Ką daryti, kad politika būtų gera?

Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Į pagrindinį valstybės įstatymą – konstituciją, kokį valstybės reikalų tvarkymo būdą valstybė yra pasirinkusi, rašoma pirmuoju straipsniu, o kiti konstitucijos straipsniai aiškina, kaip tas pirmasis straipsnis realizuojamas.

Žodis politika turi ir kitą, neigiamą prasmę, Tai maskuotas veikimas, išsisukinėjimas, turint ne valstybės reikalų tvarkymo, jos tvirtinimo, o kitus, net kenksmingus valstybei tikslus. Tokie reiškiniai tarpsta ir mūsų akyse, kai perkamais balsais stengiamasi pakliūti į valdžias, korupciniais veiksmais joje išsilaikyti ir turėti asmeninę ar klano naudą. Per keliolika nepriklausomybės metų tokių pavyzdžių buvo apstu: iškeltų per 200 bylų dėl kolūkių turto išgrobstymo numarinimas, žalingi valstybei „Pagirių šiltnamių” bei „Alitos” privatizavimai, šešėlinė ekonomika, su ja susijusi nežabojama korupcija bei algų vokeliuose mokėjimas, kagėbistų rezervistų valstybinėse struktūrose įsitaisymas, o pastaruoju metu viešai demaskuojamas vadinamų „valstybininkų” klano toleravimas.

Kas vykdo politiką

Taigi politika, kažkada buvęs valstybės valdymo mokslas, dabar yra valstybės valdymo, valstybės socialinių, ekonominių, aplinkos apsaugos ir kitokių reikalų tvarkymas. Tiek partinės tiek visuomeninės organizacijos, tiek atskiri asmenys, jei savo veikla prisideda prie valstybės reikalų tvarkymo, jau dalyvauja politikoj. Kiekvienas sąmoningas demokratinės valstybės pilietis yra politikas, nes jis dalyvauja formuojant valstybę tvarkančias institucijas (dalyvauja valdžios rinkimuose), savo pilietiniais veiksmais (įvairiomis pilietinėmis akcijomis (laiškai, piketai, mitingai, streikai) daro įtaką valstybės reikalų tvarkymui. Iš nesusivokimo ne tik atskiri piliečiai, bet ir organizuotos vietos bendruomenės, kurių Lietuvoje priskaičiuojama per tūkstantį, apie politiką stengiasi nekalbėti, į ją eina vangiai. Tokiu pavyzdžiu gali būti ir tikinčiųjų bendruomenė – Bažnyčia.

Daugelis, tarp jų ir dvasiškiai, tardami kad Bažnyčia demokratinėse valstybėse atskirta nuo valstybės, klysta ir kitus klaidina, kad Bažnyčia negali kištis į politiką. Net jei to nenorėtų, pagal priedermę ugdydama dorą pilietį, Bažnyčia dalyvauja politikoje; ji ugdo dorą pilietį, sveiką pilietinę visuomenę – valstybės pamatą ir turinį. Jos veikla negali būti palanki kokiai partijai, tačiau nusišalinimas nuo valstybės reikalų tvarkymo būtų, bažnytiniu terminu tariant, pilietinė nuodėmė. Nei Bažnyčia, nei bažnytinės bendruomenės nariai nuo valstybės nėra atskirti, Bažnyčia veikia valstybėje, ji turi teisę į politinius veiksmus, tik jos valdymas yra atskirtas nuo valstybės (turi savo valdžią).

Regis paradoksalu, tačiau ir tas tik formalus valstybės pilietis, kuris atsiriboja nuo politikos, jos kratosi, neina balsuoti renkant valdžias, dalyvauja politikoje; netvirtindamas valstybės valdymo, jis tą valdymą silpnina, pasiduoda bet kokiam, net kitos valstybės valdymui.

Pasisakymai, rašiniai spaudoje, diskusijos įvairiais valstybės reikalus liečiančiais klausimais, nors jos neliečia valstybės institucijų formavimo, diplomatinių reikalų, tarpvalstybinių santykių, norom nenorom yra politinės, nes savaime turi įtakos piliečio ugdymui. Gali kas priekaištauti, kad diskutuojama ar liečiama viena siaura sritis. Tačiau, jei politiką laikysime didele upe, tai ji maitinasi ne vien iš plačių upių, bet ir siaurų upelių. Jei aš sodinu medį neturėdamas tikslo iš jo lentas išpjauti, o savo valstybę pagražinti, kaip dabar sakoma, jos įvaizdį pagerinti, aš jau dalyvauju politikoje.

Daugeliui iš sovietinės okupacijos išsivadavusių šalių gyventojų politika atgrasi dėl kelių priežasčių:
1) iš praeities išlikusi baimė kištis į politiką, nes „už politiką” persekiojo, kalino, žudė;
2) visuomenės klaidinimas, kad politika yra tik Seimo narių, valstybės vadovų bei diplomatų reikalas, mat suklaidintą, mulkinamą visuomenę lengviau valdyti;
3) sąmoningai skleidžiama klaidinanti nuomonė, kad politika nešvarus dalykas, o, kai į „nešvarų” reikalą švarieji nesikiša, nešvarieji lengvai užima jų vietą;

Kalbant apie politikos formavimą valstybėje, reikia atsakyti į klausimą, kas valstybę sudaro, kieno galiose ir valioje yra politika – valstybės reikalų tvarkymas.

Pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė

Trumpai tariant, valstybė yra politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią. Demokratinę valstybę, kokia yra ir Lietuva, sudaro pilietinė visuomenė. Pilietinę visuomenę sudaro valstybės piliečiai, prisiėmę įstatymais numatytas pareigas valstybei ir turintys įstatymais numatytas teises valstybėje. Kaip tvirtina Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Lietuvos Respublika 1918 metais sukurta ir 1990 metais atkurta tautiniu pagrindu, nes kamieninė tauta yra lietuvių tauta, todėl ir lietuvių kalba įtvirtinta kaip valstybinė. Nelietuviškos kilmės tautinės mažumos Respublikoje priklauso Lietuvos pilietinei visuomenei ir iš esmės lietuvių tautai, nes esminis tautos skiriamasis bruožas nėra rasė, kilmės tautybė, religija ar kitokie nors ir svarbūs požymiai, o istorinio likimo bendrystė. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. atsilankęs Lietuvoje, Lietuvos lenkus pavadino lenkiškos kilmės lietuviais, nes iš tikrųjų jie nėra Lenkijos lenkai, tarsi svečiai Lietuvoje, o Lietuvos lenkai, Lietuvos valstybės piliečiai, siejami su lietuvių tauta. Taip yra ir su Lietuvos žydais, totoriais, rusais bei kitomis tautinėmis mažumomis, kuriuos istorinio likimo bendrystė sieja su kamienine lietuvių tauta.

Taigi kalbant apie politikos formavimą valstybėje, pirmučiausia reikia kalbėti apie pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės ugdymą, jos telkimą valstybės reikalų tvarkymui (politikai). Girdime nusivylimą mūsų valstybine politika įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau, žvelgdami su pavydu į brandesnės demokratijos valstybes, tarsi pamirštame, kad formuotis pilietinei, tautiškai susipratusiai visuomenei praeityje turėjome tik du dešimtmečius, dabartyje ir dviejų neturime. Per anuos du dešimtmečius valstybė sugebėjo išugdyti tautiškai susipratusius piliečius, tačiau pilietinė visuomenė susiformuoti nespėjo (ji formavosi ir žuvo partizaniniame kare). O kokius nuostolius valstybę kurianti tauta patyrė per penkis okupacijos dešimtmečius, dar iki šiol nesugebame įvertinti. Tikrieji piliečiai buvo fiziškai sunaikinti ar išblaškyti, išlikusiesiems sovietinis ideologinis genocidas sunaikino ar iškreipė tautinę savimonę, prievarta brukamas ateizmas sužlugdė dorovę. Tad, netekę esminių valstybingumą tvirtinančių išteklių, ir neturime stebėtis, kad per septyniolika metų nevykdoma gera politika. Per stebuklą staiga atgavome nepriklausomybę, tačiau pilietinės visuomenės ugdymo ir formavimo procesas staiga negali įvykti, nors ir žinome, kad jis būtinas, kad be jo ir normali politika negalima. Tik todėl iš vienų tautiečių lūpų girdime, kad Vytautas Landsbergis Lietuvos išlaisvinimo išmintingasis riteris, iš kitų – kolūkių griovėjas, iš vienų Algirdas Mykolas Brazauskas – nusikalstamos komunistinės organizacijos narys ir vienas vadovų, iš kitų – į prezidentus tinkantis asmuo, iš vienų Jonas Kronkaitis – Lietuvos kariuomenės tikrasis atkūrėjas, iš kitų – Lietuvai nereikalingas amerikonas… O ką kalbėti apie tokias partijas bei frakcijas Seime kaip Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija? Ar jos nevykdo maskuoto veikimo, ar joms rūpi lietuvių tautos ir jos valstybės reikalai? Kokie piliečiai buvo jų rinkėjai? Ar jie nepajungiami maskuotai veiklai kitos valstybės naudai? Kai taip vertinama, kai tik formaliai tapę piliečiais žmonės labiau vertina savo asmeninę buitį ar kitos valstybės interesus nei valstybės, kurioje gyvena, būtį, nuo kurios, be abejonės, priklausys jų buitis, gera politika ir negali būti. O ką gi daryti, kad politika būtų gera?

Kelias nelengvas ir netrumpas, tačiau vienintelis: veikti pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės kūrimo vardan ne tik politikams profesionalams, valstybinėms institucijoms, bet ir visuomeninėms organizacijoms, visiems tautiečiams Lietuvoje ir už jos ribų. Tik tuomet sąmoninga visuomenė pajėgs suformuoti valdžias, gerai tvarkančias valstybės vidaus ir užsienio reikalus, gerą politiką.

Visuomenės aktyvumo daigai jau randasi. Žmonės buriasi į vietos bendruomenes, į pilietines patriotines organizacijas, judėjimus, viešai reiškia savo nuomonę, kelia reikalavimus valdžioms, siūlo įstatymų projektus bei jų pataisas, gina visuomenės interesus, skatina visuomenę netūnoti, rodyti pilietinį aktyvumą. Tai dar nedideli, nedrąsūs žingsniai, tačiau žingsniai geros politikos link.