Pagrindinė ir vienintelė pasaulinės ekonomikos krizės griūties priežastis yra pagrindinės pasaulio valiutos- JAV dolerio perprodukcija. Nuo 1971 metų, kai buvo atšauktas dolerio susiejimas su aukso turiniu, turimu JAV, dolerius ėmė spausdinti neribotais kiekiais. Perkamoji dolerio galia buvo susieta ne tik su JAV BVP ( kaip tai vyksta kiekvienoje normalioje šalyje ), bet ir su visų pasaulio šalių BVP. Viskas gal būtų ir neblogai, bet tos valstybės, kurių ekonomikos ėmė užtikrinti dolerio stiprumą, niekada nekontroliavo ir nekontroliuoja dolerio emisijos mastų. Šitos kontrolės realiai neturi ir JAV vyriausybė. Tokią teisę turi tik JAV FRS. JAV BVP sudaro 20 procentų nuo viso pasaulinio BVP. Tiesa, šitas skaičius nėra visiškai teisingas, nes į BVP sampratą JAV įtraukia eilę kitų rodiklių, pavyzdžiui, kai kurių paslaugų rūšių kainą, ko nedaro kitos valstybės. Jeigu perskaičiuotume pagal bendrąsias taisykles, tai nuo 20 procentų šitas rodiklis sumažėtų iki 15. Na bet tiek jau to, tegu bus 20. O suvartoja JAV 40 procentų nuo kasmet pagaminamo pasaulyje. Klausimas mokantiems galvoti: jei kažkas pagamina 20 procentų ( arba 15 ), o suvartoja 40 procentų, tai už tai turi kažkas mokėti? Ir tikrai moka, ir tas kažkas- tai visas likęs pasaulis, kuris atiduoda Amerikai savo prekes mainais už beverčius popierėlius. Tada vyksta milžiniškas pasaulinių turtų perdalinimas JAV naudai. Beje, kuo ilgiau stebi tai, kas vyksta pasaulyje, tuo tvirčiau įsitikini, kad šiame pasaulye nieko nauja nėra.

Spalio 14 d. visuotinis akcijų kainų kilimas fondų biržoje dalinai kompensavo ankstesnės savaitės smukimą, kurio metu išgaravo trilijonai dolerių. Fondų indeksų kilimas buvo pirma finansinio elito reakcija į JAV ir Europos centrinių bankų bei vyriausybių pažadus suteikti jam šimtus milijardų dolerių. Per vieną dieną pramoninis indeksas „Dow-Jones“, kuris atspindi 30 stambiausių akcinių bendrovių akcijų kainas, pakilo daugiau nei 11 proc., ir tai procentiniu atžvilgiu tapo penktu pagal dydį šuoliu JAV istorijoje, o taipogi pačiu didžiausiu pakilimu absoliučiais skaičiais. Šis šuolis įvyko po staigaus Europos fondų indeksų augimo ir savo ruožtu sukėlė dar didesnį augimą Azijos biržose. Tokiomis nestabiliomis aplinkybėmis neįmanoma tiksliai pasakyti, ar šis pakilimas reiškia fondų biržų stabilizacijos pradžią. Tačiau jei prisiminsime didžiausius šuolius fondų biržų istorijoje, tai pastarąjį pakilimą galima sąžiningai vertinti kaip nedviprasmišką įspėjimą. Duomenys, kuriuos „Wall Steet Journal“ paskelbė spalio 13 d., rodo, kad paėmus dešimt sėkmingiausių dienų Volstryto istorijoje aštuonios iš jų tenka pirmiems keturiems Didžiosios depresijos metams. Dar vienas įvyko 1987 metų spalio 21 d., iškart po paties didžiausio vienos dienos smukimo fondų biržos istorijoje – 1987 metų spalio 19 dieną, vadinamąjį „juodąjį pirmadienį“, įvykusio 22 proc. smukimo. „Wall Street Journal“ duomenimis, tik du tokie šuoliai – 1987 ir 1933 metais – „reiškė meškos rinkos pabaigą“.

Šiandiena, Valstybės vadovai, Lietuvos ekonomikos ekspertai, bankininkai ir kiti veikėjai ramina Lietuvos piliečius teigdami, kad Lietuvos ekonomika yra sveika, gąsdinimų dėl galimos finansų krizės nereikėtų bijoti, o ekonomika ir nekilnojamojo turto rinka pati turi susireguliuoti. Anot jų, šalies ekonomika yra sveika. Lietuvos piliečiai, kaip Rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai – nuo Estijos iki Vengrijos, nuo Ukrainos iki Kazakstano – jaučia ,kad kažkas su ekonomika jų šalyse darosi negerai. Jie jaučia, kad kažkas artėja, kas geriau praeitų pro šalį. Ir tas jausmas yra ne tautų piliečių ekonominio nesubrendimo jausmas. Visas juokas tame, kad iš tiesų pasaulis ritasi į superkrizę, kuri visų pirma smogs, taip vadinamom, buvusios sovietų sąjungos šalims. Šios šalys (tame tarpe ir Lietuva) bus pirmosiose krizės linijose todėl, kad jų ekonomikos sistemos mažiausiai tam pasiruošiusios, nepasirengusios, bejėgės, jų finasinės sistemos kontrolė iš esmės perduota užsienio bankams, valstybės ekonomika buvo grindžiama ne verslumu, o pigiais ir spekuliaciniais pinigais. Išvados čia yra paprastos: ekonominė krizė yra neišvengiama ir piliečiai gali pasirinkti kaip elgtis: ar gelbėti savo ,,kailį“ ir valiutinius indėlius ar rūpintis užsienio valstybių kreditais. Tai kiekvieno teisė, kaip teisė tikėti tuo, kas čia parašyta ir pasakyta. Laiko liko ne tiek ir daug: vasara (vėliausiai rudenį) bus duotas atsakymas – ar tai kas čia prognozuojama įvyks?

Ar pamenate visai neseniai kilusią isteriją dėl globalinio atšilimo? Klimatas keičiasi, keičiasi įtakotas žmogaus ir tai veda mus į didžiules katastrofas. Padažnėję uraganai, tornadai, potvyniai, sausros ir kitos gamtos anomalijos, dykumėjimas, rūšių nykimas, vandens lygio kilimas, vandens stoka ir maisto kainų kilimas, bei įvairios kitos negandos greitu metu žadėjusios nusinešti ne milijonus, o net milijardus žmonių gyvybių, staiga dingo. Drąsiausieji teigė, kad apskritai žmonija gali išnykti. Ir visa tai dabar atšaukta. Viskas – globalinio atšilimo nėra. Anksčiau kasdien girdėjome, kad klimatas keičiasi, skaičiavome savo ekologinį pėdsaką, raginom net savo namiškius rūšiuoti šiukšles, kad tik sumažinti tą nelemtą CO2 ir staiga – viso to nebėra. Kasdien visa media tik klykė į kokį pavojų patekome, o dabar ši tema tapo visai nesvarbi. Balsas.lt štai dar išspausdino vieną žinutę apie tai, kad neva ledynai tirpsta greičiau nei tikėtasi (bet ir tai yra sena informacija), o daugiau nieko. Ničnieko. Kas gi toks galingas, kad pranoko globalines pasaulines katastrofas ir išstūmė jas iš eterio? Kas gali būti baisiau už ekologines katastrofas, nusinešiančias milijonus žmonių gyvybių, už pavojų išnykti visai žmonijai? O pasirodo toks dalykas yra. Tai – pinigai. Dabar pasaulį užvaldė nauja isterija – globalinė finansų krizė. Nesvarbu, kad mums gresia žūti katastrofose. Svarbiausia, kad galime netekti pinigų ar dar blogiau – darbo. Milijonai žmonių gali netekti darbo.