|

Zuoko armotos vėjuoja tvaiku

Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko. Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti. Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos? Antai pernai pavasarį su VGTU ir keliomis bendrovėmis buvo pasirašyta sutartis. Jos kaina – 790 tūkst. litų. Šių bendrovių paslaugos savivaldybei jau atsiėjo 355 tūkst. litų. Likusi suma, regis, bus panaudota, dar kitoms miesto transporto vizijoms išaiškinti. „Tolesnėje rengiamo projekto detalizavimo stadijoje pirmenybė būtų teikiama tramvajaus ir BRT tipo greitojo autobuso tinklo plėtrai“, – aiškina savivaldybė. O kokia vizijų realizavimo kaina?..

|

L. Donskio pamokslėliai

Lietuvoje rinktas europarlamentaras Leonidas Donskis, vaizduojantis didį tolerantą, tarsi „be pykčio”, tačiau dažnai vos ne su vėzdu grasinantis Lietuvai už homoseksualių santykių propagavimo ribojimą, iš Briuselio sakyklos pastaruoju metu prapliupo pamokslais Lietuvai. Kadangi savo demagoginiu daugžodžiavimu jis sugeba sukelti tarp nesusivokiančių piliečių kovotojo už žmogaus teises įvaizdį, atitinkamai į jo postringavimus sureaguoja net mūsų įstatymų leidėjai ir įvairių leidimų išdavėjai. Toleranto postringavimus, nukreiptus į homoseksualų teisių iškėlimą ir įtvirtinimą, kadangi jie sklinda iš aukštos ES sakyklos, noriai skleidžia mūsų internetiniai portalai. Kaip skelbia Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lezbijiečių svetainė, neseniai šimtai Jeruzalės gyventojų savo pašto dėžutėse aptiko skrajutes su kvietimu „žudyti sodomitus” bei pažadu užmokėti 20 000 šekelių tam, „kuris nužudys Sodomos ir Gomoros vietininkus” pasaulinio gėjų parado, numatyto mieste, metu. Laiškuose taip pat yra „Molotovo kokteilio” (butelių su degiu mišiniu) gamybos instrukcija. Ekstremistai jį pervadino į „Šliselio kokteilį” religinio fanatiko garbei, užpuolusio gėjų eisenos, vykusios praeitais metais, dalyvius. Gėjai ir lesbietės skrajutėse vadinami „purvinais gyvuliais”, o taipogi prisimenama švenčiausioji Tora, kurios įstatymus pažeidžia homoseksualai. Tokios tokelės Lietuvoje rinkto europarlamento nario Leonido Donskio istorinėje tėvynėje.

|

Šokis aplink Gugenheimo projektą

Gruodžio 2 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba po pateikimo pritarė siūlymui toliau plėtoti Ermitažo-Gugenheimo muziejaus projektą. Sostinės politikai palaimino idėją, kuria siūloma pritarti anksčiau atliktai šio objekto galimybių studijai ir pavesti specialiai savivaldybės darbo grupei koordinuoti ir kontroliuoti projekto įgyvendinimą. Jono Meko vizualiųjų menų centras turėtų vykdyti projekto užsakovo funkcijas. Užėjo už varčios ir vėl iš pradžios… Jau ketvirtas Vilniaus meras šokdina savivaldybės komandą aplink Lietuvos kultūrai ir Vilniaus architektūrai svetimkūnio – Gugenheimo – projektą. Už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybė yra įsigijusi visą Jono Mačiūno, prilygstančią kosmopolitiniams pokštams, kolekciją – 2600 eksponatų. Tie darbai esą skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui. Muziejaus statyba turėtų pareikalauti 260 mln. litų. Be viešojo konkurso, nedalyvaujant Lietuvos architektams, išskyrus „žinovus“ G. Kirkilą ir J. Imbrasą, nuspręsta, kad geriausią projektą Gugenheimo muziejui Vilniuje pateikė irakiečių kilmės architektė Zaha Hadid. Kiek kainavo merijos klerkų kelionės po užsienius, konkursas bei premijos dalyviams, projekto stūmėjas Artūras Zuokas nutylėjo. Ką bendra su tautine kultūra turi Gugenheimo muziejus ir jame numatomi demonstruoti FLUXUS kūriniai? Tik tiek, kad tokio tipo pokštų autoriai yra lietuvių kilmės Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas.

Sociali ir socialistinė

Taip parašė eilėraštyje „Lietuva – didvyrių žemė” Maironis „Pavasario balsuose”. Ką dabar pasakytų poetas, nesunku spėti, nes partijų skaičius išaugo taip, kad vien „demokratinių” priskaičiuojama keletas, tarsi demokratinėje valstybėje galėtų būti ir kokių prievartinių partijų. Ką skelbia tos partijos savo programose, reikėtų vertinti labai kritiškai, vertinti ne pagal sparnuotus žodžius, o – pagal darbus. Būtų gera, kad mūsų politologai ne tik prieš rinkimus pabandytų parodyti, ką sako ir ką daro tie politiniai dariniai. Nebūdamas politologu, šių eilučių autorius bando palyginti dvi demokratinėmis pasivadinusias partijas, iš kurių viena maža, tačiau tradicinė, į socialinį bei kitokį piliečių saugumą orientuota Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), gi kita – skaitlinga, valdančioji, turtingoji, atstovaujanti stambų kapitalą, iš „brandaus socializmo” gimusi, tik savo darinio saugumu besirūpinanti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Todėl pirmąją reikėtų suvokti kaip socialios demokratijos politinį darinį, antrąją – kaip socialistinės demokratijos darinį (sovietinio „demokratinio centralizmo” paveldėtoją, tęsėją). Verta skaitytojui priminti pastarosios „raidą”. Ta „raida”, kaip rodo daugiametė patirtis, – tik chameleono išdaigos, norint prisitaikyti prie sąlygų. Tos partijos lopšys – KPSS (komunističeskaja partija Sovetskovo Sojuza), vėliau – LKP (Lietuvos Komunistų partija).

|

Lietuviškas šašlykas (ne valgytojams)

Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą „Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja”, žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia – partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja, nes nėra partijų ginančių darbininkus bei ūkininkus, nėra partijos atstovaujančios krikščionims, tėra tik partijos, atstovaujančios partijos vadovo bei jį supančios aplinkos interesams. Pokalbis iš tikrųjų įdomus, nes politologo įžvalgos skatina sukrusti ne tik save valstybės vyrais ir politikais laikančius asmenis, bet ir visuomenę, kuri iš tikrųjų turėtų vykdyti politiką (valstybės reikalų tvarkymą), nes ji ir sudaro valstybės pamatą bei turinį. Skaitytojas suras minimą pokalbį internete, o šių eilučių autorius mūsų politinei padėčiai apibūdinti politologo įžvalgų šviesoje pasitelkia anekdotą iš pažįstamos nesenos praeities.

|

Ką daryti, kad politika būtų gera?

Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Į pagrindinį valstybės įstatymą – konstituciją, kokį valstybės reikalų tvarkymo būdą valstybė yra pasirinkusi, rašoma pirmuoju straipsniu, o kiti konstitucijos straipsniai aiškina, kaip tas pirmasis straipsnis realizuojamas. Žodis politika turi ir kitą, neigiamą prasmę, Tai maskuotas veikimas, išsisukinėjimas, turint ne valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, o kitus, net kenksmingus valstybei tikslus. Tokie reiškiniai tarpsta ir mūsų akyse, kai perkamais balsais stengiamasi pakliūti į valdžias, korupciniais veiksmais joje išsilaikyti ir turėti asmeninę ar klano naudą. Per keliolika nepriklausomybės metų tokių pavyzdžių buvo apstu: iškeltų per 200 bylų dėl kolūkių turto išgrobstymo numarinimas, žalingi valstybei „Pagirių šiltnamių” bei „Alitos” privatizavimai, šešėlinė ekonomika.

|

Kai politika virsta verslu

Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Verslas – gamyba, prekyba bei kitokia veikla, nukreipta į medžiaginę naudą, pelną. Griežtai atskirti verslo nuo politikos nedera, nes iš tikrųjų politika gali padėti verslui, verslas – politikai. Jei valstybės tvirtinimo dėlei sudaromos palankios sąlygos verslui, o verslas savo ruožtu tvirtina valstybės ekonominius pagrindus, galima teigti, kad politika ir verslas eina išvien. Tačiau, kai verslas pajungiamas vien politikai ar politika vien verslui, tiek politika, tiek verslas virsta jų regimybe. Kai Sovietų Sąjungoje nusavinus gamybos priemones, gamyba buvo pajungta politikai, bolševikinės propagandos plėtrai, komunistų partijų įvairiose šalyse finansavimui „pasaulinės revoliucijos” vardan, verslo neliko, o gamyba tapo nenaši, neefektyvi. Nors viešai buvo skelbiama proletariato diktatūra, demokratinis centralizmas, tačiau politiką vykdė viena partija – komunistinė klika. Trumpai tariant, toje imperijoje politika verslą „suvalgė”, todėl imperijos ekonominis pamatas sutrupėjo, kas ir atvedė į „perestroiką” bei pačios imperijos griūtį. Pasaulyje žinomas ir kitoks reiškinys kai per gamybą, per bankinio ir pramoninio kapitalo koncentraciją, valstybės reikalus pradeda tvarkyti turtuoliai, įsigali oligarchija, timokratija.

|

Algimantas Zolubas: Painiava

Vėl diskutuojama dėl politinės reklamos ribojimo per radiją ir televiziją. Apie tokį draudimą viešai šneka tiek pozicijoje, tiek opozicijoje esantys Seimo nariai. Jei jau žadama riboti ar drausti politinę reklamą, gal tuomet reikia uždrausti ir dalyvavimą politikoje eiliniams piliečiams, juk daugelis mena laikus, kai „už politiką” trėmė, kalino. Tokie svarstymai ir kėslai gali kilti tik asmenims, kurie nežino ar nesuvokia žodžių politika, partija reikšmės, painioja politinę su partine veikla, politinę reklamą – su partine reklama. Pagrindinė žodžio politika reikšmė yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai bei siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuvos Respublika, sudaro pilietinė visuomenė (ne jos valdžia, kaip kartais kai kas bando vaizduoti). Taigi ne tik politinės organizacijos (partijos), Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatai, bet ir visi sąmoningi piliečiai yra politikai. Jei karys saugo valstybės sieną, jei moksleivis sodina medelį valstybei pagražinti, jei kunigas pamokslu doroviškai ugdo pilietį, jei pilietis eina į rinkimus ar piketą, jie visi – aktyvūs politikos dalyviai. Piliečių nušalinimas nuo politikos prilygtų jų išpilietinimui.

|

Apie demokratijos žalą mūsų valstybei

Už tokius žodžius rašinėlio pavadinime, dar jo neperskaičius, autorius turėtų būti demokratiškai (daugumos valia) nukryžiuotas, nes mūsų laikais demokratija laikoma vos ne šventąja karve. Jai priskiriamos vertybės, kurių, autoriaus manymu, demokratija niekad savyje neturėjo, neturi ir neturės. Tačiau iškart tenka pridurti, kad demokratija žalinga ne visoms valstybėms. Ji, priklausomai nuo visuomenės brandos, gali tapti gėriu. Ir ne demokratijos pasmerkimo, o dėl jos ydų ir grimasų pavojų išvengimo einant į rinkimus, siūloma su demokratija, jos mechanizmu susipažinti nors paviršutiniškai. Pirmučiausia, dėl paties žodžio „demokratija”. Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, – lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų kažkokių mistinių galių. Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido. Jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti reikalų. Taip ir yra įvykę: daugelis demokratijos išsigando, nesuvokę jos privalumo savo reikalus tvarkyti patiems, patikėjo juos vakarykštiems prievartautojams.