Kaip jau nustatyta, protui būdingos įvairios būsenos, pagal kurias atsiranda atitinkami įvairus santykiai, galimybės ir individo elgesio manieros. Taip pat, galima pasakyti, kad gali keistis visi suvokiami objektai ir pojūčiai. Panašus pasikeitimai gali vykti įvairiuose lygiuose ir įtakojant įvairiems išoriniams veiksniams tokiems, kaip laikas arba mūsų protiniai sugebėjimai. Objektas turi charakteristikas kurios tampa akivaizdžios priklausomai nuo jos konkrečios formos. Nepriklausomai nuo objekto formos ir charakteristikų, pasireiškusių konkrečiu laiku, egzistuoja bazė, kurioje yra visos charakteristikos. Vienos iš jų pasireiškė praeityje, kitos yra akivaizdžios dabar, dar kitos išryškės ateityje.

Samadhi (virš sąmoninis būvis, atsirandantis kaip gilios meditacijos pasekmė, kada individualusis “Aš” susilieja su meditacijos objektu – Paramatma arba Visatos Dvasia.) Jama ir nijama kontroliuoja jogo aistras ir emocijas, padeda gyventi santaikoje su artimaisiais. Vienybėje su gamta Asanos išlaiko kūną sveiką ir stiprų. Galiausiai jogas išsivaduoja nuo kūniškos nuovokos. Jis kūną padaro sau pavaldų, paversdamas jį į talpą vertą sielos. Pirmos trys pakopos yra išorinė paieška (praktika).

Šios priežastys giliai slypi sadhako (praktikuojančio) prote. Jos panašios į poliarinių jūrų aisbergus. Į aisbergus, kurių tik viršūnėlės kyšo iš vandens. Juos reikia atkakliai kontroliuoti ir šalinti, kitaip ramybės nebus. Jogas mokosi užmiršti praeitį ir nesirūpinti ateitimi. Jis gyvena amžinoje dabartyje. Kaip vėjas sukelia bangavimus ežero paviršiuje ir iškreipia atspindį taip ir čitta vritti (protinės modifikacijos) suardo proto ramybę. Nejudantis, ramus ežero vanduo atspindi grožį aplink jį. Kada proto veikla sustabdyta, jame atsispindi “Aš” grožis. Išsivaduodamas iš norų jungo, pastovių pastangų dėka, Jogas sustabdo proto veiklą. Kaip visą tai pasiekti, moko aštuonios jogos pakopos.

Suprantama, kad viena iš pirmųjų kliūčių yra silpna sveikata arba liga. Jogui kūnas yra labai svarbus ginklas. Keliautojas netoli nukeliaus, jeigu ekipažas sugedo. Jeigu kūnas pakirstas negalios – mokinys nedaug tepasieks. Kadangi protas funkcionuoja dėka nervų sistemos, tai fizinė sveikata yra labai svarbi protiniam tobulėjimui, vystymuisi. Kada kūnas serga arba nervų sistema pažeista, protą sukausto nerimas arba jis tampa inertišku ir abejingu, o tada jau nebeįmanoma nei koncentracija, nei meditacija.

Silpni mokiniai, – tai tokie mokiniai, kurie stokoja entuziazmo, jie kritikuoja Meistrus, yra godūs, turintys prastų polinkių, daug valgantys, pasiduodantys moterų gundymams, nepastovūs, bailūs, ligoti, nesavarankiški, šiurkščiai kalbantys, silpno charakterio, jiems trūksta vyriškumo. Guru (Mokytojas arba Meistras) veda tokius ieškotojus tik Mantra Jogos keliu. Tokie mokiniai gali praregėti per dvylika metų, bet su sąlyga, kad labai stengsis. (Žodis “Mantra” kilo iš žodžio “man” – “galvoti”. Mantra reiškia šventa mintį ar maldą, kuri kartojama su pilnu atsidavimu ir jos reikšmės supratimu.). Tvirtas mantros įsišaknijimas į silpno mokinio protą reikalauja daug laiko, neretai net ištisus metus. Na, o norint sulaukti konkrečių mantros vaisių, reikia dar daugiau laiko.

Pažink Sielą (vidinį “Aš”) kaip, Dievą vežėčiose, sąmonę – kaip vežėją, protą – kaip vadeles. Apie jausmus kalbama, kad tai žirgai, o jų norų objektas – ganykla. Išminčiai vidinį “Aš” vienybėje su jausmais ir protu vadina Bhoktormu (tuo, kas mėgaujasi). Tie, kurie nesugeba atskirti šių dalykų – niekada nevaldys savo proto ir jausmai bus panašus į įnoringus žirgus. Sugebantys atskirti visada kontroliuoja savo protą, o jausmai panašūs į paklusnius žirgus. Nesugebantys atskirti tampa aplaidūs ir netgi nedorais; jie keliaudami iš kūno į kūną nepasiekia tikslo. Sugebantys atskirti tampa dėmesingais, dorais; jie pasiekia tikslą ir iš naujo negimsta. Žmogus pas kurį yra vežėjas sugebantis atskirti, valdydamas protą, pasiekia kelionės tikslą – Amžinosios Dvasios Aukščiausią Buveinę

