Šiandieninis žurnalistas ir naujosios cenzūros grimasos
Senokai matėme sociologinę apklausą, kokiomis valstybės institucijomis labiausiai pasitiki mūsų piliečiai. Kiek pamenu iš ankstesnių laikų, lentelių lyderiais būdavo žiniasklaida, Bažnyčia, kartais ir Prezidentūra. Žmonių kalba šnekant tai reiškė, kad visuomenė pasitiki žiniomis, kurias gauna iš mūsų spaudos, televizijos ir radijo, dvasiniu ugdymu, kuriuo rūpinasi bažnyčia, na ir aukščiausia valstybės valdžia. Idiliškas buvo vaizdelis, tarytum įžengęs į mūsų realybę iš utopinių Tomazo Kampanelos ar Tomo Moro saulės miestų – „ viskas yra gerai – demokratija klesti”. Bet ar tas „gerai” nebuvo tik graži laikina iliuzija ir miražas? Jau „Perestrojkos” laikais žmonės, dirbantys žiniasklaidoje, ėmė maištauti prieš žodžio laisvės suvaržymus, kovoti už piliečių neatimamą teisę žinoti tiesą.
Laimingo atsitiktinumo dėka sistema griuvo, ir mes, parašinėjantys į spaudą, vienu balsu džiaugėmės: „Geriausias dalykas, kurį atnešę Nepriklausomybė, yra cenzūros panaikinimas”. Tačiau ar iš tikro taip?
Sovietiniais laikais cenzūra mūsų visuomenėje gyvavo kaip dvigalvis slibinas. Viena jo galva buvo valdiška, kuri diktavo, ką ir kaip reikia ir galima rašyti, antroji svarstė, kiek galiu parašyti, kad pirmoji manęs nesurytų. Kitaip tariant, tą melavimo ar pusiau tiesos skleidimo sistemą laikė du Atlantai – du cenzoriai – išorinis ir vidinis. Tiesa, cenzūra nebuvo totali, ją buvo įmanoma apeiti. Gudrūs rašinėtojai rado išeitį – Ezopo kalbą, kurios mintis buvo pasakėtiška, tiesa pasakoma užuominomis, pauzėmis, daugiaprasmiškais nutylėjimais. Skaitytojas išmoko skaityti tekstą tarp eilučių, suprasti kas nutylima. Griuvus vienintelei „teisingai” ideologijai, toks ezopiškas kalbėjimas tapo nebereikalingas. Jei pavartytume Sąjūdžio laikų spaudą ir palygintume ją su šiandienine, pamatytume daugybe skirtumų, ir ne šiandieninės spaudos naudai. Kyla klausimas, kas tad atsitiko, kad tiesos sakymo šiandieninėje žiniasklaidoje mažiau nei anuomet?
Visų pirma niekas nesiginčys, kad žiniasklaida (laikraštis ar TV kanalas) nėra nepriklausomas dėl paprasčiausios priežasties – jis priklauso savininkui. Savininko ar leidėjo tikslas yra gauti kuo didesnį pelną. Atrodytų, kad viskas labai paprasta – kuo didesnis tiražas – tuo didesnis pelnas, tačiau pas mus toli gražu taip nėra. Reta išimtis, kai leidinio savininkas sėdi kur nors Skandinavijoje. Tokio savininko tikslas yra ne dalyvavimas vidaus politinėse grumtynėse dėl valdžios ir pelnų, o kuo objektyvesnės žinios, kurios yra paklausios ir turi savo vertę. Iš garbingos žurnalistikos irgi galima uždirbti neblogą pinigą, neprarandant garbės ir orumo. Deja mūsų didžiųjų dienraščių leidėjai ir savininkai yra vietiniai, ir kas liūdniausia, saistomi tam tik tikrų politinių, ekonominių grupuočių ar klanų interesų. VSD skandalas tą akivaizdžiai parodė, o tyrimas demaskavo. Bala nematė, kad vienas kitas laikraštis ar TV kanalas tenkina kokios nors grupuotės įgeidžius, laisvas pilietis juk gali pasirinkti, ką skaityti ir ką žiūrėti savo nuožiūra. Bėda ta, kad žiniasklaida nėra abstrakcija, joje dirba ne anonimai, o konkretūs žmonės, žurnalistai, kurie privalo tuos įgeidžius tenkinti, nors yra davę žurnalisto garbės ir orumo priesaiką. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis nepraradęs sąžinės žurnalistas, rašantis užsakytinių straipsnių seriją. Tokių dalykų mūsų spaudoje matėme, ir ne vieną.
Kitas dalykas, varžantis žodžio ir raiškos laisvę mūsų žiniasklaidoje, yra nuolatinė teismo grėsmė. Pastaruoju metu pasipylė vadinamos šmeižto bylos, kuriose atsakovai yra žurnalistai ar asmenys, viešumon iškėlę kokią nors aferą. Tai tokia demokratijos grimasa, kai įvardyti pavardes, kalbėti apie numanomas aferas žurnalistui labai rizikinga, nes bus užtampytas po teismus. Faktiškai iš žurnalisto imta reikalauti lygiai taip kaip iš teismo. Tai ką jis mato ar jaučia privalu įrodyti. O kas neįrodyta – tas yra šmeižtas. Žinome, kokius kafkiškus pragaro kelius teko praeiti D. Budrevičienei, vien todėl, kad ryžosi prabilti apie algų vokeliuose sistemą. Dabar atėjo eilė teismų slenksčius minti ir žurnalistui Valdui Vasiliauskui, neva apšmeižusiam aukštą saugumo pareigūną. Laisvame pasaulyje tokie dalykai neįmanomi, o mūsų žiniasklaidoje, norint kalbėt apie sukčių ar kyšininką, straipsnį geriau pradėti formule: „kas gali paneigti, kad…” Tad kas gali paneigti, kad žodžio laisvės ribos siaurėja ir lyg demonas iš pelenų vėl atgimsta mutavusi, prisitaikiusi prie demokratijos sąlygų cenzūra. Kam ji naudinga, nesunkiai galim nujausti.
