Išpuikimas ir išdidumas
| |

Išpuikimas ir išdidumas

Išpuikimas ir išdidumas. Lyg ir tas pat. Anksčiau nusakyti skirtumą būčiau negalėjęs, dabar man jis pasidarė suprantamas. Kariai tris dienas vedami per dykumą, paskui atvedami prie vandens. Vieni godžiai puola ir geria, pamiršę viską, kiti tai daro ramiai, oriai. Tokie ir nugalės mūšyje. Jiems dvasios principai aukščiau už kūno poreikius. Karys laimi mūšyje dvasios, o ne kūno jėga. Tokius žmones aš ir vadinu išdidžiais. Išdidumas – tai nepasidavimas situacijai, reikalaujančiai kūno interesus iškelti aukščiau už dvasios interesus, tai yra ne aplinka turi mane valdyti, o aš aplinką, vadovaudamasis savo dvasios principais. Žmogus sudaiytas iš dviejų priešingų esmių. Jo fizinis apval­kalas nukreiptas į tai, kas žemiška, jis ir turi priešintis ir padaryti sau paklusnią jį supančią aplinką. Mūsų vidinis dvasinis apvalkalas nukreiptas į Visatą ir į Dievą. Štai jis ir turi visose žemiškose apraiškose matyti Dievybę. Išoriškai nepriimdami situacijos vystomės, o vidujai – žengiame į degradaciją. Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška – nuodėminga.

| |

Išdidumas – raktas į sėkmę?

Mokslininkai pasistengė atsakyti į amžiną klausimą: ar išdidumas yra viena iš septynių nuodėmių, ar tai visgi gera savybė. Paneigiant vyraujančią nuomonę, kad išdidumas yra trūkumas, specialistai įrodė, kad būtent šis charakterio bruožas suteikia žmogui galimybę sėkmingai siekti savo tikslų ir sukelia aplinkinių žmonių susižavėjimą. Mokslininkai mano, kad tokia asmeninė savybė, kaip išdidumas neturėtų būti vadinama neigiama, nes tai yra visuomenės lyderiams būdinga savybė. Mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo aiškinosi ar išdidumo jausmas yra nuodėmė, ar teigiama savybė. Tyrimo metu tiriamieji turėjo atlikti individualias ir grupines užduotis. Atliekant individualias užduotis tiriamieji turėjo pademonstruoti išdidumo jausmą, o kiti tiriamieji turėjo įvertinti partnerio lyderio savybes ir jo gebėjimą įveikti įvairias užduotis, rašo passion.ru. Pasirodė, kad išdidūs tyrimo dalyviai kitiems tiriamiesiems kėlė daugiau susižavėjimo ir buvo labiau priimtini kaip lyderiai. Specialistai pateikė išvadą, kad išdidūs žmonės, nors jie ir prastai adaptuojasi visuomenėje, savo aplinkoje susilaukia pagarbos ir neretai sėkmingai siekia savo tikslų.

| |

Išdidumo spąstai

Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą – išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus – gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją” ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė – tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą – menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.

| |

Pasirenkite išdidumui

Neseniai paskirtas į aukštesnes pareigas pulkininkas persikėlė į laikinas biuro patalpas Persijos įlankos karo metu. Bekraudamas daiktus jis akies krašteliu pastebėjo ateinantį eilinį su dėže rankose. Norėdamas pasirodyti esąs svarbus, jis griebė telefoną. „Taip, generole Schwarzkopf, aš manau, tai nuostabus planas.“ Jis tęsė: „Aš jums pritariu. Ačiū, kad man paskambinote. Iki pasimatymo“. „Kuo galiu padėti?“ – paklausė jis eilinio. „Achhh, aš tik noriu sutaisyti telefoną“, – pasigirdo gana drovus atsakymas. Išdidumas skatina norą atrodyti svarbiais. Ir dar daugiau. Pasistenkime išsiaiškinti, kaip išdidumas atsiranda mūsų gyvenimuose, kad galėtume jį laiku pastebėti ir nugalėti Dievo Žodžiu. „Ir Viešpats tarė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė jus persijoti tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti“ “(Luko 22, 31–34). Petras negalėjo matyti priešo (šėtono). O mes niekuo nesiskiriame nuo Petro. Mes taip pat fiziškai negalime matyti šėtono. Mes galime matyti jo pasireiškimą, tačiau dvasinis pasaulis yra paslėptas nuo mūsų akių. Petras negalėjo matyti savojo ego, savo nuodėmės. Išdidumas verčia mus susikoncentruoti į save ir atitolina nuo Dievo.

Išdidumas ir šeima
| |

Išdidumas ir šeima

Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – tai išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – užtat, kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam. Todėl vedinėje visuomenėje išdidumas buvo laikomas kvailumo kulminacija. Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu nenusiimti atsakomybės dėl visko, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera, vyraujanti šeimoje. Taigi, žmona diriguoja santykiams šeimos viduje, vyras – už jos ribų, o vienas kito atžvilgiu elgiasi nuolankiai ir pagarbiai, bet žmona turi klausyti savo vyro. Jeigu šeimyniniame gyvenime ji nori kažką pakeisti, tai turi veikti ne iš jėgos pozicijų, bet nuolankiai skatindama vyrą. Pavyzdžiui, ji nuolankiai nurodo problemą, bet ją spręsti palieka vyrui: “Mielasis, ar tikrai gerai tai, ką tu darai? Paaiškink, aš nesusigaudau”. Bet kuris vyras, jeigu jis neteisus, į tokį nuolankų klausimą atsakys: “Jo, gali būti, kad tai nelabai gerai, bet dabar aš pamėginsiu kitaip”. Kai moteris gerbia vyrą, pastarasis prieš ją tampa nuolankiu vaiku. Todėl moteris turi žinoti, kaip elgtis su vyru, nes būtent ji nustatinėja šeimyninius santykius, ir vyras čia yra bejėgis.

