Valstybinė cenzūra grįžta į Lietuvą?

Tėvynės Sąjunga savo programoje planuoja oficialiai įteisinti valstybinę cenzūrą.

Savo rinkimų programoje Tėvynės Sąjunga atvirai deklaruoja ketinimus įteisinti oficialią valstybinę cenzūrą, tačiau visuomenė kažkodėl į tai nereaguoja.

Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis byloja vienareikšmiškai: „Masinės informacijos cenzūra draudžiama“. Ir vis dėlto, nė viena teisėsaugos institucija neatkreipė dėmesio į Tėvynės Sąjungos rinkimų programą.

Baigiasi Sąjūdžio laikais taip išaukštinta žodžio laisvė? Grįžta komjaunuolių laikai?

Cenzūra sugrįžo į Lietuvą su referendumu dėl stojimo į Europos Sąjungą

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ir vėliau, siekiant įstoti į Europos Sąjungą ir ypač vykstant deryboms dėl narystės sąlygų, Lietuvos politikai ir valdininkai paniškai bijojo būti apkaltinti spaudimu žurnalistams tuo metu juos budriai stebėjusios Europos Komisijos ataskaitose. Todėl tuo metu Lietuva buvo beveik tobulos žodžio laisvės pavyzdžiu.

Tačiau pasibaigus deryboms ir prasidėjus referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą agitacijai, visi suvaržymai baigėsi, ir Europos Komitetas netrukdomas sudarinėjo sutartis, pagal kurias žiniasklaida leisdavosi cenzūruojama komerciniais pagrindais. Buvo reikalaujama pasižadėjimo ne tik platinti vyriausybinę agitaciją, bet ir neskelbti Europos Sąjungai nepalankios informacijos.

Už eurosąjunginę cenzūrą televizijos ir stambieji laikraščiai iš valdžios gavo milijonines sumas.

Nors Lietuvos konstitucija draudžia monopolizuoti žiniasklaidą, Europos Komiteto veikla teisėsaugos institucijų nesudomino.

Prieš pat referendumą Rūta Grinevičiūtė išspausdino savo garsųjį straipsnį „Cenzūra vardan tos Lietuvos“, kuriame juodu ant balto papasakojo kaip ją asmeniškai baugino Europos Komiteto vadovas Petras Auštrevičius įtikinėdamas neskelbti tiesos apie savo vykdytą cenzūrą.

Tačiau šis straipsnis nesukėlė jokios reakcijos ne tik tarp politikų, bet ir žiniasklaidoje. Nebyliu sutarimu cenzūra buvo pripažinta normaliu reiškiniu.

Komercinė cenzūra tapo įprastu dalyku

Įsitikinę, kad jau gali nesibaimindami pirktis žiniasklaidos paklusnumą ir užčiaupinėti nepatogius žurnalistus, Lietuvos politikai greitai pajungė spaudą. Pagrindinius laikraščius užtvenkė vyriausybinė reklama – ir beveik penkis metus apie Lietuvos vyriausybės klaidas būdavo prakalbama faktiškai tik tuomet, kai straipsnius užsakydavo valdančiųjų politiniai oponentai.

Derybų dėl narystės nesėkmės – Lietuva suderėjo ko gero pačias nepalankiausias narystės sąlygas, netgi nekalbant apie atominės elektrinės uždarymą – taip ir nebuvo viešai aptartos. O bet kokia neigiama informacija apie Europos Sąjungą arba Lietuvos narystės joje pasekmes taip ir liko tabu.

Ministru pirmininku būnant Algirdui Brazauskui, tapo madinga neskelbti informacijos apie Vyriausybės klaidas ir nesėkmes vadovaujantis motyvu: „Ką apie mus pagalvos“. Nepalankios informacijos slėpimas pradėtas teisinti būtinybe saugoti Lietuvos įvaizdį.

Cenzūra dangstantis įvaizdžiu pasiekė savo viršūnę su Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimu, kai pusantro milijardo valstybės litų atiteko Maksimų valdovams, tačiau faktiškai visa Lietuvos žiniasklaida tylėjo kaip į burną prisėmusi.

Nebekontroliuojami Lietuvos politikai vis labiau įžūlėja

Praėjus keliems metams nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos politikai galutinai suprato, kad jų veiksmų niekas rimtai nebekritikuoja.

Ir vėl viskas bus kaip komjaunuoliškos jaunystės laikais: ramu, ideologiškai teisinga ir, svarbiausia, saugu – liaudis patikimai apsaugota nuo klastingų priešų brukamos alternatyvios informacijos, kritikos ir kitokios propagandos.

Žmogaus teisių organizacijos, ESBO, Jungtinės Tautos, Europos Komisija ir kiti nesuabejojo Lietuvos demokratiškumu ir liberalumu ne tik uždraudus (nemažam laiko tarpui) Baltarusijos televiziją, bet netgi prasidėjus atviriems išpuoliams prieš Vyriausybės ir Maksimų valdovų kritikus klijuojant „Nacionalinį investuotoją“ ir „Leo“.

Todėl politikų apetitai auga, ir netiesioginę cenzūrą (kai žiniasklaida pati save cenzūruoja už vienokį ar kitokį užmokestį) gali pakeisti atvira ir įstatymiškai įteisinta.

Tėvynės Sąjunga planuoja oficialią valstybinę cenzūrą

Rinkiminėje buvusių konservatorių programoje jau nubrėžtos plataus masto valstybinės cenzūros gairės. Tėvynės Sąjunga planuoja:

„diferencijuoti mokesčius laidoms pagal europietiškumo/ originalumo/ retransliavimo kriterijų, o kanalams, propaguojantiems ne ES kalbas, taikyti aukštesnius mokesčių tarifus.“

Tai reiškia, kad Andrius Kubilius ir jo bendražygiai jaučiasi turį teisę skatinti jiems patinkančias laidas ir blokuoti jų manymu „neoriginalias“ ar netgi „neeuropietiškas“ laidas. Akivaizdu, kad „originalumo“ bei „europietiškumo“ kriterijai būtų paprasčiausia priedanga priversti komercines televizijas liaupsinti vyriausybės politiką, Tėvynės Sąjungą ir kitas valdžios partijas bei visaip peikti ir juodinti jų neprietelius.

Taigi jeigu Tėvynės Sąjunga ateis į valdžią ir iš tikrųjų įgyvendins savo programą – į Lietuvą vėl grįš tarybiniai laikai, kai žiniasklaida buvo verčiama šlovinti Komunistų partiją ir jos politiką bei vykdyti visus jos nurodymus.

Aukštesnių mokesčių tarifų „kanalams propaguojantiems ne ES kalbas“ pasekmė irgi akivaizdi: televizijoms neapsimokės rodyti laidų užsienio kalba, kurią gerai moka dauguma lietuvių – rusų kalba. Kitaip sakant, Tėvynės Sąjunga nori cenzūruoti laidas ne tik pagal turinį, bet ir pagal jų kūrėjų (o taip pat ir žiūrovų) tautybę.

Tėvynės Sąjunga svajoja ir apie tiesioginę cenzūrą

Tačiau manipuliavimas mokesčiais dar ne viskas. Konservatoriai nori ne tik papildomai apmokestinti, bet ir tiesiogiai uždrausti jiems nepatinkančias laidas. Tėvynės Sąjunga planuoja:

„- įkurti Kino ir televizijos standartų komisiją, kuri, šalia kitų funkcijų, sertifikuotų nedemokratinių ir priešiškumą Lietuvai demonstruojančių šalių produkciją, papildomai tikrindama ją turinio požiūriu;
– imtis priemonių kuriant ne deklaratyvią, bet realiai veikiančią bausmių už pažeidimus šioje srityje sistemą.“

Tai jau ne mokesčių diferencijavimas. Tėvynės Sąjunga siekia įvesti tiesioginę oficialią televizijos ir kino cenzūrą – faktiškai tokią pačią, kokia buvo tarybiniais laikas.

Konservatoriai išsiilgo tarybinių metodų. Iš karto krenta į akis, kad Tėvynės Sąjunga siekia atkurti tarybinių laikų praktiką, kai be „Glavlito“ ar pan. institucijos palaiminimo negalėjo būti viešai rodomas joks priešiškų Tarybų Sąjungai šalių filmas ar laida.

Cenzūrą Tėvynės Sąjunga aiškina būtinybe saugoti „Lietuvos kultūrinę erdvę nuo Rusijos kultūrinės ir informacinės ekspansijos“. Lygiai taip pat buvo pateisinama ir tarybinė cenzūra – „apginti tarybinius žmones nuo kapitalistinės propagandos, neleisti…“

Kitaip sakant, konservatoriai nori sugrąžinti į Lietuvą tokią pačią cenzūrą, kokia buvo jų jaunystės laikas. Tai kas, kad Rusija dabar pakeitė kapitalizmą pagrindinio priešo vaidmenyje – svarbiausia, kad būtų nors kokia grėsmė, kova su kuria būtų galima pateisinti cenzūrą.

Įteisinus cenzūrą kaip tokią, po to jau labai paprasta pavadinti neoriginalia, neeuropietiška ar pan. ir uždaryti ar priversti paklusti bet kurią tave kritikuojančią televiziją, radijo stotį ar laikraštį. Jau dabar įprasta apšaukti rusų agentais nepalankius kritikus ar tiesiog politinius oponentus.

Tikri komjaunuoliai tokiais išlieka visą gyvenimą

Todėl reikia pradėti ruoštis – gali atsitikti, kad netrukus po rinkimų Lietuva paseks Rusijos pėdomis. „Saugant kultūrinę erdvę“, iš ekranų išnyks ideologiškai nekorektiški filmai ir laidos, užsidarys paskutiniai liberalūs laikraščiai bei interneto portalai, o dar išlikę nepaklusnūs žurnalistai galutinai pakeis profesijas.

Ir vėl viskas bus kaip komjaunuoliškos jaunystės laikais: ramu, ideologiškai teisinga ir, svarbiausia, saugu – liaudis patikimai apsaugota nuo klastingų priešų brukamos alternatyvios informacijos, kritikos ir kitokios propagandos.

Juk ne veltui sakoma, kad tikri komjaunuoliai tokiais išlieka visą gyvenimą – kaip besivadintų ir kokiai partijai bepriklausytų.