Anot „Prospekto“ žurnalo autoriaus Nicko Crowe’o, per 25 metus, praėjusius nuo to momento, kai įrašyta pirmoji repo plokštelė, hiphopo kultūra okupavo populiariausių įrašų dešimtukus, užkariavo priemiesčius ir… nebeturi ką naujo pasiūlyti. Išblėsus žodžio gyvybei, jo nešvankybės tapo tik godulio akompanimentu. Nepaisant Eminemo šlovės, repas dabar miršta.

Kai pernai princo Williamo gimtadienio proga rūmų poetas Andrew Motionas brūkštelėjo repo eilėraštį, visi nustebo ir sutriko. Vėliau paskelbta, kad Motiono eilės – menkavertis kūrinys. Jos taip ir liko popieriuje. Kitaip nei literatūrinė poezija, repas yra oralinis žanras, gyvenantis ir mirštantis prie mikrofono. Pagal apibrėžimą, tai net nebuvo repas. Tačiau dar keistesnis pasirodė nepasitikėjimas Motiono eilėdaroa. Juk hiphopas – masinis fenomenas, dominavęs hitų sąrašuose ir tapęs gatvės mada anksčiau nei dabartiniai paaugliai tapo paaugliais (net Devono ūkininkai iškeitė savo kombinezonus į „Adidas“ sportbačius ir pūstas striukes). Reakciją į Motiono gestą iš tikrųjų lėmė autentiškumo samprata. Kiekvienas gali repuoti, bet licencija išduodama tik gatvės gyventojams, tiems, kuriems nesvetimi nusikaltimai ir smurtas.

Šiemet hiphopui sukanka 25 metai, bet negali džiaugtis jo branda. Nors jis persmelkė visą kultūrą, praėjęs tarp hiphopo lentynų bet kokioje muzikos parduotuvėje pamatysi, kad į tave piktai dėbso tokie patys kieti vyrukai, kaip ir prieš dešimtmetį. Skaičiai gal ir išaugo (manoma, kad dabar pasaulyje yra daugiau nei šimtas hiphopo milijonierių), bet gyvenimo būdo, banalybių ir prieštaravimų, siejamų su tos kultūros veikėjais, laukas susiaurėjo. Pasikartojantis recidyvizmo įvaizdis vis dar dominuoja komercinėje repo rinkoje, ir nors popmuzikos technikos tapo labai sudėtingos, pats repas – hiphopo kultūros esmė – per dešimtmetį nė kiek nepakito. Išsekus idėjoms, įžymybės ir investuotojai ėmė propaguoti sensacingiausius šios kultūros aspektus. Net patys lojaliausi fanai dabar teigia, kad beteisiams hiphopas kalba apie sutrikimą ir savidestrukciją. Tai reiškia muzikos formos, kadaise pasiūliusios prasmę ir net viltį, galą.

O gaila, prisimenant hiphopo pradžią. Repo istorija tokia pat eklektiška kaip ir pati Amerika. Jo šaltiniai – nuo Čikagos bliuzo dainininkų iki Misisipės valtininkų dainingų deklaracijų; nuo laukinių Vakarų liaudies dainų iki rečitatyvu deklamuojamos Martino Lutherio Kingo ir Muchamedo Ali retorikos; nuo šokinėjimą per šokdynę lydinčių skanduočių ir evangelijos iki sinkopuotų džiazo ritmų, kreolų kultūros ir net nepadorių Cole’o Porterio kompozicijų mikso. Vis dėlto pagrindiniu repo protėviu laikomas eiliuotas pasakojimas (toast) – afroamerikiečių ritminiais naratyvais pagrįstas liaudies menas, tradicija, kurią tikriausiai išlaikė Afrikos nomadai, keliavę iš kaimo į kaimą ir į dainas perdirbdavę vietos istorijos ir mitologijos pasakojimus. Jų įpėdiniai XX a. pradžioje ritmiškai pasakodavo perdėto heriškumo istorijas, kuriose visada laimėdavo juodaodis – priešingai nei tikrovėje.

Vienas plačiai žinomas eiliuotas pasakojimas kalba apie Šainą, neva vienintelį „Titanike“ dirbusi juodaodį (tiesą sakant, dokumentai rodo, kad įguloje ar tarp keleivių nebuvo nė vieno juodaodžio). Pranešęs negalinčiam patikėti kapitonui, kad laivas prakiuro, „Šainas grįžo į apačią ir ėmė galvoti rimtai / Kad, oi, tas didelis blogas močkrušys nuskęs tikrai. / Šainas pasakė, jūroje pilna krabų, vandenyne – žuvų, / Bet jūs, geri šaunūs baltieji, nedumsit man akių.“ Kol kiti keleiviai skęsta, Šainas plaukte nuplaukia į Niujorką, kur apspistas prostitučių maudosi piniguose ir kiauras dienas geria viename Manheteno bare. Šaino nepadorumas ironiškas, jis tyčiojasi iš savimi patenkintos ir jį atstumiančios Amerikos, bet kartu trokšta neįmanomos fantazijos (daugiau už pasmerktą baltąjį kalbėti, išgerti, turėti seksualinių nuotykių) išsipildymo.

Repo istorija – pašaipos, savisaugos ir orumo migracija iš gatvės į komerciškai apdorotą masinę kultūrą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje eiliuoti juodaodžių pasakojimai pasiekė įrašų studijas. Jamesas Brownas juos vogė urmu, Jalalo Nuriddino kolektyvas „Last Poets“ pavertė savuosius popdainomis. Radijo didžėjai sukūrė į juos panašius perėjimus tarp dainų. Bet būtent Karibų stiliaus garso aparatūra, nelegaliai prijungta prie Bronkso žibintų stulpų, palengvino to, kas tapo repu, raidą. Šie laidų ir stiprintuvų raizginiai inspiravo spontaniškus gatvės susibūrimus, kuriuose didžėjai ir prašalaičiai rimuodavo pagal ritmą. Būtent 8-ojo dešimtmečio pabaigoje vadinamuosiuose „blokiniuose vakarėliuose“ lankydavosi žymusis hiphopo novatorius didžėjus Koolas Hercas. Oficialiai žinomas kaip Clive’as Campbellas, Jamaikoje gimęs Hercas turėjo vieną galingiausių garso sistemų ir atitinkamą jausmingos ir negrų muzikos įrašų kolekciją.

Kartą, kai deimantinė adata gergždžiančiu garsu subraižė plokštelę, atkreiptas dėmesys į braižymo galimybes. Taip pat gimė ir patefono adatos metimo stebuklas – kai ji nuleidžiama tiksliai į reikiamą tašką. Bet reikšmingiausias atradimas buvo megahercas, arba „mikrofono valdymas“. Iki tol vyrukas su mikrofonu paprasčiausiai linksmindavo svečius lyg vestuvių dainininkas. Kai Grandmasteris Flashas, vikriausiai pirštais manipuliuojantis Bronkso didžėjus, kilniaširdiškai nukeldavo savo magnetofonus į šoną, tuomet jo grupė „Furious Five“ repuodami užimdavo centrinę aikštelę. Miniai tai darė įspūdį, ir šie vyrukai tapo geto žvaigždėmis. Sceną dekoruodavo grafiti menininkai, kūrę chaotišką foną novatoriškai ir mažiausiai komercializuotai hiphopo epochai.

