| | | |

Medininkų pilis (1 dalis)

Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus. Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.

| | | |

Medininkų pilis (2 dalis)

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski”. Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto” pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą” identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski” jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

| | | |

Medininkų pilis (3 dalis)

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas. Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs. Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo.

| | | |

Medininkų pilis (4 dalis)

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies sienos ir išlikusios iki mūsų dienų.

| |

Virš Labanoro regioninio parko sprogo meteoritas

Kovo 30 dieną, keliolika minučių po 23 valandos, virš didžiulės Labanoro regioninio parko teritorijos iš pietryčių šiaurės vakarų kryptimi praskriejo didžiulis ugnies kamuolys – bolidas. Neįprastas skrydis buvo matomas maždaug 50 km spinduliu, o po kelių sekundžių 7-10 km aukštyje virš miško nugriaudėjo sprogimas. Net gana atokiai stovinčiuose kaimeliuose kilo panika – garsas pasklido apie 50 km spinduliu nuo epicentro. Dangų be menkiausio debesėlio apėmusi akinanti šviesa, karštis, dūmai ir didžiulis griausmas žmonėms sukėlė siaubą. Įvykio liudininkais tapo nedidelio Fedoriškių kaimelio gyventojai. Sprogimo galia siekė 0,1 megatonos. Seisminę ir smūginę oro bangas užfiksavo įvairiose pasaulio vietose, net Vakarų pusrutulyje įrengti prietaisai. Sprogimo galia siekė 0,1 megatonos. Seisminę ir smūginę oro bangas užfiksavo įvairiose pasaulio vietose, net Vakarų pusrutulyje įrengti prietaisai. Galingo sprogimo banga maždaug 5 kv. km plote išguldė medžius, žuvo žvėrys, o šimtų kilometrų spinduliu nuo epicentro išdužo langų stiklai. Epicentro plote augę medžiai liko stovėti stati, tačiau sprogimo banga ne tik nudrėskė visas šakas, bet netgi nulupo nuo kamienų žievę. Dėl stipraus spinduliavimo kelių dešimčių kilometrų skersmens plote kilo gaisras, sunaikinęs tai, kas dar buvo likę po sprogimo. Netoli Baltųjų Lakajų buvo užfiksuota magnetinė audra.

| | |

Po klaipėdiečių kojomis – senoviniai lobiai

Paskutiniuoju metu uostamiestyje archeologinių tyrimų daryta ne itin daug, tačiau kai kurie kad ir nedažni kasinėjimai archeologus džiugina radinių gausa. Tiesa, daugiausiai tyrinėjamame senamiestyje tokių senienų, kaip neseniai ties Jūrininkų prospektu rastoje XI-XIII amžiaus gyvenvietėje, neaptinkama, nes žmonės dabartiniame senamiestyje ėmė kurtis tik maždaug XVI amžiuje. Tačiau nemažai papasakoti gali ir gausiai smulkiomis detalėmis dekoruoti renesansiniai kokliai ar iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprasčiausios stiklo šukės, iš tiesų liudijančios apie gana gerą klaipėdiečių gyvenimą. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo Jono Genio, dabartiniai klaipėdiečiai vaikšto ant 2-4,5 metro storio kultūrinio sluoksnio, kurį paliko čia nuo XVI amžiaus pradėję kurtis pirmtakai. Kuo arčiau senamiesčio, tuo šis sluoksnis – tuometinio gyvenimo archyvas – yra gilesnis ir senesnis. Po mumis driekiasi senųjų natūralios dangos – lentų, medžio žievės ir panašiai – gatvių tinklas. Beje, pirmoji, jau nuo XVI amžiaus, akmeninė gatvė tikriausiai buvo Tiltų, tuomet ir vadinta Akmenų pylimo. Akmenimis grįstos gatvės šiaip atsiradusios gana vėlai. Į šonus nuo gatvių – įprasto gyvenimo radiniai: buities keramika, kokliai, monetos. Anot J. Genio, itin paslaptinga vieta yra prie Teatro aikštės, kur yra aptikti miesto įtvirtinimai. Čia rasta ir koklių dirbtuvėlė bei gana daug XVI-XVII amžiaus koklių.

