Klaviatūros

Sakoma, kad pažintis su teatru prasideda nuo rūbinės. Pažintis su kompiuteriu prasideda nuo klaviatūros. Todėl nenuostabu, kad klaviatūrą stengiamasi padaryti tokią, kad darbas su ja būtų savaime aiškus mažai įgudusiam (atsitiktiniam) kompiuterio vartotojui ir patogus tam, kas renka ilgus tekstus. Pirmuosius asmeninius kompiuterius lietuviai ėmė pirkti iš JAV bei Vakarų Europos be jokių specialių užsakymų – tokius, kokie yra, t.y., su užsienio kalbų klaviatūromis. Todėl pirmas uždavinys buvo pritaikyti iš užsienio parsivežtą klaviatūrą lietuviškiems tekstams rinkti. Paprasčiausias būdas – vietoj kurių nors simbolių įdėti lietuviškas raides. Buvo įvairių variantų. Plačiausiai paplito vadinamoji skaitmeninė klaviatūra. Joje devyni viršutinės eilės klavišai paskiriami lietuviškoms raidėms Ą, Č, Ę, Ė, Į, Š, Ų, Ū, Ž. Tai gal būt pats optimaliausias sprendimas iš serijos „pasidaryk pats“. Tereikia įsigyti tokios klaviatūros tvarkyklę ir nupiešti arba užlipdyti lietuviškas raides ant klavišų, o jei neturi nei lipdukų, nei rašiklio, rašančio ant plastmasinių klavišų, tai galima užklijuoti popieriaus juostelę virš viršutinės klavišų eilės ir ten užrašyti raides.