Šiauliai

XIII-XIV a.

1236 m. Šiaulių vietovardis “Soule” pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – Eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 diena tapo Šiaulių miesto gimimo diena.

Šiaulių žemė pirmą kartą paminėta Livonijos akte 1254 m.

XIII a. pr. jau funkcionavo lietuvių žemių konfederacija, susidariusi iš teritorinių vienetų – žemių. XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose Livonijos kronikose: Eiliuotoje Livonijos, Henriko Latvio, Hermano Vartbergės – ne kartą minimas Šiaulių žemės vardas. Tuometinė Šiaulių žemė – Žemaitijos žemių konfederacijos rytinis pakraštys – priklausė kunigaikščiams Bulioniams ( Vismantui, Edvikui, Spudeikai). Šiaulių žemė, sudėtinė Žemaičių žemių konfederacijos dalis, suvaidino svarbų vaidmenį, atremiant Livonijos puolimus XIII-XIV a.

XV-XVI a.

Šiauliai – miestas, perėmęs Šiaulių žemės vardą, priskirtinas seniausių XV a. pr. įsikūrusių Lietuvos miestų grupei. Po Žalgirio mūšio išnyko nuolatinių kovų su Kryžiuočių ordinu grėsmė. Šiaulių žemės pilys su gyvenvietėmis, tarp jų ir Salduvės pilis, neteko gynybinės reikšmės. Šiaulių miestelis kūrėsi ūkiniu požiūriu svarbioje vietoje, patogioje prekybos kelių sankryžoje, aukštumoje į pietvakarius nuo Talšos ežero, t.y. dabartinio miesto centre.

1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje ( ten jis vadinamas Sovli).

Dėl istorijos šaltinių stokos negalima apibūdinti tuometinio miestelio dydžio ir vaizdo. Tačiau žinomas medinės bažnyčios buvimo faktas 1445 m. rodo, kad jau XV a. Šiauliai buvo stambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniškojo miesto vaizdą.

Tuometinių Šiaulių vaizdas toks – miestelis medinis, vienaaukštis, besistatantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia – iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė. Kitas svarbus urbanistinis miesto elementas buvo Šiaulių dvaras, kurio sodyba fragmentiškai išliko iki mūsų dienų. Miestas, kaip Šiaulių ekonomijos administracinis centras, kitų ekonomijos miestelių ( Joniškio, Žagarės, Radviliškio, Gruzdžių) atžvilgiu nedominavo nei ūkiniu atžvilgiu, nei savo dydžiu, nei gyventojų skaičiumi. Statistikos duomenys liudija netgi atsilikimą ( pvz.: prieš 1649 m. gaisrą Šiauliuose surašyta 120 namų, Joniškyje – 183, Naujojoje Žagarėje – 110 (su Senąja Žagare – apie 155).

XVI a. Šiauliai – jau Šiaulių valsčiaus administracinis centras. Įsteigus karaliaus stalo valdą – Šiaulių ekonomiją (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. Per savo istorinės raidos šimtmečius miestas išlaikė XVI a. įgytą administracinio-teritorinio centro tradiciją.

Šiauliai buvo Šiaulių ekonomijos, Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių dalies teismų rezidencija, Šiaulių pavieto centras, nuo XIX a. Šiaulių apskrities centras. Istoriškai Šiauliams atiteko ir dabartinis Šiaurės Lietuvos regiono centro, neoficialus Šiaurės Lietuvos sostinės vardas.

XVII -XVIII a.

XVII a. vidurys – XVIII a. pirma pusė buvo kataklizmų metai Lietuvos valstybėje: XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija, švedų okupacija Šiauliuose, epidemijų banga. XVIII a. pradžia panaši – Šiaurės karas ir itin didelės maro epidemijos. Visa tai turėjo neigiamos įtakos miesto vystymuisi. Situaciją iliustruoja Dviejų Tautų Respublikos vadovo Augusto II universlas, kuriame Šiaulių būklė apibūdinama taip: “(…) anksčiau vyraujantis ekonomikoje Šiaulių miestas, dabar ir kaimo nevertas, daugiau tuščių namų, nei gyventojų yra.”