| | |

Išnykusį kaimą įamžinęs lobis

Laugiriškių kaimas buvęs Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėje. Dabar jo nė pėdsakų nebelikę. Vietovę mena ir įamžina tik lobis, kurio didžioji dalis saugoma Šiaulių “Aušros” muziejuje, aprašoma istorinėje literatūroje. S. Bieliauskas pasakoja, kad lobį 1959 metais atsitiktinai rado Laugiriškių pradinės mokyklos antros klasės mokinė Aldona Pociukė. Kituose šaltiniuose nurodoma kita šios moksleivės pavardė , tačiau “Aušros” muziejininkas remiasi autoritetingu šaltiniu – E. Ivanausko knyga “Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390-1865 m.” Mergaitė, ganydama avis prie miško, esančio tarp kaimo ir buvusio Adodiškės tarybinio ūkio, bėgo per traktoriaus išverstą arimą ir rado į paviršių išverstų monetų. Dalį jų surinko ir nunešė pradinės mokyklos mokytojai Kazei Kardelienei. Mokytoja rastas monetas perdavė Šiaulių “Aušros” muziejaus specialistams. “Matyt, monetas išarė traktorininkai, tačiau jų nepastebėjo. Iš aprašų aiškėja, kad lobis neliestas paviršiuje išgulėjo dvi savaites”, – istorijos smulkmenas pasakoja muziejininkas S. Bieliauskas. Buvęs “Aušros” muziejaus darbuotojas Adolfas Nezabitauskas, gavęs Laugiriškio lobio monetų, nusprendė ir pats nuvažiuoti į radinio vietą ir ten atlikti kasinėjimus. “Jis nuvyko pas ūkininkus Pociukus, kurių dukra ir rado šį lobį bei turėjo dalį monetų”, – tęsia S. Bieliauskas. Pakasinėjęs nurodytą vietą A. Nezabitauskis rado ir daugiau monetų bei molinių šukių. Iš viso buvo surinktos 432 Laugiriškių lobio monetos.

| | |

Lobių ieškotojai laukia pavasario

Du draugai biržiečiai, Artūras ir Saulius, ieško lobių. Biržų rajone vaikinai žino daug mistinių vietų. Lobių paieškos juos buvo nuvedusios net iki Portugalijos. Kelionė buvo nesėkminga. Lobių ieškotojai nuėjo nusimaudyti ir jiems pavogė aparatūrą. Dirbame devynerius metus. Daugelis mus pažįsta ir kai reikia suranda, prašo pagalbos. Randame smulkių monetų, stalo įrankių, kareiviškų šalmų, papuošalų, tačiau viskas tik smulkmė. Tai tik mūsų pomėgis. Mes neprarandame vilties. Lobis kažkur mūsų laukia ir mes kada nors jį rasime, – tvirtina Artūras. O kol kas visos nesėkmingos paieškos tik tuščios stebuklinės senelių pasakos anūkams apie paslėptas šeimos relikvijas, auksą, papuošalus. Pasakojo, mirė, nesuspėjo pasakyti, kur. Ir giminaičiai prašo surasti. Iš šimto atvejų, tik vienas pasitvirtina. Biržiečiai lobių ieškotojai bendradarbiauja su vilniečiais. Palaiko ryšius su ekstrasensais. Patys domisi krašto istorija. Prieš penkerius metus vienas jų pažįstamas, uždarbiaujantis Portugalijoje, Artūrą ir Saulių supažindino su portugalu lobių ieškotoju. Šis pakvietė bendradarbiauti. Deja, Artūro žodžiais, lobio ieškoti neteko. Kelionė į Portugaliją baigėsi tuo, kad biržiečiai nuėjo nusimaudyti ir jų aparatūrą, kainuojančią tris tūkstančius litų, pavogė. Prieš kelerius metus, kaip pasakoja Artūras, vienas biržietis prie senosios pirties rovė serbento krūmą. Ir pabiro sidabrinės šakutės. Miestietis įtarė, jog po žeme gali būti ir aukso. Kreipėsi į lobių ieškotojus.

