Tibetas – kita realybė

Nuo to laiko, kai pirmą kartą perskaičiau A.David-Neel knygą „Magija ir Mistika Tibete“, trys šio pavadinimo žodžiai man tapo neatskiriamai susiję. Nepamiršdama, kad Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta, išniekinta šalis, visada apie jį galvoju dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę. Nesu profesionali fotografė, todėl dažniausiai pamirštu apie nuotraukos kompoziciją ar meniškumą, o tiesiog stengiuosi užfiksuoti tai, kas man asmeniškai simbolizuoja ribą tarp dviejų tikrovių – kasdienės ir magiškosios.

Šventyklų durys, ilgi haliucinogeniškai ryškių spalvų koridoriai, šviesos salos tamsiuose griūvančių vienuolynų labirintuose, nuožmių dievybių koplyčios, atsiskyrėlių būstai, akmenų altoriais pažymėtos Jėgos vietos mėnuliškame gamtovaizdyje man visada atrodo kaip ta slaptoji erdvės ir laiko sankirta, kurioje staiga gali prasidėti pasaulius perkeičiantis vyksmas. Tokio virsmo vieta gali būti žmogus: maldininkas, piligrimas, vienuolis, jogas. Taip pat mėgstu fotografuoti tantros apeigas, magijos ritualų atributus, kaukes ir kitų tikrovės lygmenų – pragariškojo ar dangiškojo – peizažus, nutapytus ant šventyklų sienų.

Parodoje visus šiuos motyvus pateikiu tam tikrais ciklais, kuriuse kiekviena fotografija yra tarsi mantros skiemuo, kuris paveikus tampa tiktai ryšyje su kitais skiemenimis. „Mistiškojo ir magiškojo“ Tibeto neįsivaizduoju juodai-baltose fotografijose, nes ezoterinio budizmo doktrinos yra grįstos daugialypėmis penkių spalvų reikšmėmis. Vaivorykštinės erdvės, kadais aplankytos vizionierių ir regėtojų, vėliau materialiais pavidalais įsikūnijo šventovių architektūroje, freskose ar vienuoliškųjų apeigų simboliniuose daiktuose. O ten, kur spalvas nutrynė ne laikas, bet prievarta, viskas atrodo kaip Tomo Venclovos eilėraštyje:

Negyvenami skliautai srovena
Virš praradusios tikslą celės.
Vienuolyno skeletui nirvaną
Pavaduoja akmuo ir smėlis.