XVIII a. antroje pusėje, o tiksliau 1765 m., LDK karališkųjų ekonomijų administratoriumi tapo Antanas Tyzenhauzas, vienas labiausiai išprususių to laikmečio veikėjų. Karališkose ekonomijose, tarp jų ir Šiaulių, jis pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas. ŠE jis numatė iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Tuomet Lietuvoje jau plito klasicizmo idėjos. Jomis ir rėmėsi A. Tyzenhauzo planai – radialinio plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį. 1774 m. pradėta miesto centro rekonstrukcija, pertvarkant centrinę aikštę ir gatvių tinklą pagal klasicistinės architektūros principus.

Per neilgą savo valdymo laikotarpį A. Tyzenhauzas (nušalintas 1780 m.) nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų. Pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas. 1783 m. karalius Stanislovas Augustas patvirtino naują Šiaulių centro perstatymo planą, ir statybos vyko toliau. A. Tyzenhauzo pradėtos urbanistinės reformos keitė Šiaulių miesto vaizdą. XVIII a. pab. Šiauliai iš netvarkingo medinio miestelio augo į taisyklingo stačiakampio miestą su keliasdešimčia mūrinių namų. Paminėtini klasicistinio stiliaus statiniai: trijų aukštų mūrinis bajorų teismo pastatas prie bažnyčios, austerija (užeigos namai) turgaus aikštėje, dviejų aukštų mūrinis paštas. Miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi pagal tris ar keturis tipinius projektus iš plytų, iš medžio, iš medžio su plytų siena gatvės pusėje.

XVIII a. pab. miesto istorijai ypač reikšminga – 1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą. Privilegijos originalas sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau išliko jam lygiavertis šaltinis – įrašas Lietuvos Metrikoje su spalvotu Šiaulių miesto herbo piešiniu.

1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Šiauliams patvirtino laisvojo miesto teises ir pirmąjį pačių šiauliečių išsirinktą herbą.

Pagrindiniai herbo simboliai – Žemaitijos meška, Dievo Apvaizdos akis – Ketverių metų seimo ideologinis simbolis ir raudonas veršis – valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės herbas.

Meška reiškė Šiaulių administracinę priklausomybę Žemaitijos kunigaikštystei. Dievo Apvaizdos akis rodė Aukščiausiojo valia vykdomus darbus. Poniatovskių giminės veršis simbolizavo miesto teisių suteikėją Stanislovą Augustą.
Iliustr. iš Lietuvos heraldika, V., 1998

XIX a.

XIX amžius Lietuvoje istorikų traktuojamas kaip epocha, prasidėjusi 1795 m. Dviejų Tautų respublikos žlugimu ir pasibaigusi 1918 m. Lietuvos valstybės sukūrimu.

1795 m. prasidėjo ir naujas Šiaulių istorijos laikotarpis. Rusijai prijungus Lietuvą, miestas su didžiule teritorija, Šiaulių ekonomija, Jekaterinos II buvo padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui. Neužilgo 1795 10 10 Jekaterina II koregavo savo įsaką ir paskelbė Šiaulius valstybiniu apskrities miestu.

1845 m. balandžio 6 d. Rusijos caras Nikolajus davė Šiaulių apskričiai naują herbą.

Perkirsto skydo viršutiniame mėlyname lauke vaizduojamas Kauno gubernijos herbas – sidabrinis obeliskas 1812 m karui atminti, apatiniame – Šiaulių herbas: mėlyname lauke ant gelsvai rusvos ir žalios žemės trys gelsvos javų gubos.

Būtina pažymėti, kad naujasis herbas buvo sukurtas Šiaulių apskričiai ir tik vėliau imtas vadinti Šiaulių apskrities miesto herbu. Šis herbas naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.

