Month: spalio 2009

Ką reiškia kognityvinė terapija? Gyvenimas – nesibaigianti mokykla. Nesvarbu, kiek žmogus turėtų metų, jis gali išmokti dar šio bei to. Būtent tokiu paprastu, tačiau itin efektyviu principu ir pagrįsta kognityvinė elgesio terapija. Žmogus, kuris kreipiasi į terapeutą pagalbos, nori kažką pakeisti savo gyvenime: gal savo jausmus, gal elgesį, o gal kitų žmonių elgesį su juo. Kognityvinė elgesio terapija efektyvi padedant tiek sergantiems žmonėms, tiek linkusiems tobulėti dvasine prasme ar siekiantiems pagerinti savo gyvenimą. Ką mes galime pakeisti? Ne visada galima įtakoti išorinius įvykius. Tačiau kognityvinė elgesio terapija remiasi prielaida, jog žmogus gali išmokti reaguoti į gyvenimo įvykius ir prie jų prisitaikyti nejausdamas vidinio diskomforto ir neatsirandant fizinių ar psichinių sutrikimų. Labai daug kas priklauso nuo mąstymo. Skirtingai nei gyvūnai, kurie į viską reaguoja instinktu ir refleksu, mes dar galime pasitelkti mintis ir tą patį gyvenimo faktą skirtingai interpretuoti. Prieš 2000 metų filosofas Epiktetas išmintingai pasakė: “žmones įskaudina ne tai, kas atsitinka, bet jų reakciją į šį įvykį”. Kaip kyla “juodos” mintys? Kiekvienas asmuo turi tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją tam tikro streso ar situacijos metu. Jeigu šie minčių “rinkiniai” tokie, jog juose vyrauja neigiamos nuostatos apie save, žmogui gali kilti psichikos sutrikimai, tokie kaip nerimas ar depresija.

Pozityvių frazių, tokių kaip „Aš esu mėgstamas žmogus“ ar „Man pasiseks“, kartojimas gali priversti jaustis dar prasčiau, užuot pakėlusios žmogaus savivertę. „Mažų mažiausiai nuo 1952-ųjų, kai pasirodė Normano Vincento Peale`o „Pozityvaus mąstymo jėga“ (The Power of Positive Thinking) žiniasklaidoje nuolat patariama save pagirti, pasakyti sau pozityvių dalykų“, – rašoma Kanados psichologų studijoje, kurią publikuoja „Psychological Science“. Joje cituojamas populiarus savipagalbos žurnalas, kuriame skaitytojams patariama: „Pabandytkite keliskart pakartoti: „Aš esu galingas, aš stiprus ir niekas šiame pasaulyje negali manęs sustabdyti“. Tačiau tyrėjai teigia, kad praktiškai tokie patarimai veikia ne visiems. Pozityvios kalbos apie save žmones, kurie jau nepasitiki savimi, priverčia jausti dar prasčiau, o ne geriau, tvirtina psichologų Joanne Wood, Elain Perunovic ir Johno Lee atlikta studija. Atlidami tyrimą jie tiek prastai, tiek gerai save vertinančių žmonių prašė kartoti frazę „Aš esu mėgstamas žmogus“, o tada analizavo dalyvių nuotaikas ir jausmus sau. Aptikta, kad žmonės, kurie iš pat pradžių save vertino prastai, ėmė jaustis dar prasčiau. „Manau, jog nutinka taip, kad kai prastai save vertinantys asmenys pakartoja pozityvius sakinius, jiems, matyt, kyla priešingų minčių“, – naujienų agentūrai AFP aiškino J. Wood.

Jei atsibudote blogos nuotaikos, tai dar nereiškia, kad nieko negalite pakeisti. Keli pratimai ir teigiamos mintys daro stebuklus. Šiais neramiais laikais gana nesunku prarasti normalią psichologinę pusiausvyrą. Juolab jei darbas susijęs su itin dideliu informacijos srautu. Galutinai neprarasti dvasinės pusiausvyros ir sėkmingai darbuotis gali padėti rūpinimasis savo nuotaika. Nė vienas nenorime rytą į darbą ateiti nesiprausę ir nesišukavę. Visi pasirūpiname savo išvaizda. To reikalauja mūsų savimeilė. Tačiau tvarka privalo vyrauti ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje. Tai vadinama vidine higiena. Rūpintis savo nuotaika taip pat svarbu, kaip ir prižiūrėti kūną. Jausmai neretai tampa mūsų pasąmonės išraiška. Žmogus dažniausiai stengiasi slopinti nepasitenkinimą, pyktį, pavydą. Bet šie jausmai neišnyksta, jie lieka ir kaupiasi pasąmonėje, darydami įtaką savijautai, išsiliedami priekabumu, dirglumu ir nuolatine bloga nuotaika. Taip pažeidžiama medžiagų apykaita, sutrinka kraujotaka, kyla kitos ligos. Taigi rūpindamiesi nuotaika iš tikrųjų rūpinamės sveikata. Gera nuotaika pasiekiama treniruojantis. Tai daryti reikia tik atsibudus. Rytais medžiagų apykaita nėra sparti, kūno temperatūra minimali, kraujyje mažas gliukozės kiekis. Tai nulemia daugelio iš mūsų rytais jaučiamą neviltį bei nusivylimą. Napoleonas yra pastebėjęs, jog nė karto nesutiko kareivio, kuris būtų narsus trečią valandą ryto. Todėl rytinį nusiminimą daugeliui sukelia biologiniai reiškiniai.

Šiais laikais psichologo profesija tapo itin paklausi, o turėti savo asmeninį „minčių gydytoją“ tapo kone madinga. Apie tai, koks iš tiesų yra šis darbas kalbamės su Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus psichologu Narimantu Markausku. Narimantas Markauskas psichologo kėdėje sėdi jau daugiau kaip 30 metų, o Kėdainiuose darbuojasi nuo 1994 -ųjų. Psichologijos studijas Narimantas baigė Vilniaus universitete. „Rinkausi psichologiją tarsi kokį iššūkį. Tais laikais tai buvo naujovė ir geros ateities šiai profesijai niekas neprognozavo. Mus ruošė labai įvairiapusiškai ir būdavo akimirkų, kai neišeidavome iš laboratorijų. Dabar daugelis šią specialybę be galo idealizuoja. Ką gi, pradirbęs tiek metų galiu patvirtinti vieną – tai sunkus darbas, o jį nuolat lydi pastovi įtampa. Kiekvienas žingsnis čia turi būti pamatuotas“, – įsitikinęs psichologas. – Narimantai, ar šiandien džiaugiatės būdamas psichologu? – Ko gero, kad taip. Tik skubu pridurti – daugelis žmonių psichologo amatu žavisi paviršutiniškai. Kai kuriems atrodo, kad yra labai smagu žinoti svetimų žmonių bėdas bei jų gyvenimo peripetijas. Tad štai todėl neretai vengiu pokalbių darbo temomis – pasakoti ir aptarinėti pacientų bėdas su kitais žmonėmis mums draudžia darbo etika. – Iš kur psichologai žino ir mato žmonių problemų sprendimus? – Daugeliu atveju, tas mūsų žinojimas – tai ne tik įgytų mokslo žinių bagažas, bet ir visa patirtis. Pirmaisiais darbo metais įvairiose situacijose man buvo labai daug kas aišku.

Nėra stebuklingo recepto, kaip valdyti ir pakeisti savo nemalonias emocijas bei elgesį. Tačiau turėdami didelę minčių skalę galime išmokti rinktis mintis. Mes galime galvoti tiek apie išorinius reiškinius, tiek apie patį mąstymo procesą; galime galvoti įvairiais būdais – teikdami sau pagalbą arba save žalodami. Kokios dažniausios nerimo priežastys? Tarkime, jūs labai stengiatės gerai atlikti užduotį, pasiekti sporto aukštumų, palaikyti gerus santykius, bet bijote, kad nepavyks. Žmonės, kurių pritarimas ypač svarbus, gali jumis nusivilti. Natūralu, kad dėl to jaučiate didelį nerimą, nes bijote būti atstumti. Nerimas paprastai turi kelias priežastis. Pirma – egzistuoja sunki užduotis, kurią reikia įvykdyti, o stebėtojai jūsų atžvilgiu nusiteikę kritiškai. Šių išorinių priežasčių pakeisti negalima. Antra nerimo priežastis – tai jūsų mintys apie situaciją, galimybę susikirsti ir baimę būti atstumtiems. Šias mintis galima kontroliuoti, o jeigu reikia – ir koreguoti. Taigi galime mąstyti tiek racionaliai, tiek iracionaliai. Racionaliai mąstome maždaug taip: „Tikiuosi, gerai įvykdysiu užduotį ir sulauksiu svarbių žmonių (tėvų, draugų, sutuoktinio, bendradarbių ar kt.) pripažinimo. Žinoma, man gali nepasisekti, ir aš negausiu to, ko tikiuosi, tačiau nesėkmė ir atstūmimas nėra baisiausi dalykai pasaulyje. Pasimokęs iš nesėkmės galėsiu vėl bandyti. Jei man nepritars žmonės, kurių nuomonė svarbi, – nenumirsiu, nors bus labai nesmagu.

„Automatinės“ mintys – tai labai staigiai šmėkštelėjančios mintys ir vaizdai, galintys plaukti kartu su pagrindinėmis mintimis. Gal kam atrodys neįtikėtina, tačiau mūsų galvoje vienu metu gali plaukti du minčių srautai. Ir tas antrasis minčių srautas lyg koks kontrolierius ar teisėjas „autoritetingai“ komentuoja ir vertina mus pačius. Dažnai žmogus būna taip įpratęs prie kai kurių savo minčių, ypač vertinančių jį patį, kad ne visiškai jas įsisąmonina ir gali net nekreipti į jas dėmesio. Kodėl dažniausiai negirdime savo „automatinių“ minčių? Manyčiau, daugumai tos mintys tokios iki skausmo žinomos, savos, gyvenančios viduje daugelį metų, kad tiesiog tapusios tarsi žmogaus dalimi, į kurią jis nebekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, susirinkimo metu išsakome savo nuomonę, bet kalbėdami netikėtai galime pastebėti trumpai šmėkštelėjančias mintis: „mane gali neteisingai suprasti…“, „pagalvos, kad esu išsišokėlis…“, „mane atstums…“, „aš nepatiksiu…“ Mintys tarsi pračiuožia mūsų galvoje, o mes liekame išsigandę ir tikriausiai net nežinome kodėl. Blogiausia, kad mes neabejojame tokių minčių pagrįstumu ir nesvarstome jų tikroviškumo ar logikos. Šios mintys kyla savaime ir itin staiga, todėl ir vadinamos „automatinėmis“ mintimis ­– žmogui nereikia jokių pastangų, kad jos atsirastų. Štai todėl taip svarbu kaskart patyrus nemalonų jausmą stengtis prisiminti, kokios konkrečios mintys kirbėjo galvoje prieš pat tam jausmui atsirandant.