Gyvename kaip pasakoje. Nes tik pasakose blogieji jų veikėjai, paprastai karaliai arba princai, įveda lietaus, oro, barzdos, mirties ir dar kokius nors pačius absurdiškiausius mokesčius. O kuo mes geresni, kad turėtume jų nemokėti? Todėl ir esami gąsdinami naujais lietaus, oro taršos ir barzdos mokesčiais, kuriuos įvedus visi gyventume kaip pasakoje. Pirmasis mokestis visiems aiškus ir suprantamas. Jei lyja – privalai susimokėti, nes vandenį reikia surinkti ir kažkur išpumpuoti. Jei sausra – mokestis mažesnis, bet vis tiek jį reikės mokėti, nes siurbliai toliau dirbs, o juos prižiūrintieji taip pat valgyti nori. Su oro taršos mokesčiai truputį painiau. Tačiau jei išsiaiškintume, kas yra didžiausi oro teršėjai, tai ir tokių klausimų nebekiltų. Mano manymu, labiausiai aplinką teršiame mes patys. Ne plastiku, ne buteliais ir ne senomis padangomis, o bezdalais. Prisiminkime, kiek metano į atmosferą paleidome po sočios Kūčių vakarienės? Mišrainės su pupelėmis, rauginti kopūstai, marinuoti grybai – tai vis neišsenkančios metano kasyklos. O juk šias dujas sėkmingai galėjome panaudoti elektrinėms kūrenti ir visiems mums šilumą gaminti. Perspjautume, atsiprašau, perperstume patį „Gazpromą”. Bėda tik, kad metaną į atmosferą išleidžiame be jokios naudos šalies ekonomikai. Todėl ir būsime priversti arba šį virškinimo metu atsirandantį produktą surinkti ir nešti į artimiausią dujų supirkimo punktą, arba mokėti mokesčius už oro taršą. Barzdos mokestis taip pat labai reikalingas.