Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (VI dalis: Istorinių faktų patvirtinimas)

Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje” mano pateikti faktai apie posovietinės  Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais – nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. 

Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House” skelbiamiems duomenims apie tai – kad LR turi piliečių išrinktą valdžią, žmogaus teises ginančią Konstituciją ir yra priskiriama prie žmogaus teises ir laisvės užtikrinančių laisvųjų šalių. Šioje vietoje būtina pastebėti, kad stalininės SSSR konstitucijos tekstas buvo pats humaniškiausias pasaulyje – tačiau tai visiškai nereiškė – kad praktiškai naudodamiesi tos konstitucijos deklaruojamomis teisėmis stalininių gulagų kaliniai galėjo apsiginti savo teises…

Mano surinktų faktų esmė yra tame, kad posovietinės Lietuvos valdžia jau po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 suklastojo sovietinio okupacinio laikotarpio (1940-06-15 – 1990-03-11) teisinių aktų teisinės prasmės aiškinimą. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos valdžia klastoja istoriją ir konkrečiame  sovietinės okupacijos laikotarpyje, 1940 m., teigia SSSR okupuotoje Lietuvoje buvus visuotinę ir vienalaikę Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusios žemės nacionalizaciją –  kurios tikrovėje, 1940 m., Lietuvoje išvis nebuvo.

Specialiaisiais, 1991-06-18 ir 1997-07-01 priimtais „nuosavybės teisių atkūrimo” įstatymais – posovietinės Lietuvos valdžia teisiškai „naikina” šio (mano čia ir straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?” įvardinto) jos pačios melo pasekmes.  Minėtuose specialiuosiuose įstatymuose yra numatyti ir „teisiškai įteisinti” iki 1940-06-15 sovietinės okupacijos Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų negrąžinimo (tikrovėje niekuomet teisiškai nenutrūkusių piliečių nuosavybės teisių teisinio neatkūrimo) atvejai. Tai reiškia, kad dabartinio posovietinės Lietuvos melo pagrindu teisiškai nutraukiamos Lietuvos piliečių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (išsamiai apie tai prašau skaityti mano straipsnyje: „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje?”). Kad įrodyti, jog čia mano pateikta informacija atitinka tiesą – aš šios informacijos skaitytojus kviečiu susipažinti su trijų autoritetingų autorių kūriniuose viešai paskelbta informacija:

1. (pirmosios informacijos šaltinis ir pirmoji informacija): 1940 birželio 23 dienos ryte, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu Leonas Prapuolenis paskelbė (iš 1940-06-15 sovietinės okupacijos išvaduotos) nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir Laikinosios vyriausybės sudėtį. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) toje vyriausybėje buvo paskirtas į švietimo ministro postą. Iki pat pastarojo meto mes nedaug težinojome apie to meto įvykius. Per neįtikimai trumpą laiką ginkluotu būdu buvo paimta valdžia ir (bent nominaliai) paskelb­tas Nepriklausomos valstybės atstatymas. Buvo suformuota Laikinoji Respublikos vyriausybė, kurios ministru pirmininku tapo Kazys Škir­pa. Pastarajam vokiečiai užkirto kelią grįžti į Kauną ir ministro pirmininko pareigas laikinai vykdė švietimo ministras Juozas Brazaitis.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė padėtį krašte kontro­liavo garantuodama socialinę tvarką, būdama tos tvar­kos moraliniu ir teisiniu autoritetu. Nominaliai ji egzis­tavo šešias savaites. Vokietijos  Reicho, generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 metų rugpjūčio 5 dieną pasikvietė Laikinosios vyriausybės narius ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo gene­raliniu tarėju. J. Brazaitis tuomet atsisakė argumentuodamas – jog jo įgaliojimai siejami tik su nepriklausomos Lietuvos vals­tybe. Tuo oficiali valstybinė J. Brazaičio ir visos Laiki­nosios vyriausybės padėtis buvo baigta.

1964 metais N. E. Sūduvio slapyvar­džiu JAV išleistoje savo knygoje: „Vienų vieni”, 47-48 psl.,  minėtasis Juozas Brazaitis (Juozas Ambrazevičius) konstatuoja šiuos istorinius faktus (citatos pradžia):

… “liaudies seimo” dekliaracijoje VII.22: “Liaudies seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe”. Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha nor­mą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Dekliaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai “prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti”.

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 15% visos že­mės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha…

…Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip bu­vo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti ru­deninę sėją savo lėšom” (citatos pabaiga).

Iš šios informacijos darytina neabejotina išvada: 1940 m., sovietinė-okupacinė valdžia jokios vienalaikės ir visuotinės žemės nacionalizacijos Lietuvoje nevykdė.

2. Antroji informacija yra paskelbta filosofijos daktaro, buvusio “Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo” žinių tarnybos vadovo, buvusio “Laisvosios Europos radijo” lietuvių tarnybos vadovo (dabar – Lietuvos Katalikų mokslų akademijos akademiko, VU Doc.)  Kęstučio Girniaus  JAV, Čikaga, Į laisvę fondas. 1987 m. išleistoje knygoje: „Partizanų kovos Lietuvoje”, 145-146 psl. (citatos pradžia):

„…Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatriantų į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 m. bene visų hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 m. pradžios iki 1948 m. lapkričio mėnesio valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844) pateko į fondą 1948 m. nuo kovo iki lapkričio mėn.¹⁶ Tai daugiausia ištremtųjų ūkininkų žemė, – nes repatriavimas j Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutiniško ūkio dydį, galima apytikriai nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad įvykdžius žemės reformą retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. 1948 m. . sausio 1 d. tik 4.6 nuošimčiai visų valstiečių kiemų buvo didesni (171:87). Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, kad ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo-lapkričio mėn. gal 20,000 valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių.¹⁷

Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus patekdavo ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo j valstybės fondą…(citatos pabaiga)”.

Ir iš šios informacijos yra darytina neabejotina išvada: jeigu net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvos teisėtų žemės savininkų žemės valdos buvo paiminėjamos į valstybinį žemės fondą – reiškia 1940 m., jokios vienalaikės ir visuotinės Lietuvos piliečių nuosavybės teise valdytų žemės valdų nacionalizacijos nebuvo.

3. Trečioji informacija yra paskelbta 1992 m., Lietuvoje, leidykloje „Mintis” išleistos  paskutiniojo pokario metų Lietuvos rezistencijos (ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantams) vado (1956 m. spalio mėn., suimto ir 1957-11-29 sušaudyto), A. Ramanausko-Vanago knygos: „Daugel krito sūnų”  105 psl. (citatos pradžia):

„…Reikia pasakyti, kad registruodavosi partizanai skau­dama širdimi. Jų savijauta buvo panaši į tą, kurią patirda­vo kiekvienas ūkininkas, kai jį tarybinė valdžia „savano­riškai” priimdavo į kolūkį (citatos pabaiga).

Išvada: į sovietinius kooperatyvus žemės savininkų įstojimas būdavo apiforminamas kaip savanoriškas, o tai reiškia, kad po savaiminio tų kooperatinių darinių iširimo  – žemės valdos turėjo būti grąžintos teisėtiems tų valdų savininkams ar (savininkų mirties atveju)  jų paveldėtojams.

Iš šios informacijos yra darytina neabejotina išvada, kad: posovietinės Lietuvos įstatymuose ir Konstitucinio Teismo nutarimuose esanti informacija apie 1940 m., sovietinės-okupacinės valdžios Lietuvoje vykdytą vienalaikę ir visuotiną Lietuvos piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizaciją yra žinomai melaginga. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos valdžia sąmoningai apgaudinėja ne tik savo Tautą – bet ir  Lietuvai bei lietuviams draugiškai nusiteikusių JAV, Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių vyriausybes bei visuomenes.