Bet netrukus atėjo laikas verslui. Buvusi negrų dainų atlikėja Sylvia Robinson įkūrė pirmą repo įrašų firmą „Sugar Hill Records“ ir 1979 m. išleido tai, kas dabar plačiai žinoma kaip pirmasis repo įrašas: grupės „Sugar Hill Gang“ plokštelę „Reperio džiaugsmas“ („Rapper’s Delight“). Nors repavimai ir boso partija buvo pavogti, Robinson kūrinys iškart tapo hitu. Greitai imtos kurti naujos firmos, nekantraujančios išnaudoti Niujorko talentus – „Paul Winley Records“, „Enjoy“, „Spring“ ir „Tommy Boy“ bei „Def Jam“. Suklestėjo subkultūros judėjimas. Jo dalyviai buvo įvairių tautybių atstovai ir maišė Afrikos, Karibų, Europos ir Lotynų Amerikos kultūras. Vienas to laiko etapinių produktų buvo Afrikos Bambaataa „Roko planeta“ („Planet Rock“, 1982). Prodiuseris Arthuras Bakeris į šį žanrą įvedė elektroninį (vokišką) garsą, taip nutolindamas jį nuo jausmingosios muzikos šaknų. Dar buvo Grandmasterio Flasho ir Melle Melo „Pranešimas“ („The Message“, 1982), nerūpestingą vakarėlių repavimą susiejęs su rasiniu klausimu bei politika ir tapęs geto klasika. Po šių „senosios mokyklos“ dienų atsirado pritrenkiantys „Run-DMC“, „Beastie Boys“, provokuojantys „NWA“ ir „2 Live Crew“, estetizuoti „Bomb Squad“ ir „Dr Dre“, praktiškasis verslininkas Russellas Simmonsas, „KRS-One“ ir „Public Enemy“ rasių politika – visa tai sukūrė multimilijardinę šiandienos industriją. Praėjusį spalį „Billboard“ žurnalas paskelbė, kad pirmą kartą jo istorijoje visą pirmąjį dešimtuką okupavo juodaodžiai. Dauguma jų repavo.

Tad kodėl tuomet, kai juodaodžių muzika švenčia didžiausią pergalę, hiphopas atrodo kūrybiškai išsekęs? Būdamas eklektiška muzikos forma, jis visada linkęs į rasines ir muzikines sankirtas. 1986 m. „DMC“ ir „Aerosmith“ kartu sukurtame videofilme „Eik šiuo keliu“ („Walk This Way“) buvo rodoma, kaip dvi juodaodžių ir baltaodžių grupės griovė juos skyrusią sieną. Tai simbolizavo segregacijos panaikinimą. Panašūs veiksmai patiko tūkstančiams baltaodžių moksleivių, nekantravusių šokiruoti tėvus, tuo tarpu džiaziniai „Jungle Brothers“ ir „De La Soul“ garsai traukė pasyvesnę publiką. Tačiau dažniausiai hiphopas – dėl su juo siejamo smurto, skurdo ir politikos – išliko maištingas, gąsdinantis potencialius MTV reklamos pirkėjus. Vėliau tapęs masinės kultūros simboliu, jis prarado prasmę.

Kurį laiką atrodė, kad repas sulaužys šią liūdną taisyklę dalydamas masinį populiarumą ir neatšipindamas kūrybos ašmenų. Nes hiphopas gimė iš „kirpk ir klijuok“ (cut and paste) proceso – iš nežinomos plokštelės paimant ritmo fragmentą ir sujungiant jį į kilpą ar atrenkant (sample) gatvės triukšmą ir žiniasklaidos garsus. Taip jis užbėgo už akių skaitmeninės muzikos stebuklams – šiuolaikiniai kūrėjai kompiuterio pelės klavišo paspaudimu gali sluoksniuoti šimtus įvairiausių semplų. Kai paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje ši technologija tapo plačiai prieinama, skaitmeninės muzikos sąjunga su hiphopu atrodė dangiška. Liaudis ir popmuzikos vartotojai susijungė, nes gatvė sukirto rankas su rinka. Bet netrukus tokie prodiuseriai kaip „Timbaland“ ir „Neptunes“ ėmė maitinti drybsančią ant sofos Ameriką saldainiukais ausims. Nors ir naujoviškas, galutinis mišinys buvo techniškai įspūdingas, bet visiškai tuščias.

Repas turi originalumo problemą. Jis gelbsti senus hitus, panaudodamas juos naujiems kūriniams. Tam tikru teoriniu šio retroaktyvaus proceso momentu visa rokenrolo istorija tampa pastišu. Kitaip nei rokas, kuris paskutiniajame dešimtmetyje pats priėjo liepto galą, repas negali tikėtis originalių kompozicijų. Pavyzdžiui, naujausias Niujorko reperio Naso albumas nurodo devynių iš dešimties įrašų semplų šaltinius. Tai jau mechaninio reprodukavimo beprotybė.