XIX a., carinės Rusijos valdymo metai Lietuvoje ir Šiauliuose, pačia bendriausia prasme – tai okupacijos ir aneksijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo kovų, lietuvių tautos tapsmo, jos modernėjimo laikotarpis. Jau XIX a. I pusėje Šiauliai tampa svarbiu švietimo ir kultūros židiniu, beužgimstančio lietuvių tautinio sąjūdžio epicentru.

XIX a. II pusėje toliau augo Šiaulių, kaip Lietuvos provincijos kultūrinio gyvenimo centro, reikšmė. Mieste telkėsi svarus lietuvių inteligentijos būrys, išvystęs tautinio atgimimo, švietimo ir kultūros puoselėjimo veiklą. Ypač reikšmingas buvo spontaniškas lietuviško kultūrinio branduolio sužydėjimas mieste 1905-1914 m.

XIX a. I pusės miesto kultūroje ryškius pėdsakus paliko lituanistinės-kultūrinės veiklos pasekėjai L. Jucevičius, Jonas Prekeris, Aleksandras Mora, pirmasis Šiaulių ekonomijos istorijos autorius Mauricijus Hriškevičius.

XIX a. pab. garsiosios Šiaulių gegužinės, lietuvių inteligentijos susibūrimai, spendė aktualias to meto tautinio sąjūdžio problemas. Kartu juose buvo koncertuojama ir vaidinama, ir taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos

1908-1914 m. kultūros šviečiamąjį darbą (spektakliai, šeštadieniniai vakarai su paskaitomis kultūros temomis, gegužinės) dirbo garsi Šiaulių “Varpo” lietuvių dramos, muzikos, dainos draugija. Šiauliai turėjo savo garsių artistų ir režisierių – J. Misių, G. Landsbergį-Žemkalnį, O. Pleirytę-Puidienę, aktorę ir režisierę S. Jakševičiūtę-Venclauskienę. Buvo išugdytas būrys artistų mėgėjų – A. Bagužytė, J. Grinius, A. Povylius ir kt.

Su miesto istorija susijusi ne vieno to meto rašytojo ar poeto literatūrinė ir visuomeninė veikla. Norint išvardinti šio laikmečio Šiaulių inteligentijos žiedo žmonių pavardes, reikėtų ilgoko sąrašo. Šiauliai garsėjo gausia ir kūrybinga inteligentija. Žvelgiant iš XXI a. pradžios taško jų veikla tebėra aktuali. O paminėti belieka tik fenomenus – P. Višinskį, A. Janulaitį, S. ir K. Venclauskius, A. Povylių, Zubovus, P. Bugailiškį, Biržiškas, Janavičius, J. Šalkauskį, S. Lukauskį.

Kita vertus, XIX a. II pusėje, prasidėjus kapitalizmo epochai, Šiauliai kaip ir visa Lietuva įžengė į pramonės revoliucijos, spartaus technologinio vystymosi, urbanistinės plėtros lauką. Šiauliai nuo seno buvo išsidėstę kelių sankryžoje. Pasikeitus geopolitinei situacijai ( Rusijai prijungtas Šiaurės vakarų kraštas buvo vartai į Europą), miestas įgavo puikias vystymosi perspektyvas.

Carinė Rusija per miestą 1836-1858 m. nutiesė Rygos-Tilžės plentą. 1871 m. Šiaulius kirto Liepojos-Romnų geležinkelio linija. Patogi geografinė padėtis susisiekimo kelių su Europa ir Rusija atžvilgiu tapo esmine mažo miestelio virsmo pramonės centru prielaida.

Jau 1897 m. Šiauliai buvo po Kauno antras miestas pagal gyventojų skaičių (16128 gyventojų), pralenkęs Ukmergę, Panevėžį, Raseinius. Pakito ir miesto gyventojų tautinė sudėtis. Daugumą (1909 m.- 56,4%) sudarė žydai. Į miestą žydus pramonininkus viliojo patogus susisiekimas su Rusijos pramonės centrais. Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, brolių Rogalinų sukurta Šiauliuose odų pramonė išgarsino miesto vardą.

