Medžioklė

Po rujos, ieškodami vietos praleisti žiemą, kartais net dešimtis kilometrų nukeliauja tauriųjų elnių patinai. Pamėgtose giriose jie susiburia į “vyriškas kompanijas”, kad sulaukę rujos pradžios vėl sugrįžtų kiekvienas į savo “vestuvių” vietą. Po plačias apylinkes bastosi ir šernai. Tai jie pajunta, kur gausiai užderėjo ąžuolai, kur ūkininkai pasėjo didesnius kviečių ir mišinių plotus. Tai paprasčiausiai vyksta žvėrių individų pasikeitimas tarp mikropopuliacijų. Ar niekas netrukdo laisvam gyvūnų judėjimui žmogaus, save laikančio gamtos valdovu, įsavintose teritorijose? Paukščiai turi sparnus, jiems atrodo, lengviausia įveikti net didelius atstumus. Tačiau ir jų kelionių trasose tyko daugybė pavojų: kilometrų kilometrus per laukus besidriekiantys elektros linijų laidai, savo maršrutais skrendantys lėktuvai. Vakaruose elektros oro linijos keičiamos požeminiais kabeliais, mūsų šalyje – taip pat, tačiau paukščiai dar ilgai kentės nuo ore ištemptų vielų raizgalyno.

Slankų medžioklė pavasarį – viena įdomiausių. Tai tikras sportas ir poilsis atbundančiame miške. Slankos medžiojamos vakarais, temstant. Atsidūrus gamtoje, užmarštin nuplaukia dienos rūpesčiai, miesto bruzdesys ir triukšmas, Pilna krūtine gali traukti gaivų orą. Miškan atvažiuojame dar šviesiu metu, pasirenkame medžioklei vietą. Traukdamos slankos laikosi tam tikrų maršrutų. Laukti slankų reiktų prie žemesnio miško, jaunuolynų pakraščiuose, prie pievokšnių ar biržių, kur praskrisdami paukščiai nusileidžia žemiau. Tada galima slanką pamatyti iš toliau, lengviau surasti nušautą.

Kad lapės retkarčiais pauogauja: pasibrauko bruknių, mėlynių ar pasirankioja žemuogių ir aviečių, girdėti teko. Gal prieš dvidešimt penkerius metus tykodamas šernų Dzūkijoje, mačiau, kaip didžiulis lapinas skaisčią mėnesienos naktį išsijuosęs braukė jau prinokusias avižas. Braukė ir kramtė savo retais dantimis, pritaikytais tik mėsai. Tad neaišku, kiek ten tų avižų jam pavykdavo sukramtyti. O kad lapės mėgsta kukurūzus, įsitikinau tik šį rudenį. Iš giminaičio gaunu keletą kukurūzų burbuolių sėklai ir jau kelinti metai prie sodybos ir laukuose nedidelį žemės lopinėlį jais apsėju. Kukurūzai kanadietiški, žemaūgiai, subrandinantys mūsų klimato sąlygomis grūdus. Tinka ir į mišrainę įdėti, ir paduoti burbuolę triušiui ar ožkai pagraužti.

Dubravos girioje medžiojome šernus ir stirnas. Varovai klykavo kažkur kvartalo viduryje, kai pro išvartą tarp eglaičių pomiškio prabėgo pilkasis kiškis. Žvairys, pasiklausydamas varovų, juokingai kraipydamas ir purtydamas ausis, pamažu liuoksėjo tiesiai į mane. Daugybę kartų taip atsitinka, bet paprastai prisileidęs žvėrelį per 5-10 metrų pagąsdini ir stebi, kaip jis netikėtai iš taip arti pamatęs žmogų skuodžia nesirinkdamas kelio. Šį kartą nutariau nejudėti ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Ilgaausis pristraksėjo prie pat mano kojų ir atsitūpė. Greitai nesumojau, kaip jį pagavus: būtų juoko, kai be jokio šūvio medžiotojų susirinkimo vieton nuneščiau gyvą kiškį.

Būsimuose Gyvūnų globos namuose, kiek galima suprasti iš rašinių “Įnamyje”, ras prieglobstį tik šunys ir katės. Ar galima į Gyvūnų globos namus atiduoti nusenusius ožką, arklį ar nelaisvėje užaugintą ir agresyvų stirniną? Šunys tik menka dalis visų Lietuvos gyvūnų. Gal šunimis galėtų rūpintis Gyvūnų globos draugijos šunų globos sekcija. Juk gyvūnams priklauso visi gyvi organizmai – nuo pačių mažiausių iki Zoologijos sode laikomo dramblio. Ir visų jų santykiai su žmogumi yra gana komplikuoti. Miestuose daugybė ne tik beglobių šunų ir kačių, bet ir naminių karvelių, varninių paukščių, kurių skaičiaus reguliavimo ar globos klausimą taip pat būtina išspręsti.

Sunku būdavo miškininkams apsaugoti spygliuočių sodinukais atsodintus iškirsto miško plotus nuo elninių žvėrių. Žiemą, kai miške daug sniego, jie nuskabydavo ūglius, nukąsdavo viršūnėles. Taip nusiaubtus jaunuolynus tekdavo iš naujo atsodinti. Keletą metų Lietuvos miškų instituto mokslininkai suko galvas, kaip atbaidyti žvėris nuo jaunų spygliuočių. Pagaliau šio instituto habil. dr. prof. Vytautui Padaigai pasisekė išrasti repelentą – cheminį preparatą, kuriuo aptaškytų viršūnėlių žvėrys neliečia. Repelentas – nenuodingas šviesiai pilkos spalvos grietinės konsistencijos mišinys, sudarytas iš 40 proc. vandens, 38 proc. kaolino, 12 proc. talo aliejaus, 8 proc. smulkaus smėlio ir 2 proc. kalcinuotos sodos. Svarbiausia repelento sudėtinė dalis – talo aliejus – celiuliozės gamybos iš spygliuočių medienos šalutinis specifinio nemalonaus kvapo produktas.

Kaip buvo pastebėta spaudoje, Kauno rajono savivaldybė priiminėjo raštu patektus pasiūlymus dėl Europos standarto geležinkelio trasos nuo Lietuvos Respublikos sienos iki Kauno projekto pakeitimų. Vieną tokių siūlymų, pateiktų savivaldybei, noriu paskelbti. Manyčiau, kad, įruošiant šią trasą, minėtame ruože iki Kauno būtina bent 3-4 vietose geležinkelio sankasoje padaryti specialiai žvėrims praeiti viadukus. Taip pat tose vietose, kur bus statomi tiltai per upes, prie upių pakrančių abiejose pusėse reikia palikti 5-10 m pločio juostas, kad netgi pavasarinio potvynio metu po tiltu pagal upės srovę galėtų praeiti žvėrys.