Sodininkystė

Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygos puikiai tinka juodiesiems ir raudoniesiems serbentams auginti. Atsigaunančios vaisių ir uogų perdirbimo įmonės, gilaus šaldymo, mechanizuoto derliaus skynimo galimybės skatina didinti šių verslinių uogynų plotus. Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo apie 640 ha, o šiuo metu - apie 1 500 ha verslinių serbentynų. Pagal šį rodiklį Lietuva užima šeštąją vietą Europoje. Juodųjų serbentų veislių selekcija pasaulyje vis labiau orientuojasi į produkcijos kokybę. Naujų veislių uogose siekiama padidinti askorbo rūgšties, antioksidantų bei eterinių aliejų kiekį. Žinoma, pagrindiniai selekciniai reikalavimai veislėms išlieka tie patys: vėlyvas žydėjimas (kai jau būna praėjusios pavasarinės šalnos); atsparumas ligoms ir kenkėjams; glausta krūmų forma; derlumas; uogų tinkamumas gabenti ir pan.

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai - labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII - XIV a.) buvo kuriami šalia Vakarų Europos šalių karalių ir turtingųjų feodalų rūmų. Jie buvo skirti pramogoms ir poilsiui.

Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 - 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų...) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne tik saugojo sodą nuo pašalinių akių, bet ir teikė malonų pavėsį, kas karštame Egipto klimate buvo labai svarbu. Dėl gana audringų pavasarinių Nilo potvynių, jie buvo rengiami ant kalvelių ar Nilo slėnio šlaituose. Įėjimą į sodą puošdavo prabangūs vartai (portalas).

Lie­tu­vo­je di­de­lių ag­ras­tų plo­tų dar kol kas nie­kas ne­au­gi­na. Jie to­li gra­žu nė­ra to­kie po­pu­lia­rūs kaip JAV ar Ka­na­do­je, ta­čiau bent po ke­lis šiuos uo­gak­rū­mius ga­li­ma ras­ti be­veik kiek­vie­no­je mū­sų kraš­to so­dy­bo­je. Šį­kart – apie ag­ras­tų ken­kė­jus ir li­gas. Ag­ras­ti­nis ūg­li­nis ama­ras (Ap­his gros­su­la­riae Kalt.) čiul­pia ag­ras­tų ūg­lių bei vir­šu­ti­nių la­pų sul­tis. Kai ka­da šis ama­ras kar­tu su ser­ben­ti­niu ama­ru iš­plin­ta ir juo­dų­jų bei rau­do­nų­jų ser­ben­tų plo­tuo­se. Ūg­liai nu­sto­ja aug­ti, de­for­muo­ja­si, iš­kryps­ta, jų vir­šū­nė­se la­pai bū­na su­si­rai­tę ir su­trauk­ti į kuokš­tus. Vė­liau to­kie ūg­liai ga­li nu­džiū­ti. Ant krū­mų bū­na daug skruz­dė­lių, ku­rios mai­ti­na­si sal­džio­mis ama­rų iš­ma­to­mis.

Uo­goms noks­tant, braš­kių ke­re­liai be­veik ne­au­ga. Nu­ė­mus der­lių, pra­de­da in­ten­sy­viai aug­ti nau­ji la­pai, ūsai, šak­nys, o vė­liau ir nau­ji ra­ge­liai. Ke­re­liai veš­liai au­ga nuo lie­pos vi­du­rio iki rug­pjū­čio pa­bai­gos. Po to au­gi­mas su­lė­tė­ja ir pra­si­de­da žie­di­nių pum­pu­rų di­fe­ren­cia­ci­ja, ku­ri tę­sia­si iki ve­ge­ta­ci­jos pa­bai­gos ir ki­tą pa­va­sa­rį. Pu­ren­ti tar­pu­ei­lius, nai­kin­ti – ra­vė­ti ar purkš­ti her­bi­ci­dais – pik­tžo­les, braš­kes sau­go­ti nuo li­gų ir ken­kė­jų, pa­pil­do­mai tręš­ti bei lais­ty­ti rei­kia pra­dė­ti tuoj po der­liaus nu­ė­mi­mo (lie­pos vi­du­ry­je ir ant­ro­je mė­ne­sio pu­sė­je). Vė­liau pa­ska­ti­nus au­gi­mą, lie­ka ma­žiau lai­ko žie­di­nių pum­pu­rų di­fe­ren­cia­ci­jai, ir ki­tų me­tų uo­gų der­lius bus ma­žes­nis.

Aro­ni­ja - vai­si­nis, vais­ti­nis, me­din­gas, tech­ni­nis au­ga­las. Pa­gal vi­ta­mi­no P kie­kį aro­ni­jai nė­ra ly­gių. Au­ga­lai de­ko­ra­ty­vūs, kom­pak­tiš­ki; žy­di bal­tais žie­dais, su­telk­tais skė­ti­niuo­se žie­dy­nuo­se. Žie­dai pra­si­sklei­džia pra­ėjus pa­va­sa­ri­nėms šal­noms; žy­di gau­siai ir il­gai - dau­giau kaip dvi sa­vai­tes. Va­sa­rą krū­mų la­pai tam­siai ža­li, bliz­gan­tys, ru­de­nį – ug­ni­niai rau­do­ni. Krū­mus puo­šia ir stam­bios, be­veik juo­dų uo­gų ke­kės. Aro­ni­jų krū­mai pui­kiai at­ro­do ir pa­vie­niui, ir gru­pė­mis. Tin­ka gy­va­tvorėms, ap­sau­gi­nėms juos­toms prie ke­lių, ge­le­žin­ke­lių, ga­my­bi­nėms te­ri­to­ri­joms ap­žel­din­ti. Ypač gra­ži aro­ni­ja įskie­py­ta į pa­pras­to­jo šer­mukš­nio ka­mie­ną. Aro­ni­jos ge­rai ve­ge­tuo­ja už­terš­to­je at­mo­sfe­roje: ga­li aug­ti dū­mais ir įvai­rio­mis du­jo­mis ter­šia­mo­je vie­to­vė­je.

