Klaviatūros

Dauguma priprato nagrinėti klaviatūrą kaip tam tikra tvarka išdėstytų mygtukų rinkinį. Bet iš tikrųjų šioje srityje dar liko nemažai vietos žmogaus fantazijai bei išradingumui, todėl atsiranda vis naujesnių, tobulesnių klaviatūrų. Klaviatūros tobulinamos arba suteikiant tam tikrų naujų savybių įprastoms “mechaninėms” klaviatūroms, simbolius įvedant nuspaudus atitinkamą mygtuką, arba naudojant naujus informacijos įvedimo būdus. Klaviatūras, daugiausiai naudojamas kartu su kišeniniais kompiuteriais arba kitais nešiojamaisiais prietaisais, galima išskirti į atskirą grupę. Pagrindinės tokio tipo klaviatūrų tobulinimo kryptys – tai matmenų bei svorio mažinimas. Visa tai daroma įvairiais būdais. Kanados firma Matias Corporation gamina vadinamąsias “halfkeyboard” klaviatūras, kurias galima naudoti kaip kišeninių kompiuterių priedus. Klaviatūros matmenys gaunami sumažinti pačiu paprasčiausiu būdu – paliekama tik pusė abėcėlinės klaviatūros (klaviatūra turi atitinkamą pavadinimą) bei “Shift”, “Ctrl” ir tarpiniai mygtukai. Iš viso lieka tik 22 mygtukai. Sudvigubintų raidžių atveju papildomai naudojamas tarpo mygtukas. Nuspaudus pastarąjį mygtuką įvedamos apatinės eilės raidės. Specialiųjų simbolių atveju naudojamos įvairių mygtukų kombinacijos. Pvz., tokio tipo klaviatūrą galima pritvirtinti prie vienos rankos, o kita įvedinėti informaciją (vadinamoji Wearable Half Keyboard). Idėja gal nebloga, bet šių klaviatūrų kaina žymiai didesnė nei įprastųjų. Tai pačiai serijai galima priskirti firmos Acer CMA gaminius kišeniniams kompiuteriams.

Pamirškite mechaniniams smūgiams ir vandeniui neatsparias klaviatūras – tai jau kompiuterijos praeitis. Dabar kur kas svarbiau, kaip klaviatūra reaguoja į ant jos krentančius sunkius daiktus (knygas, puodelius ar… įniršusio vartotojo kumščius) ir į vidų įpiltą kavą. Mechaninius smūgius nusprendėme imituoti akmenimis. Redakcijos kieme suradome tris gana didelius akmenis, įvyniojome juos į popierių, aplipdėme lipnia juosta ir pradėjome mėtyti ant klaviatūrų iš 65 cm aukščio. Kad testo sąlygos visiems gaminiams būtų vienodos, visus „svarmenis“ mesdavome vienodu kampu į klaviatūros vidurį, ant H klavišo. Mėtomų akmenų svoris buvo 440, 910 ir 1180 gramų. Atrodytų, nedaug, tačiau iš daugiau nei pusės metro paleisti tokie akmenys, ypač sunkesni, tikrai gali pridaryti žalos. Garsas nuo smūgių į vargšes klaviatūras skambėjo po visą redakciją ir vertė kolegas krūpčioti. Nuo smūgių šokinėjo ir klaviatūros, tačiau rimtų pažeidimų nenustatėme. Šiuolaikinės klaviatūros gaminamos iš mechaniniam poveikiui atsparios plastmasės, o korpusas sukonstruotas taip, kad smūgio energiją paskirstytų tolygiai po visą tūrį. Išimtis – „Logitech Classic Corded Keyboard“, kurios minkštos plastmasės klavišai nuo smūgių įskilo ir įlinko, bet net ir paskui su klaviatūra dar buvo galima dirbti.

Klaviatūrą rekomenduojama statyti prieš kompiuterio monitorių arba dokumentų laikiklį. Pasirinkimas priklauso nuo to, kurį iš šių dalykų naudojate dažniausiai. Kadangi klaviatūrų modelių esama įvairių, gali skirtis ir jų išmatavimai. Todėl prieš įsigydami kurią nors iš jų įsitikinkite, ar ši tilps ant jūsų darbo stalo. Jei stale įrengtas papildomas paviršius klaviatūrai, ant jo turi būti pakankamai vietos ir pelei ar kito tipo manipuliatoriui. Jūsų klaviatūroje gali būti įrengtos ir specialios kojelės, skirtos patogiam klaviatūros kampo paviršiaus atžvilgiu nustatymui. Jei esamas klaviatūros kampas jums nepatinka, galite atlenkti šias kojeles ir pasirinkti tinkamą jų aukštį. Kita vertus, jei sėdint prie darbo stalo jūsų alkūnės yra tinkamame aukštyje, šių kojelių gali ir neprireikti. Jei jūsų krėslo ir stalo paviršiaus aukščiai nėra reguliuojami, galėtų praversti reguliuojamas klaviatūros skyriaus aukštis. Jei šis skyrius yra reguliuojamas, aukštis turėtų keistis nuo bent 64 iki 76 cm grindų atžvilgiu. Jis taip pat turėtų būti stumdomas pirmyn bei atgal – kad nustatyti kuo patogesnę poziciją.