XIX a. pab. pakito miesto vaizdas. Ėmė ryškėti industrinis peizažas – geležinkelis, fabrikų pastatai su kaminais ir pan. Išskirtinas modernus to laikmečio Ch. Frenkelio odų fabrikas, tapęs didžiausiu visoje Rusijos imperijoje odų fabriku. Šalia fabriko 1908 m. Ch. Frenkelis pasistatė moderno (secesijos) stiliaus gyvenamąjį namą – Ch. Frenkelio rūmus.

Mieste atsirado naujų akcentų. Tai žydų bendruomenės maldos ir mokslo namai – sinagogos.

XIX a. pab. Šiauliuose, apskrities teises turinčiame mieste, naujų namų statyba vyko pagal miesto projektinius planus (žinomi 1872, 1877, 1912 metų projektiniai planai). Urbanistinį miesto peizažą keitė centrinėse miesto gatvėse – Bolšaja Tiuremnaja, Sodovaja, Policeiskaja ir kt. – statomi dviaukščiai mūriniai pastatai vietoje griaunamų medinių. Miestui plečiantis, sparčiai kito ir gatvių tinklas (1871 m. buvo 12 gatvių, 1910 m. – jau 30). Šaligatviai buvo mediniai ir tik centre. Gatvės apšviečiamos žibaliniais žibintais. Pieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo planuojamas gatvių apšvietimas elektra, tačiau sumanymą nespėta realizuoti.

Šiauliai Pirmosios Lietuvos Respublikos metais

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, dažnai vadinamais tarpukariu, prasidėjo naujas Šiaulių miesto raidos etapas. Tuometinėje Lietuvoje Šiauliai dėl kintančių politinių priežasčių (Vilniaus netektis, Klaipėdos praradimas) tapo svarbiu krašto politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru. Jie savo svarba tenusileido laikinajai sostinei Kaunui.

1919 m. Šiauliams buvo suteiktos apskrities miesto, o 1931 m. pirmaeilio Lietuvos miesto teisės.

1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos. Pagal užimamos teritorijos plotą (24 km2 ) miestas liko ketvirtas po Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio.

Jau 1918 m. istorinis, kiek pakitęs 1791 m. herbas papuošė Šiaulių miesto ir apskrities antspaudus.

To meto Šiaulių heraldikai didelę įtaką padarė 1912 m. T. Dmochovskio paskelbtas herbo piešinys. Jo atkurtame istoriniame herbe skydas buvo padalintas į tris laukus, ir juose nupiešta Žemaitijos Kunigaikštijos meška su grandine, Dievo Apvaizda ir veršis. Vėliau pagal šią kompoziciją Šiaulių miesto herbus kūrė T. Daugirdas, B. Šaliamoras ir kiti. Herbe pagal rusų heraldikos tradicijas virš skydo buvo uždėta penkių bokštų auksinė mūro karūna.

Nupasakoti tuometinį sparčiai kintantį urbanistinį miesto vaizdą yra sudėtinga. Geriausias pasakotojas – atvirukuose ir fotografijose užfiksuoti tuometinio miesto vaizdai. Ekskursiją į nelabai tolimą praeitį palengvinsime tik keletu pastebėjimų.

1919 m. pab., pasibaigus nepriklausomybės kovoms, buvo pradėti miesto atstatymo darbai. Miesto atstatymas buvo planuojamas pagal 1921 m. sudarytą provizorinį miesto atstatymo planą, vėliau kas keli metai koreguojamą. Didžiausias dėmesys, žinoma, buvo skiriamas centrui, kur leidžiama tik 2-3 aukštų mūrinių namų statyba. Iki 1929 m. miesto centras buvo atstatytas ir sutvarkytas. Centre pastatytos administracinės įstaigos, visuomeniniai pastatai, gražūs gyvenamieji namai. Centrinės gatvės išgrįstos netašytais akmenimis, apšviestos Bačiūnų, vėliau Rėkyvos elektrinėje gaminama elektra. Jau 1925 m. pradėti pirmieji vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo darbai.

Ilgai nepavyko sutvarkyti pačios miesto širdies – centrinės aikštės prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tik 1937 m. pavyko nugriauti cerkvę, 1938 m. iškelti turgavietę, ir tik tada įrengta reprezentacinė aikštė su gėlynais ir fontanu.

Sutvarkyta ir Sukilėlių kalnelio teritorija, kur buvo palaidoti nužudyti 1863-1864 m. sukilimo dalyviai. Čia buvo pasodintas Nepriklausomybės parkas. 1931 m. pagal inž. K. Reisono projektą pastatytas paminklas Žuvusiems už nepriklausomybę (iškilmingai atidengtas 1935 05 30).

Žinoma, statybų ir techninės pažangos augimo tempais Šiauliai atsiliko nuo laikinosios sostinės Kauno. Šiauliuose vyravo arklių transportas, nors jau apie 1930m. miesto gatvėse pasirodė pirmieji automobiliai. Tik 1938 m. Šiauliuose pradėjo kursuoti miesto susisiekimo autobusai.

Komunikacijai šiauliečiai galėjo naudoti ne tik paštą ar telegrafą, bet ir telefoną. 1936 m. mieste buvo įrengti telefono automatai, o telefono abonentų skaičius 1937 m. išaugo iki 700 (1923-170).

Ekonomine prasme pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis Šiauliams buvo sunkus – netekta plačių Rusijos rinkų. Miesto pramonei reikėjo persiorientuoti gaminti vietos poreikiams. Ekonominiai ryšiai su Vakarų Europa pagerėjo tik apie 1932 m., kai Šiauliai geležinkeliu buvo sujungti su Klaipėda, o per ją ir su Tilže, Karaliaučiumi, Berlynu.

Pirmosios Lietuvos respublikos metais Šiauliai išlaikė XX a. pr. sukurtą Šiaulių pramoninio miesto įvaizdį. 1938 m. Šiauliuose buvo pagaminta apie 85 % visos Lietuvos odos, 60 % avalynės, 75 % linų pluošto, 35 % saldainių pramonės produkcijos.

Tarpukario metais Šiaulių kultūrinis gyvenimas, išaugęs ir suviešėjęs XIX a. pab.-XX a. pr. dirvoje, pražydo įvairiomis formomis ir subrendo savo turiniu. Mieste susibūrė profesionaliai dirbantis inteligentijos būrys, pakėlęs Šiaulių kultūrinį gyvenimą į aukštesnį lygmenį, galintį patenkinti įvairiapusiškus miesto bendruomenės kultūrinius poreikius. Šiaulių miestas tapo tikru kultūros centru šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Trumpai pristatyti įvairialypį Šiaulių kultūrinį gyvenimą yra sunku. Besidominčiam siūloma perskaityti universalaus žmogaus – teisininko, žurnalisto, politiko, kraštotyrininko ir muziejininko P. Bugailiškio atsiminimus “Gyvenimo vieškeliais”, taip pat P. Bugailiškio iniciatyva išleistus “Šiaulių metraščius”- periodinės informacijos, statistikos ir kraštotyros leidinius. Šiandien šie leidiniai – pagrindinis žinių šaltinis apie to meto Šiaulius ir miesto kultūrinį gyvenimą.

Šiaulių bažnyčia

Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. Petro ir Povilo katedra (iki 1997 m. bažnyčia) – ryškiausias miesto akcentas. Atvykstančiam jis tarsi parodo, kur miesto centras, pati jo širdis.

Architektūros paminklas dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė siekia 70 m), bet ir dėl patogios, puikiai parinktos statybos vietos. Puikus vietos parinkimas – ne vien naujosios mūrinės bažnyčios statytojų nuopelnas. Tai buvo padaryta jau anksčiau – XV a., kai buvo pastatyta pirmoji medinė Šiaulių bažnyčia. M. Valančius teigė, kad ji buvo pastatyta 1445 m. Žemaičių seniūno Mykolo Kęsgailos rūpesčiu.

Žinių apie pirmąją medinę bažnyčią išliko mažai. 1629 m. vizitacijos akte rašoma, kad ji buvusi medinė, sena, begriūvanti, o jai iš kairės Petro Tarvainio jau statoma nauja mūrinė.

Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo apie 1617 m. Statybos iniciatoriumi laikomas Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, pagrindiniu fundatoriumi – Šiaulių ekonomijos valdytojas Jeronimas Valavičius. Statybos darbais rūpinosi bažnyčios klebonas, Vilniaus akademijos auklėtinis Petras Tarvainis. 1634 m. spalio 8 d. naująją Šiaulių bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius.

Įdomu, kad bažnyčios bokšte už miesto gyventojų pinigus buvo įrengtas mechaninis laikrodis miestui. Po 1880 m. gaisro jis nebuvo atstatytas. Išliko tik saulės laikrodis pietiniame bažnyčios fasade.

XVII a. architektūros paminklo vaizdas mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs.Karai, vėtros ir audros ne kartą bažnyčią niokojo. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama ir kartais rekonstruojama. Pastatas labai pasikeitė po 1880 m. liepos mėn., kai į bažnyčios bokštą trenkė žaibas ir sudegino medinę varpo formos bokšto viršūnę. XIX a. pab. atstatytas bažnyčios bokštas jau buvo daugiašonės piramidės pavidalo ir toks pasiekė mūsų dienas.Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia vėl apgriauta.

Labiausiai ji nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą – 1944 m. sudegė medinės pastato dalys, pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai. Bažnyčia atrodė apgailėtinai. Pokario metų atstatymas truko ilgai – tik 1956 m. buvo baigti restauravimo darbai. Restauracijos darbams vadovavo inž. V. Krikščiūnas ir arch. S. Ramunis. Vėliau buvo imtasi apdailos, tvarkomas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys.

1997 05 08 popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu buvo įkurta Šiaulių vyskupija. Pirmuoju Šiaulių vyskupu paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kunigas Eugenijus Bartulis. Jis vyskupijos rezidencijai pasirinko Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Vyskupo E. Bartulio ingreso iškilmės įvyko 1997 m. liepos 13 d.

1998 m. pavasarį prasidėjo paskutinysis neeilinis katedros remontas. Jis truko iki gruodžio mėn. Buvo perdažytos lubos ir sienos, grindys išklotos akmens plytelėmis, įrengtas naujas centrinis altorius, restauruotos skulptūros, stacijos ir sietynai. Sumoderninta katedra atidaryta tų pačių metų gruodžio 18 dieną.

Buvusio Šiaulių dvaro (Didždvario) sodyba

Miesto centre išliko buvusio Šiaulių ekonomijos dvaro, po ekonomijos dovanojimo kunigaikščiui P. Zubovui – Zubovų dvaro (Didžvario) sodybos fragmentai. Žinoma, kad iki naujosios statybos egzistavo ir senoji Šiaulių dvarvietė, kurioje rezidavo ŠE administracijos pareigūnai. Dėl tikslios jos lokalizacijos istorikai dar nesutarė.

Dvaro statybos pradžia naujoje vietoje sietina su A. Tyzenhauzo veika Šiauliuose. XVIII a. antroje pusėje augant miesto, kaip administracinio centro reikšmei, reikėjo ir naujos prestižinės ekonomijos administratoriaus rezidencijos.

Senasis Didždvaris – dvaro įrenginių kompleksas. Jo praeitis ir šiandiena yra tokios.

· Rūmai (Aušros alėja 50), dabar Šiaulių universiteto dailės fakultetas.

Dvaro rūmai (Šiaulių ekonomijos namai) pradėti statyti XVIII a. pab. 1786 ir 1789 m. ŠE inventoriuose įrašyta, kad pastatyta dviaukštė mūrinė administratoriaus rezidencija, dar du mūriniai namai nebaigti statyti. Rūmai išplėsti Zubovų valdymo metais. Grafų palikuonio architekto Vladimiro Zubovo nuomone, jau apie 1875 m. rūmai turėję dabartinę išvaizdą.

1920 m. rūmai atiteko miestui, ir tais pačiais metais čia įsikūrė Mokytojų seminarija, 1949 m. reorganizuota į pedagoginę mokyklą. Nuo 1954 m. patalpose palaipsniui įsikūrė Šiaulių pedagoginis institutas (dabar Šiaulių universitetas).

· Mažasis gyvenamasis pastatas (Aušros alėja 50a), priklausantis Šiaulių universitetui.
Pastatas pastatytas XIX a. Jis buvo vadinamas virtuve. Nuo 1920 m. priklausė Mokytojų seminarijai.

· Tarnų gyvenamasis namas (Aušros alėja 48), dabar čia įsikūrusios žiniasklaidos tarnybos.
Pastatas pastatytas XIX a. dvaro aptarnaujančiam personalui apgyvendinti. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo dviejų aukštų. Tarpukario metais čia buvo Kauno kunigaikščio Vaidoto 8-ojo pėstininkų pulko štabas ir raštinė.

· Arklidės (Dvaro g. 83), dabar čia Šiaulių apygardos teismas.
Statytos tuo pačiu metu kaip ir rūmai. XIX a. II pusėje Zubovams išsikėlus gyventi į Šiaulių apylinkių dvarus, arklidės tapo nebereikalingos ir buvo panaudojamos miesto reikmėms. Čia buvo įsikūręs Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, 1875 m. patalpinta vaikų prieglauda. 1922-1936 m. pastate dirbo Šiaulių apygardos teismas, sovietiniais metais čia taip pat buvo Liaudies teismas.

· Dvaro pastatas (Dvaro g. 85).
Šis kampinis sklypas XIX a. pab. parduotas iždinei. Čia apie 1908 m. pastatytas banko pastatas.

· Mergaičių gimnazija (Vilniaus g. 188), dabar Didždvario gimnazija.
Mergaičių gimnazija Šiauliuose pradėjo veikti 1898 m. Ji buvo pastatyta Zubovų dvaro Didždvario žemėje iš grafų Zubovų dovanotų plytų. Mergaičių gimnazija veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Nuo 1918 m. gimnazijos patalpose veikė mišri gimnazija, išlaikoma klerikalinės “Jėgos” draugijos. 1928 m. pastate vėl atkurta mergaičių gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo vokiečių karo ligoninė. Sovietiniais metais gimnazija tapo 5-ąja vidurine, o nuo 1994 m. – Didždvario vidurinė mokykla. 1999 m. buvo atkurta Didždvario gimnazija.

· Parkas.
Parko kūrimo pradžia – A. Tyzenhauzo laikmetis. Jis įrengtas keliais etapais: XIX a. vid. parkas buvo taisyklingos stačiakampio formos, o amžiaus pabaigoje tapo artimas angliškam laisvo išplanavimo stiliui. Miestiečiams už nedidelį mokestį buvo leidžiama pasivaikščioti po parką. 1931 m. parkas ir Kaštonų alėja oficialiai buvo dovanoti Šiaulių miesto savivaldybei.

· Kaštonų alėja.
Tai senasis įvažiavimas į rūmus ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar – Vilniaus g.). Senieji alėjos kaštonai nudžiūvo apie 1940 metus. Dabartiniai pasodinti 1946-1947 m.

Ch. Frenkelio rūmai

Doros ir Chaimo Frenkelių gyvenamasis namas – Ch. Frenkelio rūmai – reikšmingiausias modernistinės architektūros paminklas Šiauliuose. Pastatas – charakteringas XX a. pr. moderno (secesijos) architektūros pavyzdys.

Kartu rūmai yra ir reikšmingiausias žydų istorijos ir kultūros paveldo objektas mieste. Rūmų statytojai D. ir Ch. Frenkeliai – šeima, garsi savo mecenavimo tradicijomis. Jų lėšomis pastatytuose pastatuose Šiaulių žydų bendruomenei veikė mokykla, senelių prieglauda, ligoninė, sinagoga. Vėliau, tarpukario ir sovietiniais metais, šie pastatai buvo panaudoti ir visos miesto bendruomenės kultūros ir švietimo reikalams.

