Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas Šv. Velykų proga
| |

Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas Šv. Velykų proga

Mielieji, su dideliu džiaugsmu, iš visos širdies sveikinu visus, sulaukusius šviesios Kristaus Prisikėlimo šventės – Šv. Velykų! Ši šventė ir šis laikas simbolizuoja didįjį stebuklą – Prisikėlimą. Tegu jis įkūnija visuotinį mūsų pabudimą – darbų, tikėjimo, kantrybės, valstybės, gerovės ir lengvesnio gyvenimo apskritai. Tegu pavasario saulė ištirpdo pyktį, nepasitenkinimą, sutelkia bendruomenes, šeimas, suteikia stiprybės, ramybės ir sveikatos. Negailėkite šiltų sveikinimo žodžių ir savo artimiesiems, draugams, kaimynams. Bent trumpam pamirškite rūpesčius, pailsėkite ir pasimėgaukite šventiniu šurmuliu! Turtingo ir sotaus stalo bei geros nuotaikos per Šv. Velykas! Ši šventė mūsų širdyse kaskart sukelia džiaugsmą ir viltį, sustiprina mūsų tikėjimą ir suteikia tvirtybės. Linkiu Jums sveikatos, kantrybės, nepraraskime tikėjimo ir vilties, kad viskas bus gerai, meilės širdyse, ramybės sielose, taikos ir gerovės šeimose, kad virš galvos visad būtų giedras dangus, o namuose lankytųsi tik laimė, džiaugsmas ir sėkmė.

Velykinių margučių dažymas
| |

Velykinių margučių dažymas

Nesvarbu kiek jums metų Velykos su savo smagia tradicija dažyti kiaušinius visuomet gražina į vaikystę. Tai puiki proga susiburti visai šeimai ir pasitelkus kūrybingumą ir keletą pagalbinių priemonių smagiai praleisti laiką. Kad nepritrūktumėte idėjų štai keletas įdomių Velykinių kiaušinių dažymo ir dekoravimo technikų. Pirmiausia kiaušinių dažymui jums reikės kiaušinių (savaime suprantama). Galite naudoti kietai išvirtus kiaušinius arba išpūstus kiaušinių lukštus. Išpūsti kiaušiniai gan trapūs, tad mažiems vaikams gali netyčia susitraiškyti. Tiesa, tokius kiaušinius galėsite pakabinti ant virvutės ir padaryti velykines dekoracijas. Taip pat iš anksto galite įsigyti specialių kiaušinių indelių arba pasidaryti jų iš tualetinio popieriaus ar popierinių rankšluosčių kartoninės tūtelės, tiesiog sukarpykite ją 5 cm žiedeliais. Atsargiai suguldykite kiaušinius ant puodo dugno. Nedėkite jų vieno ant kito, verčiau išvirkite keletą partijų jei reikia daugiau kiaušinių. Pripilkite šalto vandens kad apsemtų kiaušinius ir dar per porą pirštų virš jų. Iš fizikos pamokų žinote, kad kaitinamos medžiagos plečiasi. Tikriausiai kiaušinio lukštas plečiasi lėčiau nei jo vidus, todėl verdami kiaušiniai neretai suskyla. Kadangi dažymui reikia sveikų kiaušinių teks virti taip, kad jie nesutrūktų. Svarbiausia, kad kiaušinis neįkaistų per greitai, todėl ir užpilame juos šaltu vandeniu. Dar viena gudrybė yra įdėti šaukštelį druskos.

Šventųjų Velykų valgiai
| |

Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

Velykos. Velykų simbolika ir reikšmė
| |

Velykos. Velykų simbolika ir reikšmė

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva.

Velykos
| |

Velykos

Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų[patikslinti!] supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes. Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai. Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos. Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją. Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasaulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną.

Velykos. Simbolika ir reikšmė
| |

Velykos. Simbolika ir reikšmė

Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis – Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį.

Pavasario virsmas. Velykos
| |

Pavasario virsmas. Velykos

Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės – Velykų – plotį bei gelmes. Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius.

Didžiausia pavasario šventė – Velykos
| |

Didžiausia pavasario šventė – Velykos

Jaučiame jau vis šiltesnio vėjelio dvelksmą, saulė vis dažniau išlenda pro debesis, pamažu bunda ir visa gamta… Tuoj pradės žaliuoti žolė, skleistis pumpurai, o mes švęsime didžiausią pavasario šventę – Velykas. Kad ši šviesi ir džiugi šventė nebūtų praleista tik prie gausiai nukrauto stalo ar televizoriaus, derėtų prisimintim, galbūt, jau kiek primirštą jos kilmę bei šventimo tradicijas. Šiandien Šv. Velykos yra krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Tai yra bene svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kai su dideliu džiaugsmu švenčiama galutinė Dievo sūnaus pergalė prieš mirtį. Tačiau prieš krikščionybę, mūsų protėviai Velykas švęsdavo kaip gamtos prisikėlimo šventę, o vėliau šventė buvo sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Manoma, jog Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”, nes ankščiau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, mirusiųjų vėlės keliasi iš žemės, kartu su bundančia gamta ir grįžta atgal tik po pirmojo perkūno. Dar Velykų pavadinimas kartais yra kildinamas ir iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj (Didžioji diena). Sunku pasakyti, kuris variantas yra teisingiausias, o gal tai ir nėra taip svarbu. Svarbiausia šią šventę sutikti linksmai ir švęsti turiningai. Po iškilmingų Šv. Velykų mišių ir šventinių pusryčių, nederėtų prarasti pakilios nuotaikos. Juk šventė tik prasidėjo, o Velykos švenčiamos net dvi dienas!

Gėris – šviesa, o šviesos esminis elementas – išmintis.
| |

Gėris – šviesa, o šviesos esminis elementas – išmintis.

Jėzaus prisikėlimas simbolizuoja šviesos jėgų pergalę prieš tamsos jėgas. Ši pergalė parodė kelią, kuriuo turi eiti žmogus, norintis nugalėti mirtį ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Jėzaus pergalė nesunaikino tamsos jėgų. Ši kova vyko ir vyksta nuolatos. Visiška šviesos jėgų pergalė negali pasibaigti vieno žmogaus pergale, nes ši pergalė galima tik visų žmonių pastangomis ir kiekviename. Ji labiau matoma išorėje, bet pagrindinė šios kovos buveinė yra žymiai mažiau matoma, nes ji yra pačiame žmoguje. Daug teisuolių nugalėjo tamsą, bet nei vienas nesunaikino blogio. Tai reiškia, kad jie pasiekė nušvitimo būseną ir parodė žmonijai pavyzdį kaip tai padaryti. Kiekvienas turi padaryti tai pats. Už jį niekas kitas to nepadarys. Nelaukime, o imkime pavyzdį iš žmonijos šviesuolių ir kilkime į kovą su tamsiosiomis jėgomis. Tą suvokę taip pat suvoksite, kad jūs ir niekas kitas esate atsakingi už dabartinę savo vidinės ir išorinės erdvės tvarką. Kaip negalite įveikti tamsos, taip negalite nugalėti savo skausmo kūno. Ir negalite todėl, kad tokios pastangos sukelia vidinį konfliktą, vadinasi, dar daugiau skausmo. Bijome dar daugiau skausmo ir kančios, todėl nesiryžtame priešintis tamsai. Prisitaikome. Taip – saugiau. Tuo pačiu tikimės, kad kas nors kitas išvaduos iš blogio ne tik save, bet ir mus. Šiuo metu, kada valstybėje klesti neteisingumas, mes tikimės, kad mus išgelbės kas nors kitas, nes mes nenorime sunkumų ir kančios.

Velykos – sena kaip pasaulis šventė
| |

Velykos – sena kaip pasaulis šventė

Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys ikivelykinę savaitę atkuria Kristaus kančios istoriją. Krikščioniškoji Velykų kilmė – tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos – pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios. Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją. Ketvirtadienį, minint paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, šventų mišių metu nutilę vargonai ir varpeliai tylės ligi Velykų ryto. Šįryt, Didįjį šeštadienį, tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens. Iki šiol yra išlikusi tradicija vienam šeimos nariui iki vėlaus vakaro budėti bažnyčioje. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai.