Mūšis kibernetiniame pasaulyje
Gyvename nuostabiu laiku. Istorijos vadovėliuose aprašoma praeitis – dažnai akmenuotas, spygliuotas, kruvinas, kartais tragiškas kelias – tolsta. Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas, o grubi ginklo jėga užleidžia vietą švelnia laikomai minties galiai. Soft power prieš hard power. Pamirškime laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam iki dantų! Šiandien besišypsančioje pasaulinėje arenoje svarbiau ne nugalėti, o įtikinti – galia grįstus santykius keičia įtikinėjimo menas. Ne be interneto pagalbos vienu kaimu tapęs pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų. Tai panašu į mitą.
Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad sienos kiūra. Kinijos turistai plūsta į Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios princai okupuoja Žydrąjį krantą ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija perlipo kultūrų ir režimų skirtumus, kad pasiektų aukščiausią išsivystymo laipsnį, kai kiekvienas žemės gyventojas turi vienodas galimybes gauti informaciją ir turėti, reikšti nuomonę? Ar kompiuteriais, palydovinėmis antenomis ir plokščiaekraniais televizoriais užtikrinama laisva naujienų ir idėjų sklaida?
Ši dieviška hipotezė apgaulinga. Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais pasitraukus iš žemyninės Kinijos dalies, viskas grįžo į senas vėžes: kibernetinė cenzūra žengia į priekį, tinklaraštininkai neapsaugoti nei nuo e. pašto stebėjimo, nei nuo politiškai kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite 08 chartiją pasirašiusių pekiniečių arba „žaliųjų“ teheraniečių). Šiandienos aktualijos yra šnipinėjimas ir kibernetinės atakos (paklauskite baltų arba gruzinų). Lengva galimybė nedelsiant transliuoti urbi et orbi nuneša mus ne į kibernetinę stebuklų salą, o į kovos lauką. Įvairios nedemokratiškos šalys (ir ne tik tos, apie kurias dažniausiai kalbama) grasina pasisavinti kuo didesnę mūsų minčių dalį. Iranas, Kinija ir Rusija – jos tai daro geriausiai, bet jos nėra vienišos – uzurpuoja stebuklingą nuomonės formavimo galią, net jei tam reikia atitverti piliečius hermetiška hercų ir informatikos priemonių siena.
Vienas Dievas težino, kaip Obama ir jo komanda stengiasi neužgauti strateginių partnerių. Užatlantės diplomatijos vadovė Hillary Clinton dažniausiai ignoruoja žmogaus teisių klausimą, ypač kai jis susijęs su Kinija. Jos 2010 m. sausio pabaigos pranešimas tik kiek iškalbingesnis: „Pasaulyje leidžiasi nauja geležinė informacijos uždanga“. Google trenkus durimis, Clinton pirmą kartą išdrįso taip pasisakyti ir leido sau keletą čerčiliškų pastebėjimų. Lažinuosi, kad Kinijos komunistų lyderiai žino Fultono kalbą (1946 m.) ir nutuokia, ką tai reiškia. Laukime tęsinio…
Prieš universalųjį internetą pastatyta didžioji siena verčia kelti esminį šiam amžiui klausimą: jei profaniškoms ar religinėms autokratijoms atiduosime aukščiausią teisę į piliečio mąstymą, jei išankstine cenzūra valdžią atiduosime minčių policijai, galime tikėtis blogiausio. Netikros naujienos, ksenofobiški paistalai, mirtį nešantys gandai, be jokios atsvaros pateikti naudojant galingą visuotinio tinklo jėgą, gali tapti postmoderniomis Didžiojo brolio atmainomis. Per krizę nėra nieko paprasčiau kaip sukelti lengvai įtikinamo individo paniką. 2008 m. rugpjūtį Maskva nesustodama trimitavo apie „paranojiško“, „išprotėjusio“ Gruzijos prezidento vykdomą „genocidą“, nepašykštėdama jam ir tokių epitetų kaip „naujasis Hitleris“, „Amerikos ir NATO statytinis“ ir t.t. 140 milijonų rusų nesiginčydami prarijo šią informaciją – jiems ir neįmanoma jos ginčyti, daug jų iki šiol ją laiko tiesa, nes Kremlius įvairiais būdais – turto nusavinimais, įkalinimas ir žmogžudystėmis – monopolizavo žiniasklaidą savo rankose. Valstybė, užgrobusi .com, įgyja beveik popiežišką „neklystamumą“.
Kadaise diktatūros siekė valdžios apibrėžtose teritorijose: fabriko savininkas jautėsi savo teritorijos šeimininkas ir reikalavo nesikišti į tai, kaip (blogai) jis elgiasi su darbininkais už uždarų durų. Šiandieninės autokratijos muitinės savo postus įrenginėja galvose, o eterio iešmininkai į įstatymo užribį nukreipia viso pasaulio tinklaraštininkus. Deja, senosios demokratijos, žvangant sidabriniams, per prievartą šypsodamosi, užleidžia nuomonės formavimo teritoriją šiandienos despotams. Vienam Tbilisyje įsikūrusiam transkaukazo TV kanalui neseniai panaikinta galimybė transliuoti prancūzišku palydovu (Eutelsat) – šis tiesiog pakluso Gazprom reikalavimams. Maskvai pareiškus, kad erdvė priklauso jai, Eutelsat (beje, 25% finansuojamas iš mokesčių mokėtojų kišenės), maloniai sutiko – „mano palydovas priklauso jums“. Rusiški pinigai plūsta, žodžio laisvė skęsta. Paryžiui – prabangios užkandėlės ir šampanas, rytams – uždanga, už kurios karaliauja viena nuomonė.
Hėgelis, iš esmės didis filosofas, tvirtino, kad vienintelė istorijos pamoka yra tai, kad iš istorijos nepasimokoma. Ar mes pasmerkti amžinai kartoti tas pačias klaidas? Nemanau! Google neatsitiktinai trenkė durimis, nesutikusi su laisvę žudančiais Kinijos valdžios institucijų reikalavimais. Vienas iš Google steigėjų Sergejus Brinas (36 metai) gimė Sovietų Sąjungoje – jam teko su tėvais bėgti nuo gulago. Ir jis puikiai tai atsimena. Nesvarbu, kad teks prarast pinigų – jis neketina mūryti naujo melo rūmo. Jam nepatinka ir Vakarų abejingumas kylančiai didžiajai informacijos sienai. Įdomu, ką apie tai mano Voltair‘eo ir Montesquieu Paryžius?
Vertė Eglė Žilinskaitė
Andre Glucksmannas (g. 1937) prancūzų eseistas, Naujųjų filosofų judėjimo lyderis. Jaunystėje žavėjosi marksizmu, anarchomaoizmu. Parašė keletą knygų, paskutinė – Vaiko įniršis (pranc. Une rage d’enfant, 2006). Vienas žymiausių šiuolaikinių realpolitik kritikų.
