Avietės – labai sena kultūra. Ir šiandien mes mėgstame avietes dėl jų skanių ir aromatingų, pasižyminčių dietinėmis bei vaistinėmis savybėmis. Jų uogose esančias medžiagas lengvai pasisavina žmogaus organizmas, jos neutralizuoja gyvulinės kilmės organines rūgštis, gerina medžiagų apykaitą ir profilaktiškai vartojamos nuo įvairių susirgimų.
Avietės – medingas augalas. Jos nenukenčia nuo pavasarinių šalnų, lengvai dauginasi ir greitai pradeda derėti. Kad avietynas gausiai ir kuo ilgiau derėtų, nepamirškime pagrindinių darbų.

Susigundę garantuotu (ir nemažu!) pelnu, medelius ir vaiskrūmius pradėjo dauginti visi, kas turi nors menkiausią supratimą apie tai. Ypač gyvenantys stambesnio ir garsesnio medelyno pašonėje, kurio vardu, infrastruktūra ir viena kita paslauga galima pasinaudoti. Dauguma šių sodinamosios medžiagos tiekėjų yra orientuoti į mėgėjišką sodininkystę. Deja, mėgėjų sodinimo tempai kasmet mažėja ir toliau mažės. Kolektyviniai sodai neplečiami, naujos sodybos ne taip greitai kuriasi. Sodinukų reikia nebent žuvusiems ar pasenusiems vaismedžiams atsodinti. Be to, keičiasi ir pačių kolektyvinių sodų funkcijos: jie tampa labiau rekreacinio pobūdžio, kur didesnis dėmesys skiriamas aplinkai ir dekoratyvinei pusei. Vienas kitas vaismedis čia reikalingas dažniau papuošimui, o ne žiemos atsargoms kaupti.

Acta Zoologica Lituanica, Baltic Forestry, Grūdų ūkis. Pieno pramonė. Mėsos pramonė, Lietuvos miškų ūkio statistika, Lietuvos ūkininkų sąjungos žinios,
Miškininkystė, Rinka, Sodininkystė ir daržininkystė, Vagos, Valstiečių laikraštis, Veterinarija ir zootechnika, Žemdirbystė.

Obelų citosporozė. Ligą sukelia sodinės citosporos (Cytospora spp.) genties grybai. Pažeidžia obelų, kriaušių, slyvų, kartais ir vyšnių kamienus bei šakas. Daugiausia nuo citosporozės nukenčia jaunos obelys, nors gali susirgti įvairaus amžiaus nusilpę, blogai augantys vaismedžiai. Jaunos obelaitės kartais nudžiūsta per vieną vasarą. Pažeistose vietose vaismedžių žievė darosi rausvai ruda, kiek įdubusi, vėliau dėmės kraštai sutrūkinėja. Pažeistos šakos nudžiūsta, o vėliau žūva ir visas vaismedis. Iš po apmirusios žievės iškyla tamsūs spuogeliai – grybo vaisiakūniai. Liga plinta per visą vegetaciją. Citosporoze vaismedžiai apsikrečia tik per sužalotą žievę, per šviežias žaizdas. Infekcijai palankiausi birželio – rugpjūčio mėnesiai, kai esti drėgni orai. Žievė labiausiai džiūsta rugsėjo mėnesį.

Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai. Bet šio tuometinės Lietuvos valdovų ir didikų susidomėjimo dekoratyvine sodininkyste jokiu būdu negalime pavadinti parkų kūrimo pradžia. Pirmieji dekoratyviniai sodai šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti tik XVII – XVIII a. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai, sukurti sekant to meto Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis. Šiuose soduose vyravo reguliaraus želdinių išplanavimo elementai – medžių eilės, gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos, vandens baseinėliai, atraminės sienelės bei skulptūros.

Obelų miltligė. Sukėlėjas – obelinė miltė (Podosphaera leucotricha (Ell. et Ev.) Salm.). Pažeidžia lapus, žiedynus, ūglius, rečiau obuolius.
Miltligės požymiai matomi jau žiemą arba anksti pavasarį. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta.

Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus.

Pagrindinė verpstiško vainiko dalis yra iki pat viršūnės einantis tvirtas liemuo, apaugęs horizontaliai (ar bent jau panašiai) augančiomis šoninėmis šakomis. Be to, viršutinės šakos daug trumpesnės negu apatinės. Natūraliai augantis žemaūgis vaismedis negali suformuoti tvirto liemens dėl savo ankstyvo ir gausaus derėjimo. Vos tik pradėjus tokiam vaismedžiui derėti, viršūnė nusvyra nuo sunkios vaisių naštos ir paprasčiausiai prapuola. Kad taip neatsitiktų, verpstės formos vainikui formuoti yra būtinos tvirtos atramos. Kamienas turi būti ne trumpesnis kaip 60 cm.

Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais, nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos…