Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. “Lietuvos rytas”, 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi – nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje…
Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto… Bet tam juk ir medžioklė – sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių… O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta – vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės…
Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus – urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.
Tačiau labiausiai nustebino didelė baltutė pelėda. Klampodami per šlapią Šilėnų girininkijos vieno kvartalo kirtavietę, paliktą savaime atželti, varovai pastebėjo ją tupinčią ant kelmo. Pabaidytas paukštis pakilo virš miško ir, apsukęs puslankį virš medžiotojų linijos, nusileido kitoje kirtavietėje. Kol paukštis buvo ganėtinai toli, pamaniau, kad tai labai šviesus tūbuotasis suopis, nes skrido visai ne taip, kaip skrenda dienos metu išbaidytos mūsų krašto pelėdos. Tačiau paukščiui priartėjus, abejonių neliko, kad tai būtent ji – baltoji pelėda. Šalimais stovėjęs akylesnis medžiotojas netgi įžiūrėjo ilgomis plunksnomis iki pat nagų apžėlusias paukščio kojas. Be abejo, tai buvo baltosios pelėdos patinas. Po gero pusvalandžio, eidami perkitą kvartalą, varovai dar kartą pakėlė šį retą sparnuotį.
Nenorėčiau sutikti su vienoje televizijos laidoje medžiotojų klubo “REX” prezidento A.Matusevičiaus ir aplinkos apsaugos viceministro D.Lygio pareikšta nuomone, kad medžiotojai į medžiokles neturėtų neštis impregnuotų kuprinių ar polietileninių maišų. Esą medžiotojai neturėtų savo asmeniniams poreikiams naudoti medžioklės produkcijos. Anot jų, fauna, o tuo pačiu ir medžioklės produkcija, pasirūpinti gali miškininkai ar kiti medžioklės plotų valdytojai ar savininkai. Įvairių yra medžiotojų. Vieni nori tik šaudyti (jie galėtų šią aistrą numalšinti ir šaudyklose pyškindami į fanerinius žvėris ar bitumines lėkšteles), kiti nori šaudyti, bet būtinai į gyvus žvėris ir paukščius (tokie galėtų medžioti ir aptvaruose), tretiems šaudymas nėra pagrindinė medžioklės proceso dalis.
Birželio pabaigoje viena stambi briedė savo grožį demonstravo šernų tykojusiam medžiotojui, rugpjūčio viduryje briedę su šiųmečiu jaunikliu matė eigulys. Per rugsėjį briedžiai pasirodė net trims Girionių būrelio medžiotojams: vienas važiuodamas per mišką matė pakelėje stovinčius du antramečius patinus, antras tarnybos reikalais eidamas mišku pakėlė iš guolio vieną antrametį briedžioką, o trečias stebėjo stambų, bet tik 4 ragų šakas per abu ragus nešiojantį patiną runkelių lauke prie mažo miškelio apie 2 km nuo Dubravos miško. Spalio pabaigoje miškų tarnyba matė briedę su šiųmečiu jaunikliu netoli Margininkų kaimo palaukių, o sausio pradžioje vienas antrametis patinas keletą dienų sukiojosi prie medkirčių ŠIlėnų girininkijoje. Apibendrinus šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad nuo 1996 metų birželio iki 1997 metų vasario vidurio Dubravos girioje vaikštinėjo 7 “miško karalių” genties atstovai: 2 suaugę patelės, vienas suaugęs patinas, du antramečiai patinai, vienas šiųmetis jauniklis ir viena antrametė patelė, kuri žuvo spalio – lapkričio mėnesiais, tikriausiai sužeista brakonieriaus šūvio.
Keista ir nelabai suprantama, kodėl tie vargšai medžiotojai kliūna visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms. Medžiotojų būrelius pavertė įmonėmis su savo buhalteriais, finansininkais, įstatais, antspaudais, su sąskaitomis bankuose, ataskaitomis ir balansais. Vos spėjus įregistruoti įstatus, tuoj prireikė juo perregistruoti, koreguoti pagal paskutinius įstatymus. Viena vyriausybė įvedė medžiotojams žyminius mokesčius, kita panaikino, po to vėl įvedė, tik jau gerokai padidintus. Praėjusiame “garsiųjų medžiotojų” Seime batalijos kilo priimant Medžioklės įstatymą. Nuolat augo mokestis už licenzijas kanopiniams žvėrims sumedžioti. Keisčiausia, kad šis mokestis taikomas būtent už licenzijas, už tą niekam tikusį popiergalį, nes licenzijas reikia išsipirkti iš anksto visam medžioklės sezonui, ir, jei žvėris nesumedžiojamas, niekas medžiotojams pinigų negrąžina.
Kauno apskrityje valstybinės veterinarijos tarnybos specialistai, norėdami išsiaiškinti trichineliozės židinių kilimo grėsmę, paprašė medžiotojų pristatyti į laboratoriją tyrimams visų sumedžiotų plėšrūnų mėsos pavyzdžius. Per 1996 metų lapkričio, gruodžio mėnesius Girionių klubo medžiotojai veterinarijos tarnybos laboratorijai pristatė 32 galinčių platinti trichineliozę gyvūnų, sumedžiotų Dubravos girioje mėsos mėginius. Iš jų trichinelioze apsikrėtusių rasta net 13, tai yra 41 procentas. Trichinelomis buvo apsikrėtę visi sumedžioti šeškai, 57 proc. kiaunių, 37,5 proc. lapių, 12,5 proc. mangutų, net 50 proc. naminių žiurkių. Vienas Dubravos miške sumedžiotas valkataujantis naminis šuo trichinelomis apsikrėtęs nebuvo, kaip ir 1996/97 metų sezone šiame miške nušauti 6 šernai.
Jeigu kada Jums teks pamatyti šiek tiek didesnę už kryklę antelę su nepaprastai dideliu į galą platėjančiu snapu, žinokite, kad sutikote gana retą Lietuvoje šaukštasnapę antį. Dydžiu ji yra tarp dryžgalvės kryklės ir anties cyplės. Patinėlis sveria 600 – 650 g, o patelė – 550 g. Apsitaisęs vestuviniais rūbais pavasarį ar vėlai rudenį šaukštasnapis gaigalas labai puošnus. Metalu žvilga juosva galva, pagurklis baltas, krūtinė ir pilvas rudi, sparnų dengiamosios plunksnos melsvos, uodegos viršus ir apačia juodi, “veidrodėliai” sparnuose žali su baltais krašteliais iš priekio, dvi baltos išilginės juostos eina per pečius, didelis snapas juodas, kojos raudonos.