Didžiausia moterų nuodėmė – išdidumas
| |

Didžiausia moterų nuodėmė – išdidumas

Vatikano ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad skirtingų lyčių nuodėmės taip pat yra skirtingos, teigiama, kad moterys yra išdidesnės už vyrus, tačiau vyrai yra geidulingesni, pranešė BBC. Katalikų atliktas tyrimas nustatė, kad dažniausia moterų nuodėmė yra išdidumas, o vyrų potraukį maistui aplenkė tik potraukis seksui. Ataskaita paremta žmonių išpažintimis kunigui Robertui Busai – 95 metų jėzuitų mokslininkui. Popiežiaus asmeninis teologas Vatikano laikraštyje palankiai įvertino šį tyrimą. “Vyrai ir moterys nusideda skirtingai”, – rašė monsinjoras Voicechas Gertichas laikraštyje “L’Osservatore Romano”. Jis tvirtino, kad vyrams sunkiausia atsispirti geiduliui, rajumui, tinguliui, pykčiui, išdidumui, pavydui ir godumui. Dažniausios moterų nuodėmės išsidėsto taip – išdidumas, pavydas, pyktis, geidulys ir tingumas.

Mažosios Lietuvos moteris – santūri, išdidi lietuvybės ir namų židinio sergėtoja
| |

Mažosios Lietuvos moteris – santūri, išdidi lietuvybės ir namų židinio sergėtoja

“Mažoji Lietuva davė mums daug garsių vyrų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai. Tačiau jų nebūtų buvę, jei moteris lietuvininkė nuo pat mažų dienų nebūtų jiems skiepijusi meilės gimtajai kalbai ir seniesiems papročiams”, – sako Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė. Kokia gi buvo Mažosios Lietuvos moteris, gyvenusi mūsų krašte iki tol, kol jo nepasiekė negandos, su šaknimis išrovusios visus senuosius gyventojus? “Retas kraštas buvo taip engiamas kaip Mažoji Lietuva. Neleisti užmiršti gimtosios kalbos ir atitolti nuo savo šaknų – tokia pareiga gulė ant moters lietuvininkės pečių. Ji buvo pats svarbiausias šeimos ramstis, o bendruomenės reikalai jau buvo vyrų prerogatyva”, – pasakoja V. Jankūnaitė. Mažosios Lietuvos moteris buvo mylinti, bet griežta motina. Jos balsas vaikams buvo toks pat svarbus bei svarus kaip ir tėvo. Nuo pat mažens vaikams buvo skiepijamas iš vokiečių perimtas punktualumo jausmas. Rimta ir visad susikaupusi, paklusni žmona, ji niekada nesibėdojo. Paguodos ieškojo maldoje, kuri ypač buvo svarbi namuose. Malda pradėdavo moters ir vaikų rytą, ja dėkota Dievui kiekvienąkart prieš sėdant prie stalo. Jei ne moteris, pasak V. Jankūnaitės, nebūtų išlikusi ir tokia gausi Mažosios Lietuvos tautosaka. Šio krašto dainos – visiškai kitokios nei kitų Lietuvos regionų.

Žemaitijos patriotai skatins tautos išdidumo jausmą
| |

Žemaitijos patriotai skatins tautos išdidumo jausmą

Draugijos veiklos tikslas – skatinti žemaičių tautos išdidumo jausmą. Vadovas įsitikinęs, jog mūsų valdininkų politika žemaičių atžvilgiu labai neteisinga. „Kiekvienas gali pats deklaruoti savo tautybę, įrašyti į pasą. Net romams leidžiama, o žemaičiams – ne. Jie nelaikomi tautybe, – teigė pašnekovas. – Dvyliktokams skirtame istorijos atlase sužymėtos visos X–XIII amžiaus etninės Pabaltijo tautos. Net ir tos, kurios buvo sunaikintos. Pavyzdžiui, Latvijos teritorijoje įrašyti kuršiai, žiemgaliai, latgaliai… O Lietuvos – tik lietuviai, nors tais laikais net Mindaugas nepretendavo į Žemaitiją, nebuvo jos užkariavęs. Tokios neteisybės yra daug.“ Žemaičių tautos vienybės dienos minėjimas buvo pirmoji šventė, pritraukusi gausų būrį mūsų krašto patriotų. Renginyje išdalyta apie 500 įvairaus dydžio Žemaitijos vėliavų, skambėjo Žemaitijos himnas. „Žodžius himnui buvau priverstas parašyti pats – neradau žmogaus, kuris parašytų, – sakė E. Buta. – Nuvažiavome su draugais pas Kęstutį Jablonskį. Pasakėme, kad steigiaMA tokia patriotinė draugija, bet neturime dainos. Jis paskaitė tekstą ir pasakė, kad gali pabandyti sukurti muziką, nors pats žemaitiškai nedainuoja. Po mėnesio paskambino. Nuvažiavome, pasiklausėme ir mums patiko.“ Draugijos vadovas sakė esąs dėkingas Mažeikių gyventojams už palaikymą, pritarimą – kad visi susirinko į paradą, pagerbė protėvius. Anot jo, dar nėra buvę tokio renginio, kuriame būtų tiek vėliavų.