Burnos išsižioja ir susilieja į vieną gašlų, ilgesingą, aistringą bučinį! Per visą ekraną! Ir taip kiekviename save gerbiančiame filme. Žinant aktoriaus darbo specifiką, kai geram kadrui įamžinti reikia aibės dublių, galima tik įsivaizduoti, ką abu aktoriai jaučia. Ypač jeigu jie vienas kito nemėgsta. Kodėl? Todėl, kad lūpos tikriausiai yra viena iš pačių intymiausių žmogaus erogeninių zonų. Tokiam kino bučiniui reikia atsiverti, numesti visus šarvus, įsileisti į savo gyvybinę erdvę. Kaip viena buvusi prostitutė aiškino žurnalistui: „Dariau viską, bet niekada nebučiavau savo klientų!”. Taigi bučinys lyg ir netinka viešoje erdvėje. Nors kas to nėra daręs! Į prancūziškus – giliais, su liežuvio pagalba, bučiniais, kur nors aikštėje reaguojame nevienareikšmiškai. Kokiame nors paauglių vakarėlyje toks nevaržomas elgesys yra „kietumo” įrodymas. Bet ilgainiui sutinkame, kad bučinys yra intymus dviejų žmonių visiškas vienas kitam atsidavimas, giliausios meilės įrodymas. Nemaišykite panašaus bučinio su bučiniais susižavėjimo akimirką. Jam praėjus, mes net negalime įsivaizduoti „kaip galėjome bučiuoti tokią idiotą”! O kas neprisimena pirmo bučinio? Pamenat, sėdime abu vienas šalia kito, norisi ją pabučiuoti, bet nežinai kaip, nerimauji – gal dar taukštelės atsivedėjusi, prieš tai išvadinusi kvailiu! Bandai prisiminti, kaip tai darė kine, apsimeti profesionaliu bučiavimosi ekspertu…