Dauguma priprato nagrinėti klaviatūrą kaip tam tikra tvarka išdėstytų mygtukų rinkinį. Bet iš tikrųjų šioje srityje dar liko nemažai vietos žmogaus fantazijai bei išradingumui, todėl atsiranda vis naujesnių, tobulesnių klaviatūrų. Klaviatūros tobulinamos arba suteikiant tam tikrų naujų savybių įprastoms “mechaninėms” klaviatūroms, simbolius įvedant nuspaudus atitinkamą mygtuką, arba naudojant naujus informacijos įvedimo būdus. Šiame straipsnyje faktiškai pristatyti tik keli “gudriųjų” klaviatūrų pavydžiai. Klaviatūras, daugiausiai naudojamas kartu su kišeniniais kompiuteriais arba kitais nešiojamaisiais prietaisais, galima išskirti į atskirą grupę. Pagrindinės tokio tipo klaviatūrų tobulinimo kryptys – tai matmenų bei svorio mažinimas. Visa tai daroma įvairiais būdais.

Mygtukai ir klavišai buvo pagrindiniai pirmųjų kompiuterių valdymo ir duomenų įvedimo elementai. Klaviatūra ir dabar yra pagrindinis įtaisas duomenims į asmeninį kompiuterį įvesti. Kaip veikia klaviatūra? Po klavišais yra laidininkų matrica (tinklelis, rėmelis), sudaryta iš eilučių ir stulpelių. Speciali elektroninė schema (klaviatūros valdiklis) nuolat perskaito (“peržiūri”) matricos eilutes. Paspaudus klavišą, sujungiami atitinkami matricos kontaktai. Valdiklis randa klavišo paliestą matricos eilutę ir pradeda skaityti matricos stulpelius. Suradęs paliestą stulpelį, valdiklis suformuoja klavišo vietos kodą ir perduoda jį kompiuteriui. Kompiuteris įsimena šį kodą, jį iššifruoja ir ekrane parodo kodą atitinkantį simbolį arba vykdo su klavišu susietą komandą.

1998 m. viename Kalifornijoje vykusiame neformaliame buvusių Massachusettso technologijos instituto auklėtinių susitikime šnekučiavosi du išradėjai – Nazimas Kareemi ir Cyrus Bamji. Bamji užsiminė apie savo idėją per atstumą valdyti elektronikos prietaisus – naują distancinio valdymo rūšį. Kareemi, inžinierius elektronikas, įkūręs firmą PenWare, gaminančią įrenginius, kurie elektroniškai registruoja parašus, šia problema labai susidomėjo. Jo verslininko patirtis papildė trykštantį idėjomis Banji ir jie tapo idealia komanda. Banji, savo ruožtu, buvo “Barbė šimtadarbė”, sukaupęs daug žinių iš įvairiausių mokslo sričių. Jis buvo mokęsis ir matematikos, ir kompiuterių mokslų, MIT apsigynęs daktaro disertaciją elektronikos srityje. Tuo metu jis konstravo elektronikos prietaisus ir elektronines sistemas San Jose įsikūrusioje kompanijoje Cadence Design Systems. Abudu vėliau pratęsė savąjį pokalbį ir pradėjo galvoti, kaip sukurti nebrangų žaisliuką, galintį sukurti savo aplinkoje trimatį žemėlapį. Pusmetį panagrinėję šią problemą jie sutarė, kad žaisliukas idealiai tiktų virtualiai klaviatūrai, tokiai, kai stalo paviršiuje atsirastų raidžių “q”, “w”, “e”, “r”, “t” ir kitų simboliai, kuriuos būtų galima paliesti pirštais. Tų palietimų seką fiksuotų greta esantis elektroninis prietaisas ar mobilusis telefonas, pritaikytas elektroninio pašto siuntimui. Aparatas užregistruotų, kuris klavišas buvo paliestas, naudodamas trimatį vaizdą, savo ruožtu registruojantį informaciją apie kiekvieno klavišo vietą.

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu – ar malonu dirbti, ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams, tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms. Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus. Profilio aukštis – aukštis tarp vidurinės eilutės klavišų ir darbo paviršiaus (pavyzdyje pažymėtas PA). Vidurinė eilutė klaviatūroje yra C eilutė (standartas ISO/IEC) raidžių ir skaitmenų sekcijoje. Nuolydžio kampas (pavyzdyje pažymėtas NK) – kampas tarp klavišų viršutinės dalies plokštumos, einančios per A ir D eilučių klavišus ir horizontalios plokštumos. Klavišo nuspaudimo jėga – jėga, reikalinga perstumti klavišą į poziciją, kurioje bus užregistruotas ženklo nuspaudimas.

Jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta apie standartinę (pagal Lietuvos standartą LST 1582) lietuvišką kompiuterio klaviatūrą. Ją kai kas vadindavo „popierine“. Ne dėl to, kad egzistuotų tik popieriuje – daugelis mėgstančių patogų darbą ją „pasigamina“ iš kitų klaviatūrų. Bet jiems tenka ant kai kurių klavišų priklijuoti popierinius lipdukus. Praeitais metais MPL iniciatyva Taivanyje buvo užsakytos fizinės standartinės klaviatūros (t.y. su reikiamu graviravimu) ir metų pabaigoje pradėtos gaminti. Šių metų pradžioje buvo gauta pirmoji partija su visais reikalingais užrašais. Ir ne tik ant klavišų, bet ir ant korpuso. Taigi, jau turime tikrai lietuvišką klaviatūrą. Standartinėje lietuviškoje klaviatūroje yra visas lietuviškas raidynas ir visi ASCII ženklai. Be to, yra brūkšnys ir lietuviškos kabutės. Tai viskas, ko reikia paprastam kompiuterio naudotojui, kurių yra tikrai ne mažiau, kaip 99%. Todėl praktiškai nebereikia perjunginėti klaviatūros. Paskaičiuokime kiek kartų kasdien be reikalo tenka perjunginėti „skaitmeninę“ klaviatūrą į amerikinę, kiek kartų pamirštama perjungti ir dėl daromos ir taisomos klaidos, ir bus akivaizdu. Kitas pranašumas – raidės išdėstytos trijose eilėse (jų nėra viršutinėje eilėje). Tai nelabai svarbu tiems, kas tekstą renka vienu arba dviem pirštais. Tačiau tiems, kas renka visais abiejų rankų pirštais taip vadinamu akluoju metodu, tai labai svarbu. Mat pagrindinė pirštų padėtis yra ant vidurinės eilės klavišų. Iš čia dviejų gretimų eilių klavišai pasiekiami lengvai, o iki viršutinės eilės atstumas dvigubai didesnis. Dėl to mažėja rinkimo sparta, daroma daugiau klaidų.

Šitokia klaviatūra yra pilnavertė lietuviška kompiuterio klaviatūra: be jokių perjungimų į kitas klaviatūras ja galima rinkti bet kokius lietuviškus tekstus (nes yra visi grafiniai ženklai, vartojami lietuviškame rašte), angliškus tekstus (yra raidės Q, W, X) ir programų tekstus (yra išbaigta specialiųjų simbolių aibė). Skaitmenys dėstomi viršutiniame registre, nes dažniausiai reikalingiems skirtukams kableliui (,) ir taškui (.) skiriamos „geros“ vietos apatiniame registre. Programuotojams reikalingus specialiuosius simbolius reikėtų išdėstyti, atsižvelgiant į jų padėtį amerikietiškoje klaviatūroje. 4 paveiksle pateiktas vienas iš tokių galimų išdėstymo variantų. Jis sudarytas iš ankstesnio klaviatūros varianto, paskelbto Internete [8]. Buvo atsižvelgta į skaitytojų pasiūlymus. Viena svarbių klaviatūrą apibūdinančių charakteristikų yra specialiųjų simbolių aibė. Jei ši aibė skurdi, gali pritrūkti dažnokai reikalingų simbolių. O jei aibė labai plati (įtraukti ir rečiau naudojami simboliai, kitų kalbų raidės), atsiranda daug trečiųjų simbolių ir klaviatūros klavišai „prišiukšlinami“. Tai nepatogu spausdinimo metu. Manome, kad pateiktame klaviatūros projekte specialiųjų simbolių skaičius yra maždaug optimalus. Nors dar galima galvoti apie kai kurių ženklų (pvz., matematinio daugybos simbolio ×) įtraukimą. Kiekvienas tokio pobūdžio sprendimas turi būti labai pamatuotas.