Ser­ti­fi­kuo­ja­mi so­do au­ga­lų dau­gi­ni­mo me­de­ly­nai yra pa­grin­di­niai so­di­na­mo­sios me­džia­gos tie­kė­jai ver­sli­nei ir mė­gė­jiš­kai sodininkys­tei. Vals­ty­bės kon­tro­liuo­ja­muo­se me­de­ly­nuo­se išaugina­ma ir pa­tei­kia­ma į vie­ti­nę rin­ką ar eks­por­tuo­ja­ma apie 70 proc. vi­sos ša­ly­je iš­au­gi­na­mos so­di­na­mo­sios me­džia­gos. Sodi­nu­kų į Lie­tu­vą im­por­tuo­ja­ma ma­žai. Dažniau­siai įve­ža­ma tik aukš­tos ko­ky­bės dau­gi­na­mo­ji me­džia­ga, skir­ta ša­lies me­de­ly­nų veik­lai ap­rū­pin­ti: veis­li­niams dau­gi­ni­mo au­gy­nams ir skie­pūg­lių so­dams įveis­ti. Per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­vos me­de­ly­nai koky­biš­kai pa­si­kei­tė, jų dau­gi­ni­mo ap­im­tys la­bai išau­go. Valstybės po­li­ti­ka, tei­kiant pa­ra­mą vei­sian­tiems ver­sli­nius so­dus ir uo­gy­nus, pa­ska­ti­no vie­nos iš pri­ori­te­ti­nių Lie­tu­vai že­mės ūkio ša­kos plėt­rą. Ver­sli­nių so­dų ir uo­gy­nų sa­vi­nin­kai vis ak­ty­viau teikia pro­jek­tus SAPARD lė­šoms įsi­sa­vin­ti.

Per pas­ta­ruo­sius sep­ty­ne­rius aštuo­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je įveis­ta apie 700 ha nau­jų in­ten­sy­vių ver­sli­nių obe­lų so­dų. Ge­ruo­se ver­sli­niuo­se so­duo­se jau se­no­kai tar­pu­ei­liuo­se ne­au­gi­na­mi nei pašari­niai, nei mais­ti­niai au­ga­lai. Yra ke­le­tas že­ma­ū­gio so­do dir­vos prie­žiū­ros bū­dų, ku­rie pa­ren­ka­mi pa­gal me­de­lių am­žių, dir­vos ti­pą ir tech­ni­nes so­di­nin­ko ga­li­my­bes.

Ama­rai puo­la obe­lis, re­čiau ki­tus vais­me­džius. Ža­lie­ji obe­li­niai ama­rai daž­niau­siai čiul­pia jau­nų ūg­lių, skro­te­lių la­pus, pumpurus, žied­pum­pu­rius. Iš­čiulp­ti ūg­liai iš­si­krai­po, su­trin­ka jų augimas, la­pai su­si­raukš­lė­ja ir su­si­su­ka, daž­nai tam­pa juos­vi, nes ant lip­nių ama­rų iš­sky­rų įsi­vei­sia juod­li­gės gry­bai. Ama­rų pate­lės ža­lios, 1,5-2 mm il­gio, juo­dais sifonais. Pil­kie­ji obe­li­niai ama­rai čiul­pia skro­te­lių la­pus, ku­rie raukš­lė­ja­si, pa­raus­ta, pakraš­čiai pasto­rė­ja, rie­čia­si į apa­čią. Su­trin­ka pa­žeis­tų skrotelių vai­sių augimas, vai­siai bū­na ma­ži, raukš­lė­ti. Ama­rai išplinta, kai palankios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro temperatū­ra yra dides­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). Ken­kė­jai labiau plin­ta jaunuose so­duo­se ir me­de­ly­nuo­se. La­bai pa­lan­kios sąlygos amarams plis­ti, kai vege­ta­ci­jos me­tu vi­dutinė oro tempe­ra­tū­ra bū­na aukš­tes­nė už dau­gia­me­tę vidutinę ir bū­na ma­žiau kri­tu­lių. Ap­sau­ga. Purkškite insek­ti­ci­du, jei ama­rai apninka dau­giau kaip 8 proc. ūg­lių.

Obelinis žiedgraužis - pažeidžia obelų, rečiau kriaušių, pumpurus ir žiedus. Besimaitindami peržiemoję vabalai pumpuruose išgraužia 0,5–1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės. Vabalai 3,5-6 mm ilgio, rudi, su ilgu straubleliu. Antsparnių užpakalinėje dalyje yra įstriža V formos šviesi juostelė. Lervos balsvai gelsvos su ruda galva, lėliukės gelsvos. Lervos ir lėliukės vystosi pažeistuose, neišsiskleidusiuose ir sudžiūvusiuose žieduose.