Žmogus turi daugelio amžių kaltės patirtį. Dar rojuje Adomas apkaltino Ievą, kad ši jį sugundė, o Ieva suvertė kaltę žalčiui. Nuo pat pirmosios nuodėmės nusidėjėliai stengiasi suversti savo kaltę kitam. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip patiriame šį kankinamą jausmą: padarėme tai, ko neturėjome padaryti, peržengėme tam tikrą įstatymą, kurį žinojo mūsų sąžinė. Per savo darbo metus pastebėjau keistą fenomeną: kada psichologai sutrinka, pajutę kaltę dėl nepagydomų sunkiausių patologijų ir sutrikimų. Kad ir kokių teorijų ar metodikų būtų sukurta, kad ir kokių mokslo darbų būtų parašyta, kaltės jausmas kaip ir anksčiau tebekankina žmogaus protą ir psichiką. Mano nuomone, klasikinė Froido psichoanalizė vargu ar įveikė užduotį, pasiūliusi abejotiną „vaistą nuo kaltės jausmo” – pasiteisinimą, jog taip elgėsi kiti žmonės, o pirmiausia – tėvai. Šiuolaikinė poppsichologija, ypač Vakarų, platina teoriją ir praktiką, siekdama visais įmanomais būdais pakelti žmogaus savivertę. Pats žmogus nepajėgus išsilaisvinti iš nuodėmės. Todėl dažnai net nuoširdžiausi apgailestavimai ir sąžinės kančios, ištveriamos vienumoje, be Dievo, yra bevaisės. Manoma, kad žmonės turi nustoti teisti save ir vertinti savo reikšmingumą nepriklausomai nei nuo poelgių, nei nuo aplinkybių. Net tikima, jog žmogui skirta patenkinti savo reikmes. „Aš užsitarnavau, nes egzistuoju”, todėl jokios kaltės negali būti.

Kartais mes save kaltiname už tai, dėl ko esame visiškai nekalti. Kaip susidoroti su šiuo jausmu? Jūsų šeima nuostabi, vyras dėmesingas, vaikai protingi ir paklusnūs, o jūsų sesuo turi asmeninio gyvenimo problemų. Jūs restorane mėgaujatės sušiu, kai trečiojo pasaulio šalių mažyliai badauja. Mūsų šalyje šimtai žmonių dirba už skatikus, o jūs sparčiai kylate karjeros laiptais ir gaunate puikią algą. Jums visa tai iš dangaus nekrenta, daug ir sunkiai dirbate, tačiau kodėl dėl to, kad kažkam blogiau nei jums, jaučiatės nepatogiai. Galbūt tai nacionalinis bruožas? Tačiau gyvendamas šalyje, kur atotrūkis tarp atskirų sluoksnių žmonių gerovės tampa vis didesnis, ir taip mąstydamas galite tapti „kaltės sindromo” įkaitu. Kaltės jausmas neabejotinai yra naudingas ir būtinas, nes tik jausdami kaltę, jūs suvedate sąskaitas su savo sąžine. Ir ji pasako jums, ar elgiatės teisingai, ar ne. Tai būdinga tik žmogui. Išskyrus jį, nė viena gyva būtybė Žemėje neturi sąžinės. Tačiau tikrąją kaltę reikia mokėti atskirti nuo apgaulingos. Jeigu jūsų draugės vestuvės sužlugo, nes jūs „dėl sportinio intereso” nuviliojote jos jaunikį, tikriausiai jums turėtų būti gėda – ir prieš ją, ir prieš save. Jeigu vestuvės iširo dėl kitos priežasties, jūs galite jausti bet kokius jausmus, tik ne kaltę. Kai kurie žmonės mano, jog yra atsakingi už viską, kas vyksta su jų artimais ir tolimais giminaičiais. Jeigu tarp jų esate ir jūs, padirbėkite su savimi. Kaip? Įsiklausykite į šiuos patarimus.

Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas – kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, ką bedarytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona supykusi ant vyro stengiasi priversti jį pasijausti kaltu, bet paprastai tokioje situacijoje tai tėra pačios moters bandymas užglaistyti savo netinkamą elgesį, išvengti pasąmonėje blokuojamų jausmų sukilimo ir sumažinti jos pačios kaltę, kuri verčia ją jaustis nesaugiai ir bet kokiomis priemonėmis kontroliuoti situaciją. Jei toks scenarijus šeimoje tęsiasi ilgą laiką, užsisuka nesibaigiantis kaltinimų vienas kitam ratas, kuris griauna intymumo jausmą tarp partneriu. Poroje dažnai skamba žodžiai „jei mane mylėtum, tai…”. Šie pareiškimai tarsi paverčia meilę sąlygine: vienas sutuoktinis manipuliuoja kitu jį žemindamas ir reikalaudamas, kad tenkintų jo norus. Taigi šeimoje kažkam tenka vykdyti užgaidas, kad įrodytų esąs vertas meilės. Bandymas priversti pajausti kaltę – tai žmogaus puolimas, norint jam sukelti skausmą.