Baigiant belieka pridurti, kad tas, kas paragaus bent vieną iš mažulytės dalelytės aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, žemaičių, kuršių, klaipėdiečių valgių ir po to išdrįs teigti, kad Lenkijos žydelio Lietuvon atvežtas cepelinas yra lietuvių nacionalinis valgis, tokio asmens belieka tik gailėtis, – nes jis neturi ne tik liežuvio…

Tačiau cepelinų niekinti irgi nereikėtų, nes Lietuvoje jie yra paplitę, lietuvių skrandžiai su jais puikiai susidoroja (koks nors graikas arba italas galu galuotųsi, o japonas tai jau tikrai numirtų). Lietuvių skrandžiai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, organizmui reikalingų kalorijų, šimtmečiais susiklosčiusių virškinimo trakto sąvybių su pasigardžiavimu ir nauda savo organizmui gali neribotais kiekiais valgyti rūkytus lašinius su duona, bulves su mėsa, aišku, vėdarus su spirgučiais, kugelį su kiaulių kojomis, cepelinus su mėsa ir spirgučių su grietine padažu, taip, kad taukai net per barzdą varvėtų, o patys valgytojai storėtų, penėtųsi, plėstųsi į visus šonus ir vaikelius atitinkamai maitintų, tik kiek tai į naudą sveikatai, giminės ateičiai, palikime kiekvienam sulyg savo protu nuspręsti…

Jei lietuviui tai gardu, sotu, tad tevalgie sau į sveikatą ir žyvatą, bet reikia turėti nors kiek supratimo, gailesčio kitataučiams, galų gale net etikos, – negražu ir nekultūringa jiems siūlyti cepelinų arba kaip įprasta pas mus – grūste grūsti savo pamėgtą valgį, – tokio maisto jie ne tik nevertins, nesupras jo lietuviui taip mielų ir garbinamų skoninių savybių, bet ir stebėsis lietuvių kulinariniu neišprusimu.

Daugiau išmanančiuosius apie Lietuvos kulinariją, mitybą, lietuviškus valgius ir gėrimus šiandien yra apėmusi didžiulė gėda, nuoskauda ir pasipiktinimas, kai apie Lietuvos kulinariją kalba, rašo, teigia tie, kas apie ją neturi jokio supratimo, tai daugiausia iš kaimo kilusios žurnalistės praktikantės, savo gyvenime ne tik mažai ką skaičiusios, mažai ką mačiusios, bet ir be bulvinių tarkių nieko daugiau nevalgiusios.

Įdomu kas davė teisę moterų ir panelių žurnalams, „Stiliui“ neišprusėliams formuoti klaidingą nuomonę, kad lietuvių nacionalinis patiekalai yra tik bulviniai cepelinai ir „ružavi“ burokėlių šaltibarščiai. Šie rašantieji jau 14 metų lyg apsėsti kažkokios nesveikos manijos ne tik lietuvių tautai (ypač naujajai kartai), bet ir užsienio svečiams tiesiog diegte diegia, kad lietuviai yra labiausiai kulinariniai atsilikusi tauta ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Net „Lietuvos ryto“ ir ypač Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių vietinės spaudos kulinariniai nemokšos vienas už kitą garsiau gieda, kad Lietuva kulinariniu atžvilgiu yra žemesniame nei nendartaliečiai lygyje, kad lietuviai niekada nėra medžioję ir žvejoję, auginę javų, daržovių, vaisių ir uogų, nepažįsta nė vieno valgomo grybo, miško gėrybių, kad lietuviai niekada nėra auginę galvijų, kiaulių, paukščių, kad lietuviai iš vis nemoka ruoštis maisto atsargų, keptis duonos, pyragų, darytis pieno, mėsos, paukštienos, žuvies ir daržovių valgių.

Pasigauna kaimiško fasono žurnalistė kokius nors užsienio įžymybes, tuoj pat puola juos vaišinti cepelinais ir burokėlių šaltibarščiais (nes pati gyvenime nieko kito nėra valgiusi, ir todėl jai cepelinai yra didžiausia palaima ir apsirijimas), po to garbių svečių klausia, – kokios jie nuomonės apie lietuvių nacionalinius valgius, ir kai šie pasako, kad tai jiems yra nevalgomas maistas, puola gilion depresijon ir gailiai dūsauja.

Spragų išsilavinime turinčioms stilingų žurnalų ir gyvenimo būdo žinovėms siūlyčiau perskaityti A.Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“, kurioje garsusis poetas aprašo ne tik lietuvių bajorų puotas, bet ir kas jau tais laikais buvo auginama daržuose ir soduose…

Ypač daug spragų kulinarijos terminijoje yra Lietuvos knygų leidyklose: čia dažnai randi tokių akibrokštų, kad nenoromis kyla mintis, ar nebus knygų leidyklos atsidūrusios beraščių žmonių rankose. Leidyklų leidėjai, redaktoriai, vertėjai ir korektoriai vieningai nežino lietuviškų prieskonių, egzotiškų daržovių ir vaisių pavadinimų, sunkiai gaudosi mėsos, žuvies, paukštienos, miltinių patiekalų pavadinimuose, verčia, vadina tik taip, kaip jiems diktuoja jų gyvenimo patirtis, o ne kulinarijos terminija. Mažai kas iš vertėjų skiria kas yra tarchūnas, peletrūnas arba estragonas, kam reikalingi oreganai ar raudonėliai, su kuo valgomi žemės riešutai ar arachisai, kas yra laimas, limeta arba žalioji citrina ir t.t, ir pan. Vartant kai kuriuos Lietuvos leidyklose išleistus spalvingus, gražius kulinarinius leidinius, matyti, kad juos išleido tikri neišmanėliai, negi leidyklos nepraktikuoja konsultacijų su kulinarijos specialistais?…

Istorikas A. Bumblauskas, būdamas geras istorikas, bet tuo pačiu šiek tiek mažiau išmanydamas Lietuvos kulinarijos istorijoje, kalbėdamas apie cepelinus, pasakė gryną teisybę, kad tai yra ne lietuviškas valgis. Tas pasakymas ypač patiko kai kuriems lietuvaičiams, nesidominantiems savo tautos istorija, neturintiems savo garbės ir orumo jausmų ir todėl linkusiems ne tik cepelinus tapatinti su visa lietuvių mityba, bet ir niekinti visa tai, kas lietuviška, beatodairiškai garbinti tik tai, kas užsienietiška. Jei anksčiau vyko žydų aškenazi po pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą atvežtų cepelinų garbinimas ir vos ne kiekviename kampe jų virimas ir valgymas, tai dabar veik visuose spaudos leidiniuose, radijo, televizijos laidose kasdien džiūgaujama, kad lietuviai savo valgių neturi, tad dabar visi savin kemša tik picas ar kokius nors makdonaldus.

Lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica. Lietuvių mitybos įpročių kaitą agresyviai vykdo ir plėtoja įvairiausi picerijų tinklai. Piceristai, naudodamiesi didesnės dalies lietuvių tautos kulinariniu neišprusimu, negražiais metodais plėšia iš jų paskutinius pinigus. Jei Lietuvoje maitinimo įmonių savininkai, atsižvelgdami į tai, kad žmonės iš tiesų turi mažas arba visai mažas pajamas, savo valgiams taiko 100-150 procentų antkainius, savo darbuotojams mokėdami minimalų atlyginimą, patys vos galą su galu įgali sudurti, tai picerijų tinklai, savo darbuotojams taip pat mokėdami minimaliausią atlyginimą, pačiai pigiausiai picai deda mažų mažiausiai 500 -800 procentų antkainį, – štai kokia maža yra picų savikaina.

Ir jei šių dienų statistika rodo, kad statistinis lietuvis šiandien suvalgo penkis kartus daugiau picų negu cepelinų, galima įsivaizduoti, kokio lygio žmonių mulkinimas vyksta mitybos frontuose. Ne be reikalo sakoma, kad nelabai protingų pinigus pasiima gudresnieji…

Antra vertus italų pica (pačių italų atsivežta iš Kinijos) yra pritaikyta pietiečių mitybai, pietiečių skrandžiams, pietiečių organizmo maisto apykaitai ir virškinimo ypatybėms. Lietuviai per visą savo istoriją taip pat turėjo panašius valgius ir ko gero daug vertingesnius visais atžvilgiais, – tai papločiai. Ne tik akmens amžiuje ant įkaitusių akmenų, bet ir atsiradus duonkepėms krosnims lietuviai kepdavo atvirus ir uždarus papločius su įvairiausiais įdarais, na, o jei jau ant papločio dėdavo mėsos, žuvies, paukštienos, grybų, daržovių, košių įdarus, tai dėdavo negailėdami, – tiek, kad vos apžioti galėdavai, – ir pasakiškai skanu, ir skalsu, ir vienu papločiu visą šeimyną pamaitinti galima…

Views All Time
Views All Time
7769
Views Today
Views Today
1
Vincentas Sakas

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn