| |

Viskis

Paprastai apie viskį yra sakoma, jog tai alkoholinis gėrimas, kuris išgaunamas iš grūdų. Viskis yra laikomas dažniausiai ilgai medinėse (paprastai ąžuolinėse) statinėse. Toks viskio brandinimas statinėse sušvelnina alkoholio skonį ir suteikia gėrimui aromatingų ir kvapiųjų savybių, o, svarbiausia, suteikia viskiui gintarinę spalvą. Škotiško viskio pirmtaku galima laikyti viržių skonio alų, pagamintą iš salyklo, kurį darydavo škotų protėviai. IX amžiaus pradžioje airių vienuoliai atvyko į Škotiją tam, kad pakrikštytų savo keltiškas brolijas. Kartu su Dievo Žodžiu jie atsivežė ir pirmąsias primityvias spirito varyklas, kurias jie pasiėmė žygiuose po kontinentinę Europą skleisdami krikščionybę. Vietiniai gyventojai greitai suprato, kad jie galėtų sukurti alkoholinį gėrimą, kuris būtų gaunamas distiliuojant viržių alų. Paprastos alaus varyklos buvo įkurtos labiausiai apgyvendintuose kaimuose ir taip namų gamybos viskis tapo sudedamąja galų kultūros dalimi. XIX a. pradžioje kartu su pramonės revoliucijos pradžia verslininkai suskubo statyti naujas prabangias viskio daryklas. Viskis, kurį gamino šios daryklos, buvo daromas iš miežių salyklo, džiovinamo ant durpių dūmų. Degant durpėms, atsiradę dūmai suteikdavo salyklui savitą aštrų skonį bei kvapą ir taip škotiškas produktas buvo pripažintas daugybės viskio gėrikų visame pasaulyje.

| |

Romas

Romas – stiprus alkoholinis gėrimas, gaminamas iš cukrašvendrių spirito. Kai kurios romo rūšys daromos fermentuojant ir distiliuojant cukrašvendrių (cukrinių nendrių) sultis, kitos iš melasos, kuri gaunama kaip cukraus gaminimo iš cukrašvendrių šalutinis produktas. Kai kurios romo rūšys gaminamos įvairiomis proporcijomis maišant cukrašvendrių sultis, sirupą ir melasą. Įprastiniu būdu gaminant romą yra sumalamos cukrašvendrės, iš jų išgaunamos sultys, iš kurių kaitinant išgaunamas sirupas. Gautas sirupas yra distiliuojamas ir fermentuojamas. Tokiu būdų gautas gėrimas laikomas (brandinamas) ąžuolinėse statinėse, kur įgauna šviesiai geltoną arba tamsesnį – iki rudo – atspalvį. Romo spalva nebūtinai rodo jo brandinimo laiką – kai kurie gamintojai išlaikytą romą filtruoja, o kiti į mažiau brandintą romą prideda karamelės spalvai suteikti. Romas paprastai geriamas grynas arba maišomas kokteiliuose. Geras romas yra ilgą laiką brandinamas ąžuolinėse statinėse, panašiai kaip viskis ar konjakas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai romą mini Barbadoso saloje 1688 m. Nuo to laiko romo gamyba pasižymi Karibų jūros regiono salos. Taip pat gaminamas Filipinuose, Australijoje, Madagaskare, Mauricijuje, Indijoje, Rejunione ir Kanaruose.

| |

Samanė

Pirmieji degtinės bravorai Lietuvoje atsirado dar XIV-XV amžiuose, tačiau 1529 įsigaliojęs Lietuvos Statutas apribojo degtinės gamybą bei įvedė mokesčius alkoholiniams gėrimams, todėl gana greitai ėmė rastis nelegalių bravorų, su kuriais ir siejamas samanės atsiradimas. Iki XIX a. pradžios legaliuose bravoruose degtinė buvo gaminama iš grūdų, dažniausiai – rugių, gautą spiritą atskiedžiant vandeniu. Tačiau, atsiradus spirito rektifikacijos metodams, vystantis pramonei, didėjant degtinės gamybos apimtims, tapo daug paprasčiau gaminti degtinę, skiedžiant vandeniu prastesnį – runkelių, bulvių ir pan. spiritą. Tokios degtinės kokybė buvo prasta, tačiau savikaina – kelis kartus mažesnė. Dalis tradicinės degtinės gamintojų persiorientavo ir ėmė gaminti išlaikytą degtinę – starką. Dėl suprastėjusios gamyklinės degtinės kokybės bei didelių mokesčių Lietuvos kaimuose ėmė labiau plisti namudinė degtinės gamyba, naudojant tradicinius, dar XV-XVI amžiuose atidirbtus metodus. Naminės degtinės gamyba labiau suklestėdavo karo bei draudimų metais, ypač smarkiai suklestėjo XX a. 9-ame dešimtmetyje, Tarybų Sąjungoje įvedus alkoholio draudimus. Nors, gaminant itin pigią, nelegalią degtinę, būdavo naudojamos ir itin nekokybiškos žaliavos (bulvės, ropės, burokai, cukrus, etc.), tradiciniai samanės gamybos būdai išliko.

