Apie tai, kad Lietuva privalo turėti keletą kertinių idėjų, į kurias galėtų atsiremti formuodama savo įvaizdį užsienyje, kalbama jau ne pirmi metai. Skirtingai nuo geriau apskaičiuojamų disciplinų – tokių kaip reklama, viešieji ryšiai, tai iš esmės parazitavimas viešojoje erdvėje pasinaudojant jau egzistuojančiais komunikacijos kanalais ir tikrais bei sukurtais įvykiais, kad būtų išplatintos teigiamos žinios apie save. Kitaip tariant, ten, kur reklama siekia patraukti dėmesį įdomia žinute, viešieji ryšiai naudojasi trečiųjų šalių patvirtinimu ir realiais įvykiais, kad patrauktų žmonių dėmesį. Įdomu tai, kad viena iš pirmųjų viešųjų ryšių pradininko E. Bernays klienčių trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo geresnio Lietuvos įvaizdžio siekusi lietuvių bendruomenė. JAV gyventojų palankumo buvo siekiama pristatant lietuvius ne tik politine, bet ir laisvalaikio žiniasklaida. Nuo to laiko panašios kryptingos visuomenės informavimo kampanijos apie atskirus produktus, idėjas ar ištisas šalis – dažnos tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Vykdant kryptingą valstybės vykdomą šalies įvaizdžio formavimo kampaniją paprastai išskiriamos keturios kryptys: viešoji diplomatija, eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas ir turizmo plėtra. Visos šios sritys turi turėti aiškiai išmatuojamus tikslus ir veiklos programas, antra, privalu, kad jos ir derėtų tarpusavyje. Akivaizdu, kad šį bendrą darbą turi kontroliuoti gana didelius įgaliojimus turintis centras. Įprastinės vienakryptės ryšių su visuomene programos ar pavieniai veiksmai vargu ar gali tapti gerus rezultatus garantuojančiomis priemonėmis.