Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius.

Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.

Lietuvoje veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Įtakingiausi sionistai, kurių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje. Ryškios kelios sionistų kryptys: liberalieji, vadinamieji bendrieji sionistai (būtent jie leido „Jidišė štimė“); kairieji, sionistai socialistai, sutrumpintai vadinami CeEs, jie bendradarbiavo su Lietuvos socialdemokratų partija; nacionalistiniai sionistai, vadinamieji revizionistai, Vladimiro Žabotinskio sekėjai. Ši partija negausi, bet jos jaunimo organizacija „Betar“ buvo viena gausiausių jaunimo organizacijų. Pagaliau buvo religinių sionistų partija „Mizrachi“.

Veikė ir nesionistinė religinė partija „Agudat Jisroel“.

Folkistai (nuo folk – liaudis (jidiš)) buvo jidišistų partija, kuri orientavosi ne į žydų valstybės susikūrimą Palestinoje, kur turėtų apsigyventi visi žydai, o į tautinę autonomiją Lietuvoje. Folkistai leido įtakingą dienraštį „Folksblat“.

Žydai dalyvavo ir nežydiškųjų, bendrųjų partijų, – pvz., socialdemokratų – veikloje, taip pat ir nelegalioje komunistų partijoje.

Views All Time
Views All Time
2399
Views Today
Views Today
1
0 0