| |

Midus

Midus – alkoholinis gėrimas, gaminamas iš medaus. Natūralus midus būna 10-12, kartais – iki 16% alkoholio stiprumo, gaminamas mielėmis fermentuojant medaus ir vandens mišinį. Dalis medaus kartais pakeičiama cukrumi, skoniui pagerinti dedama vaisių, uogų, aromatinių žolelių. Yra žinoma, kad midų gėrė dar senovės egiptiečiai, romėnai, graikai, tačiau šiose šalyse jį išstūmė gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, gaminami, fermentuojant vynuogių ar vaisių sultis (vynas). Viduramžiais midus buvo gana paplitęs Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje, Rusijoje. XVII-XVIII a., nykstant bitininkystei ir kylant medaus kainoms, midaus gamyba nunyko. Šiuo metu tradicinis midus nėra gaminamas, tačiau jo pagrindu yra sukurta grupė likeriams ir trauktinėms artimų alkoholinių gėrimų, gaminamų Stakliškių gamykloje “Lietuviškas midus”.

| |

Likeris

Likeriai – labai plati grupė alkoholinių gėrimų, gaunamų, maišant spiritinius gėrimus su įvairiais sirupais, trauktinėmis, vynais, sultimis ir pan. Pirmieji likeriai buvo pradėti kurti dar XII-XIII amžiuose, iškarto po alkoholio distiliacijos išradimo. Likeriai itin išpopuliarėjo XIX amžiuje, atsiradus pigioms spirito gamybos technologijoms. Likerių stiprumas būna labai įvairus: nuo 18 iki 80% etilo alkoholio. Skoniui pagerinti į likerius pilama cukraus sirupo, tirštumui (konsistencijai) išlaikyti – krakmolo sirupo. Kai kurie likeriai, kaip ir trauktinės, gali būti išlaikomi iki kelerių metų, kad įgytų geresnį skonį. Tiesa, dėl didelio kiekio cukraus, išlaikymas paprastai daromas stikliniuose ar metaliniuose induose, o ne statinėse.

| |

Konjakas

Konjakas (nuo pranc. Cognac – regionas, kuriame gaminamas konjakas) – spiritinis gėrimas, gaminamas Prancūzijos Cognac regione, laikantis valstybinės organizacijos Bureau National Interprofessionel du Cognac nustatytų reikalavimų: Gėrimas turi būti pagamintas griežtai apibrėžtame Cognac regione, iš konkrečių rūšių vynuogių. Vyno spiritas, iš kurio daromas konjakas, turi būti pagamintas dvigubos distiliacijos būdu. Turi būti išlaikytas (sendintas) tikrose ąžuolo statinėse ne mažiau, nei 2 metus. Kartais, pagal gamybos vietą, išskiriamos Grande Champaigne ir Petite Champaigne konjako rūšys. Konjakas daromas iš vynuogių spirito (pranc. Eaux de Vie – gyvojo vandens), kuris, savo ruožtu, gaminamas iš specialiai paruošto sauso balto vynuogių vyno. Distiliacijos metu gaunamas maždaug 70% stiprumo spiritas, kuris pilstomas į ąžuolo statines ir sendinamas. Senstant, konjake ištirpsta kai kurios ąžuolo medienoje esančios medžiagos (dėl to konjakas įgauja rusvą atspalvį), per ąžuolo poras prasiskverbęs oras sukelia lėtą konjako oksidaciją ir naujų aromatinių junginių susidarymą. Tuo pat metu, dalis alkoholio išgaruoja, ilgainiui gėrimas tampa šiek tiek silpnesniu. Išlaikytas konjakas atskiedžiamas vandeniu, gaunant 40% stiprumo gėrimą, kuris išpilstomas į butelius. Dažnai, išpilstant, maišomos kelios konjakų rūšys, tada bendras amžius nustatomas, remiantis jauniausiu iš konjakų, esančių mišinyje.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.