Visa visybė – tai Brahmanas. Mokinys gerbia Jį kaip tai – iš kur jis pats atsirado, kaip tai – kuo pats kvėpuoja, kaip tai – kame jis pats ištirpsta. Siela, būdama mažesnė net už garstyčios grūdą ir didesnė už dangų, randasi širdies gilumoje. Ji talpina savyje visus veiksmus ir visus norus. Mokinys įžengia į Ją. Tada jutimas “aš” ir “mano” dingsta, kadangi kūno, proto ir intelekto veikla sustoja, kaip tai būna giliame sapne.Tada Jogas pasiekia tikrąją Jogą. Pas jį liko tik tiesos ir neapsakomo džiaugsmo sąvokos pergyvenimai. Ši ramybė didesnė už bet kokį suvokimą. Protas negali surasti žodžių šios būsenos apibudinimui, o liežuvis negali ištarti jų. Lygindami šiuos pergyvenimus su kitais pergyvenimais, Išminčiai sako: “Neti! Neti!” (“Ne tai! Ne tai!”) Tokią būseną galima išreikšti tik giliausiu tylėjimu. Jogas atsiskyrė nuo materialaus pasaulio ir paniro į Amžinybę. Pažystantysis (subjektas) ir pažinus (objektas) tampa vienu tarsi kamfora ir ugnis.

Perpilant aliejų iš vieno indo į kitą, stebime nenutraukiamą aliejaus tėkmę. Kada susikaupimo tėkmė nepertraukiama – susiformuoja būsena Dhijana (meditacija). Kaip lemputės siūlelis įkaista ir šivečia nuo nepertraukiamos elektros srovės, taip ir Dhijana apšviečia Jogo protą. Jo kūnas, kvėpavimas, jausmai, protas, sąmonė ir ego – viskas susijungia stebėjimo objekte – Visatos Dvasioje. Jis būna neapibudinamoje sąmonės būklėje. Dingsta visi jausmai ir pasilieka tik vienintelis Aukščiausios Dievybės jutimas. Tarsi žaibo blyksnį, Jogas mato Šviesą sklindančią iš už žemės ir dangaus ribų. Jis mato Šviesą švytinčią nuosavoje širdyje. Jis tampa Šviesa kaip pačiam sau, taip ir kitiems.

Kada kūnas užgrūdintas ąsanomis protas apvalytas pranajamos ugnimi, o jausmai pratjaharos pažaboti, sadhaka pasiekia šeštą`jogos pakopą kuri vadinasi dharana. Šioje pakopoje jis visas susitelkia prie vieno objekto arba užduoties į kurią jis pilnai pasinėręs. Kad pasiekti šią pilno panirimo būseną, protas turi būti nuramintas.Protas tai instrumentas, kuris klasifikuoja, vertina ir koordinuoja vidinio ir išorinio pasaulio įspūdžius. Protas tai nekintamų ir nepagaunamų minčių produktas. Mintis, kuri yra kontroliuojamame prote, atneša laimę.Norint gerai pasinaudoti instrumentu – reikia žinoti, kaip jis veikia. Protas – tai mąstymo instrumentas, todėl būtina peržiūrėti kaip jis veikia.

Pasiekęs šią pakopą, mokinys kruopščiai save tikrina. Tam, kad nugalėti mirtinai pavojingų ir kartu įkalinančių juslių objektų kerus reikia apsiginkluoti transcendentine meile Dievui ir pastoviai galvoti apie Kūrėją kuris ir sukūrė visus juslių objektus. Taip pat mokiniui reikalingas Dieviško paveldo žinių fakelas. Iš tikrųjų tiek vergystės, tiek ir išsivadavimo priežastys yra pačio žmogaus prote. Protas prisirišęs prie norų objektų sąlygoja vergystę, atsikratymas jų – išsivadavimą.Kada protas ko nors nori, ilgisi arba sielvartauja, tai žmogus tada būna vergovėje. Kada visos baimės ir norai sunaikinti, tada protas apsivalo. Žmonės susiduria su gėrį ir malonumą skatinančiomis aplinkybėmis. Jogas labiau vertina gėrį negu malonumą. Kiti, norų pavilioti, renkasi malonumus ir išleidžia iš akiračio patį gyvenimo tikslą. Jogas jaučia palaimą savyje. Jis moka sustoti todėl gyvena ramiai. Jis pradeda nuo to, jog pasirenka kartėlį ir atkakliai praktikuoja, būdamas įsitikinęs, kad kartėlis taps saldžiu nektaru.