| | |

Archeologiniai lobiai

Lobiu laikomas vienas ar keliolika dirbinių, užkastų žemėje, paslėptų pastatuose, nuskandintų vandens telkiniuose vienoje vietoje ir vienu metu. Tai gali būti įvairūs dirbiniai, jų žaliava, papuošalai ir, be abejo, pinigai. Lobiai dažnai būdavo paslepiami žemėje ar kitoje, lobį slėpusių žmonių manymu, saugioje vietoje. Lobiai būna įvairūs: pirklių, amatininkų, įvairių asmenų, aukų – užkasti religiniais sumetimais. Paplitusi nuomonė, kad vertingi daiktai, monetos, užkasamos į žemę, tarsi padedamos į „taupomąją kasą” siekiant apsaugoti savo turtą per karus, karinius susirėmimus ar užpuolimus. Tačiau, užkasęs lobį, jo savininkas artimųjų, draugų nelaimei po kurio laiko galėdavo pamiršti vietą, kurioje jį užkasė, galėdavo mirti, žūti karo metu ar persikelti gyventi kitur. Tada lobis likdavo ilgiems amžiams paslėptas, kol jį kas nors surasdavo. Lobių paieška ir kalba apie juos pinasi senuose padavimuose apie archeologinį paveldą. Turbūt nerasime nė vieno piliakalnio, kuriame, anot padavimų, nėra paslėptų lobių, juos saugo paslaptingosios jėgos. Aptikti archeologiniai radiniai dėl savo buitinio neįprastumo keldavo daugybę klausimų, kurie virsdavo į padavimus. Taip žmogus rasdavo atsakymus į kilusius klausimus. Paprastai archeologiniame pavelde buvusios nuskendusios bažnyčios su savais turtais (Matiškių, Ivangėnų piliakalniai, Ližių kapinynas).

| | |

Lietuvoje daugėja lobių ieškotojų

Jeigu esate skaitę nuotykių knygas, bent kartą pasvajojote apie kvapą gniaužiančią kelionę, ieškant paslėpto lobio… Be abejo, paieškos procesas gali būti smagus nebūtinai tikintis atkapstyti aukso skrynią. Tobulėjant technologijoms, slėptuvių kūrimas ir vadinamųjų lobių ieškojimas, pasitelkiant GPS imtuvus ir internetą, tapo smagiu žaidimu, pavadintu “geocaching” (angl. “geo” – geografija, “cache” – slėptuvė). GPS imtuvai – navigaciniai elektroniniai prietaisai – pradėti gaminti daugiausia karybos reikmėms. Imtuvas reaguoja į Žemės palydovų skleidžiamus aukšto dažnio radijo signalus. Gavęs laiko ir atstumo duomenis, prietaisas juos paverčia geografinėmis koordinatėmis: nustatoma konkreti vieta, kurioje šiuo metu yra GPS imtuvėlio turėtojas. Jei prietaisas turi ir vietovės žemėlapį, pagal koordinates nurodomas ir taškas jame. GPS imtuvas gali fiksuoti ėjimo greitį, viso maršruto taškus. “Žmogus, įsigijęs imtuvėlį, už jokias paslaugas nebemoka papildomai. Imtuvas automatiškai priima signalus ir juos apdoroja. Jeigu prietaisas turi ir žemėlapį, jame parodo buvimo vietą”, – “Jaunimo lygai” sakė Edvinas Grigaliūnas, navigaciniais prietaisais prekiaujančios bendrovės GPS produktų vadybininkas ir vienas iš geokešingo žaidimo pradininkų mūsų šalyje. Iki 2000 metų daugiausia karių naudoti prietaisai labai netiksliai nurodydavo atstumus.