| |

Brendis

Brendis laikomas seniausiu iš distiliuotų (spiritinių) gėrimų, pradėtas gaminti dar XII amžiuje, o kai kurių istorikų manymu – dar anksčiau (Romos imperijos ar ankstesniais laikais). Vynas buvo distiliuojamas, siekiant supaprastinti jo pervežimą į tolimas šalis. Labiausiai brendžiai ėmė plisti XVII-XVIII amžiuose, įvairių šalių gamintojams bandant sukurti gėrimus, panašius į Prancūzijoje gaminamus konjaką ir armanjaką. Labiausiai paplitusios brendžio rūšys gaminamos imituojant konjako gamybos technologijas, regionuose, esančiuose netoli Cognac provincijos. Šiais laikais pamėgdžiojami netgi konjako markiravimai (X.O., Napoleon ir pan.). Kadangi brendžių standartizavimas gan menkai paplitęs, toks markiravimas neretai būna melagingu (gali reikšti seniausią iš rūšių, panaudotų gamyboje, arba net iš viso būti beprasmiu). Nepaisant to, yra ir itin gerų brendžio rūšių, niekuo nenusileidžiančių konjakams ar armanjakams.

Preliminarioji buto pirkimo – pardavimo sutartis – „Nenori – nepirk“?

Susiklosčius rinkos situacijai, kai naujos statybos butų paklausa žymiai viršija pasiūlą, kainos kyla rekordiniais tempais, o didžioji dauguma butų yra parduodama dar nepastatytuose namuose, pasirašant tik preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, kuri numato galutinį buto įsigijimą tik pabaigus namo, kuriame yra butas, statybą, (t.y. praėjus gana ilgam laikotarpiui nuo preliminariosios sutarties pasirašymo – dažniausiai po 6-18 mėnesių), kai kuriems statytojams kyla pagunda papildomai užsidirbti iš buto pirkėjų arba apskritai siekti, kad sutartis nebūtų pasirašyta. Todėl kartais pagrindinėje pirkimo – pardavimo sutartyje atsiranda įvairiausių sąlygų, neaptartų pasirašant preliminarią sutartį – pavyzdžiui sugalvojant papildomų mokesčių už realiai atliktus arba neatliktus darbus, papildomų baudų ir pan. Todėl dažnai pirkėjas pamatęs jį diskriminuojančią sutartį nežino kaip elgtis: pasirašyti ją ar stengtis keisti ginčytinus punktus, nes pardavėjo argumentai būna paprasti: „nepatinka sutartis – nesirašyk, t.y. iš viso nepirk“.

| |

Astrologinė 2006-ųjų, ugninio Šuns metų, prognozė Zodiako ženklams

Iki pat metų pabaigos Skorpiono ženklu judės Jupiteris, kuris jau pradėjo savo kelią šiuo Zodiako ženklu nuo 2005-ųjų spalio 26 d. Ši pozicija toliau bandys įsitikinimų ir moralinių vertybių tvirtumą, ištikimybę, “klibins” pripažintus autoritetus – jie bus negailestingai griaunami ir pašiepiami. Ir kitose srityse turėtų padaugėti agresijos, jėgos kulto, nesaugumo. Tai taip pat bus ypatingų meilės aistrų, didesnio nei paprastai seksualumo ir magijos bei okultizmo suklestėjimo metai. Vis labiau jausis ekologinio užterštumo, pažeistos ekosistemos, globalinio atšilimo, karinių bei teroristinių išpuolių padariniai. Stichijos gali dar labiau įsismarkauti įvairiose žemės rutulio vietose. Pagal rytietiškąją tradiciją sausio 29 prasidės Raudonojo Ugninio Šuns metai. Tai dar labiau sustiprina jau paminėtas naujų metų tendencijas, susijusias su jėga, provokacijomis, aistromis, slaptais kultais, magija. Tad nieko keisto, kad šių metų madingos spalvos bus ryškios, sodrios. Raudona, violetinė, indigo, ruda su visais savo atspalviais sklandžiai įsilies į dabartinę madingų spalvų paletę.