Geriausi repo pavyzdžiai yra stebėtinai efektingi. Visi gabūs reperiai siūbuoja visu kūnu įsigyvendami į savo temą, vaiposi ir klaipo pirštus, taip išreikšdami jausmą. Bet svarbiausia atlikimo dalis yra balsas. Pernai „Hudson Review“ išspausdintoje esė poetė Dana Gioia dekonstravo repo eilėdarą, supriešindama jo rimo gyvybingumą su laisvų eilių silpnumu. Gioia teigia, kad repas atgaivina fundamentalius rimo principus, kuriuos „literatūriniai“ poetai jau seniai pamiršo: „Repo eilėdaroje paprastai naudojama ketvirtinio kirčio eilutė, kuri buvo labiausiai paplitusi kalbamojoje anglų liaudies poezijoje nuo anglosaksų eilėraščių… iki Rudyardo Kiplingo“. Gioia parodė, kaip kirčio metras, išlaisvintas nuo parašyto žodžio vizualumo, leidžia vartoti tiek skiemenų eilutėje, kiek reperiui reikia (jei kirčių kiekis lieka pastovus).

Kaip su metru, taip ir su rimu: repas trumpam atgaivino mūsų oralinio malonumo jausmą. Bet Gioia nepripažįsta iš šio palyginimo sekančios logiškos išvados. Laisvosios eilės atsirado todėl, kad buvo išnaudotos visos rimo galimybės, taip atsitiko ir su repo rimais, o repo padėtį sunkina ir riboti, grubūs rimų poravimai. Tad jis išseko per 25, o ne per 2500 metų. Visų menų istorija rodo, kad vos tik priprantame prie vienos formos, pradedame ieškoti kitos. Atrodo, repas negali išeiti už surimuoto dvieilio ribų.

Repo dominavimas gali būti siejamas su netikėtumo praradimu. Kaip ir visos sensacijos, jis paklūsta mažėjančio pelno dėsniui. Tokie keiksmažodžiai kaip „močkrušys“, „nigeris“, „kalė“ ir „kurva“ per dažnai vartojami banalėja. Tėvai tokias nešvankybes praleidžia pro ausis, o kartais net atvirai žavisi Eminemo kupletais. Kažkada tokie pasakymai atkreipė dėmesį į geto gyvenimą, įtraukdami konservatorius, įstatymų leidėjus ir kritikus į sociologines diskusijas; dabar hiphopas greičiausiai pateks į Amerikos literatūros kanoną.

Kultūrinį priimtinumą maitina ir hiphopo verslumas. Priešingai roko antikomerciniams gestams ir „išpardavimo“ baimei, reperiai aistringai persiima verslo dvasia. Būtinas vidutinio hiphopo menininko karjeros elementas yra įvairių jam priklausančių kompanijų valdybų posėdžiai. Hiphopo rykliai, pavyzdžiui, Russellas Simmonsas (vienas iš „Def Jam“ įkūrėjų), P Diddy ir Master P sukūrė savo mados namus, o pernai verslo menininkai Nelly ir Ice T pristatė hiphopo stiliaus energetinius gėrimus. Sportbačius, odekolonus, skambučių melodijas, sportinę aprangą ir pramogas siūlančios kompanijos perkėlė popmuzikos prekes iš renginių tiesiai į prekybos centrus. Rezultatas – klestinti hiphopo ekonomika.

Tačiau dauguma šių verslo įmonių priklauso nuo mutuojančių kaprizingos masinės rinkos madų. Tikrai gerai besiverčiančių firmų mažai – daugelis jų priklauso didžiosioms kompanijoms, tokioms kaip „Universal“ ir „BMG“, tad plyšys tarp superturtingų ir tų, kuriems jie daro įtaką, dar niekada nebuvo toks didžiulis. Turto pertekliaus ir puikybės derinys yra nuodingas mišinys, didžiąją bendruomenės dalį vedantis į švaistymąsi įžūliomis vulgarybėmis. Hiphopui niekada netrūko ironijos, tačiau neribotas turtų demonstravimas, neįmanomos svajonės apie auksą, deimantus, sostus, prostitutes ir rūmus dabar amžinai susipynė su hiphopo estetika. Tiems, kuriuos jau pykina nuo visuotinio godulio, tai yra pakankama priežastis išjungti radiją.

Pagal užsienio spaudą parengė Agnė Narušytė

Views All Time
Views All Time
3988
Views Today
Views Today
1
0 0