Nuo pat kinematografo atsiradimo kamera tapo išskirtinai vyrų žaidimo ir darbo įrankiu, įgalinančiu kurti ir propaguoti savą-vyrišką pasaulio viziją. Įdomu, kokia linkme būtų rutuliojusis kino istorija, jei kino kameros rankena būtų atsidūrusi ponios Lumier rankose, o ne jos vyro. Turbūt ne darbininkų išėjimą iš fabriko, kvailą laistymasi sode ar sienos griovimą ji būtų filmavusi. Bet, deja, taip nenutiko. Ir vis dėlto smalsu, kur krypsta “kino akis”, kuomet kamera atsiduria moters rankose? Kuo tas matymas yra svarbus, savitas? Kaip kameros pagalba galima konstruoti savą tikrovės modelį? Šio trumpo pranešimo metu pamėginsiu dalinai atsakyti į šiuos klausimus, aptardama trijų Lietuvos menininkių – režisierių Janinos Lapinskaitės, Inesos Kurklietytės ir videomenininkės Kristinos Inčiūraitės – kūrybos specifiką. Šiuo atveju man yra įdomus matymo ir buvimo matomume konstravimo mechanizmas. Nes matomumas ekrane tampa savotišku buvimo kultūroje modeliu, bei naujos tapatybės kūrimo priemone. Devinto dešimtmečio pradžioje feministinė kritika pradėjo moterų kino ir bendrai moterų meno specifikos, bei skirtumų tarp moterų ir vyrų braižo paieškas.