Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo. Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino prigimtine teise.

Visiška idealiosios teisės sampratos priešprieša yra teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida.

Šią sampratą taip pat išvystė amerikiečiai. Jos pagrindas – skeptiškumas teisės mokslo atžvilgiu. Teisės teorijoje manipuliuojama sąvokomis, kurios nesuprantamos paprastiems žmonėms, bei teisės praktikams. Todėl teisės mokslui vertėtų remtis praktika, o ne teisės filosofija. Teisė turėtų būti labiau empiriška – paremta praktiškomis situacijomis. Empiriškumo bandoma ieškoti teisėsaugos organų, pirmiausia teismų, praktiniame darbe. Įvairūs teismai labai skirtingai taiko teisės normas, todėl iš tikrųjų teise galima taikyti tai, ką jie daro, kokius priima sprendimus ir nuosprendžius. Realus idealios teisės įgyvendinimas neegzistuoja, kadangi visuomenėje yra per daug žmonių, kuriems parankiau nesilaikyti teisės normų.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių teisių visuma. Nuosavybės santykius, pagrįstus Lietuvos Respublikos nuosavybės pagrindų įstatymu, reguliuoja Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarpvalstybinės bei nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Lietuvos Respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.

LR Konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Priimti ir kiti įstatymai, įteisinantys valstybės turto didžiosios dalies perdavimą privačion nuosavybėn, bei nustatantys tokio perdavimo tvarką ir sąlygas. Privačios nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai asmenys, jais taip pat gali būti ir juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.

Apžvelgus nuosavybės rūšis užsienio valstybėse, matyti, jog daugelyje iš jų valstybės nuosavybė sudaro 20-30 ir daugiau procentų. Todėl nekyla abejonių, kad Lietuvoje tam tikra turto dalis taip pat turi būti valstybės nuosavybė. Savo ruožtu ši nuostata yra įtvirtinta daugelyje įstatymų.
Pagal LR Konstitucijos 47 straipsnio 7-ąją dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas, mažai pelningos socialinės- ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, kurią gana sunku priskirti kuriai nors vienai anksčiau minėtų nuosavybės rūšių ar formų, nes ji apima tam tikrą nuosavybės objektų grupę (ne subjektų, kaip tai buvo daroma skirstant nuosavybės rūšis ir formas).
Lietuvoje intelektualinės nuosavybės sąvoka pradėta vartoti 1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme. Nors šiame įstatyme, kaip ir Civiliniame Kodekse, tarp nuosavybės teisės objektų nėra įvardytų intelektualinės nuosavybės objektų, tačiau įstatymo 6 straipsnyje “Nuosavybės teisės į intelektualinės veiklos produktus” nurodyta, kad intelektualinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektualinės veiklos produktai.

Teisinis pagrindas, garantuojantis autorių teisių apsaugą Lietuvoje, atitinkančią šių teisių apsaugą tarptautinėje praktikoje, sukurtas priėmus 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso pakeitimo ir papildymo. Šiuo įstatymu saugomos ne tik literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių teisės, bet ir spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisės.