Sofija Alšėniškė – Vidurio ir Rytų Europos karalių Motina ir pramotė
1420 m. Lenkijos Karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją Žmoną. Gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę Karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetė Jogailos viešnagė Lietuvoje.
Viename provincijos dvare Vytautas jį supažindino su jaunute savo Žmonos Julijonos Alšėniškės giminaite Sofija (1405-1461). Net numanydamas lenkų didikų nepasitenkinimą, Jogaila nedelsė ir kitos kelionės metu 1422 m. Naugarduko bažnyčioje vedė gražiąją Sofiją. Karaliaus sprendimą turbūt lėmė ir to meto Tikėjimas, kad iš senyvo Vyro ir jaunos Moters santuokos galima tikėtis gausių palikuonių.
Po gero šimtmečio Lietuvos metraštis taip perteikė Jogailos Žodžius: „Turėjau vedęs tris Žmonas, dvi lenkaites, o trečią vokietę, bet vaisiaus su jomis neprigyvenau. O dabar prašau tave [Vytautai], pripiršk man Sofiją… Ji rusėnų Giminės, gal Dievas duos man su ja įpėdinį“.
Išties netrukus po vedybų Sofija vieną po kito pagimdė laukiamus Sūnus (vienas mirė kūdikystėje), kuriems buvo parinkti būsimiems Lenkijos Karaliams tinkami vardai – Vladislovas ir Kazimieras. Nuo šio momento pagrindinis Jogailos tikslas buvo užtikrinti Sūnums paveldėjimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Talkinant jo Žmonai Sofijai Alšėniškei, taip ir įvyko.
Anksti netekusi Tėvo, su Seserimis dėdės Drucko kunigaikščio Namuose išaugusi (XX a. pr. ištyrus jos palaikus, paaiškėjo, kad jos būta aukštos – net 179 cm) Sofija per trumpą laiką turėjo įsisavinti dvaro intrigų ir politinių grupuočių valdymo pamokas (vėliau ji pati garsėjo šiomis savybėmis).
Krokuvoje Sofija iš pradžių buvo sutikta nepatikliai. Šį lenkų diduomenės požiūrį į naują Jogailos Žmoną rodo kiek vėlesni kronikininko Jono Dlugošo Žodžiai apie „rusėnę Sonką“ (taip vadinta dėl anksčiau išpažinto stačiatikių Tikėjimo) Valdovų soste.
Kiek pavėluotai (1424 m.) ji buvo vainikuota Lenkijos Karaliene. Tiesa, ta proga surengtos iškilmės išsiskyrė prašmatnumu ir garbingų Svečių gausa. Tarp jų buvo Romos Karalius Zigmantas Liuksemburgas, su kurio Žmona Barbora Sofiją nuo to laiko siejo Draugystės ryšys, o jų susirašinėjime randame net rafinuotus kurtuazinės Meilės motyvus.
Gyvenimo Krokuvos dvare startas buvo sunkus. Apkaltinta santuokine neištikimybe ji atlaikė ilgą ir žeminantį teismo procesą. Išsiteisinusi priesaika, ji po kiek laiko kaltinta podukros Jadvygos nunuodijimu, o Lenkijos seimas nesutiko jos pripažinti Sūnaus globėja (regente) galimos Jogailos mirties atveju.
1434 metais Jogailai mirus, Karaliumi tapo jų dešimtmetis Sūnus Vladislovas. Prasidėjo aktyvi Sofijos veikla, kuri pavertė ją viena ryškiausių Lenkijos Karalienių vėlyvaisiais viduramžiais. Jai pavyko suburti ištikimų didikų grupuotę, kurios pagalba iki mirties sėkmingai dalyvavo krašto politiniame Gyvenime.
1444 metais mūšyje su turkais žuvus vyresniam Sūnui, ji padėjo jaunėliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui užsitikrinti palankias Lenkijos sosto paveldėjimo sąlygas. Deryboms įstrigus, kaip rašoma vienoje kronikoje, Sofija lenkų didikų su ašaromis maldavo rinkti Karaliumi tik jos Sūnų. Praėjus metams po karūnavimo (1447 m.), Sofija, kaip naujojo Karaliaus Motina, lydėjo Sūnų kelionėje po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Karalių Motinos ir našlės statusas jai garantavo ne tik Pagarbą, bet ir turtus, kuriuos investavo savo giminaičių pomirtinei Sielų gerovei. Ji dosniai rėmė bažnyčias ir vienuolynus, Vyro iš naujo įsteigtą Krokuvos universitetą.
Jos vardas ženklina reikšmingą Lenkijos bažnyčios ir rašto Kultūros įvykį: santuokos metu į katalikybę parėjusi Sofija gyvenimo pabaigoje inicijavo pirmąjį Biblijos vertimą į lenkų Kalbą. Ši rankraštinė Knyga vadinama „Karalienės Sofijos Biblija“. Tuo tarpu išsaugotus ryšius su stačiatikių tradicija atspindi Bizantijos stiliumi išpuoštos jos įsteigtos Vavelio Švč. Trejybės koplyčios sienos. Šioje koplyčioje ji ir palaidota.
Vidurio ir Rytų Europos valdovų pramotė
1461 m. Krokuvoje mirusi dviejų Karalių Motina ir dar keturių Karalių Senelė Sofija gali būti pagrįstai vadinama Jogailaičių dinastijos Kūrėja.
Praėjus keliems dešimtmečiams po jos mirties, anūkų rankose atsidūrė visas Vidurio Rytų Europos regionas (tuo metu jį sudarė Vengrijos, Čekijos ir Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Vengrijos ir Čekijos Karaliumi tapo vyriausias Kazimiero Sūnus, karališką Senelio vardą paveldėjęs Vladislovas.
Lenkijos Karalius buvo jo Brolis Jonas Albrechtas, Lietuvos didysis kunigaikštis – Aleksandras. Po mirties Kazimieras pamaldaus Gyvenimo dėka ir dinastijos rūpesčiu turėjo tapti Giminės šventuoju. Dar vienas Brolis Frydrichas buvo aukščiausias Lenkijos bažnytinis dignitorius – Gniezno arkivyskupas ir kardinolas.
Jauniausias ir ilgo Gyvenimo pabaigoje Senuoju pramintas Žygimantas paveldėjo Brolių paliktus Lenkijos ir Lietuvos sostus.
Viena anūkė gavo Sofijos vardą ir ištekėjo už kylančios dinastijos atstovo Brandenburgo hercogo Frydricho, kuriam pagimdė 18 Vaikų, tarp jų – ir paskutinis Vokiečių ordino magistras Prūsijoje, o vėliau didysis kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas.
Jogailaičių epocha – svarbus laikotarpis Vidurio Rytų Europos regiono tapsmui, kurio pasekmės bus juntamos vėlesniais šimtmečiais. Vienas šio regiono istorinio bendrumo požymių – Karalienės Sofijos vardas, jos gausių palikuonių dėka paplitęs įvairiuose kraštuose.