Neišliko jokių rūmų statybos dokumentų, nežinoma ir architekto pavardė. Manoma, kad rūmai pastatyti 1908 m. (pagal datą vėjarodėje).

Iki 1920 m. rūmuose gyveno D. ir Ch. Frenkelių šeima. Po tėvo mirties odų fabriką ir rūmus paveldėjo sūnus Jakobas, Lietuvoje beveik negyvenęs. Tarpukario metais rūmų pirmame aukšte gyveno D. Frenkel. Antras aukštas buvo nuomojamas. Rūmuose kurį laikė veikė žydų gimnazija.

Antrojo pasaulinio karo metais rūmuose įsikūrė vokiečių karo ligoninė, o sovietiniais metais iki 1993-iųjų – sovietų karo ligoninė.

1993 m. pastatas perduotas Šiaulių “Aušros” muziejui. Rūmai restauruojami KVAD ir Šiaulių miesto savivaldybės lėšomis. 2002 m. pab. jau restauruota 1040 m2 – visas antrasis aukštas ir dešinysis tambūras. Restauruotame antrame aukšte vienoje iš salių veikia ekspozicija “Šiaulių žydija XX a. I pusėje”, rengiamos parodos, vyksta kultūriniai renginiai.

2003 m. kovo mėn. “Aušros” muziejaus 80-mečiui planuojama įrengti dalinę ekspoziciją “Provincijos dvaras ir miestas”. Ekspozicija bus įrengta išlikusių vertingų autentiškų ir atstatytų moderno interjerų fone, pristatant vertingiausius “Aušros” muziejaus rinkinius.

Restauruoti Ch. Frenkelio rūmai su modernia ekspozicija taps tinkamai saugomo ir šiuolaikiniams poreikiams pritaikyto miesto architektūros paveldo pavyzdžiu.

Miesto vadovai

XVI a. – XVIII a. pab.
Šiauliai – nesavivaldus miestas, Šiaulių ekonomijos administratoriaus rezidencija. Miesto reikalus tvarkė Šiaulių ekonomijos administratoriaus skiriamas vaitas su pagalbininkais suolininkais.

1791-1795 m.
1791 m. vasarą išrinktas Šiaulių miesto savivaldos organas – Šiaulių miesto magistratas. 1791 m. lapkričio 9d. Dviejų tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai patvirtino Šiaulių miesto savivaldą. Šiaulių magistratui vadovavo renkamas vaitas. 1791 m. rugpiūčio 18 d. vaitu išrinktas Kazimieras Taliatas.

XIX a. I pusė
Šiauliai – carinės Rusijos apskrities miestas. Miestą valdo gyventojų susirinkime kas treji metai renkami rotušės nariai. Rotušę sudarė burmistras, keturi ratmanai, sekretorius ir buhalteris.p Nėra tikslių duomenų apie 1804-1865 m. miesto burmistrus. 1830 m. minimas burmistras Liustik, 1831 m. ir 1835 m. – Kalinauskas.

XIX a. II pusė
Miestui tvarkyti kas ketveri metai renkama dūma. Dūmos vykdomasis organas buvo valdyba: dūmos ir valdybos pirmininkas – burmistras. Burmistro kandidatūrą tvirtino gubernatorius.

BURMISTRAI

Antanas Čepulevičius, ūkininkas (1865-1867 m.)
Novikovas, rusų valdininkas (1867-1873 m.)
Aloyzas Petkevičius, namų savininkas (1873-1876 m.)
Aleksandras Godvevskis, dvarininkas (1880-1882 m.)
Sobeslovas Savickis, dvarininkas (1882-1890 m.)
Osvaldas Rimgaila, dvarininkas (1890-1905 m)
Julijonas Šalkauskis, gydytojas (1905-1915 m.)

Pirmojo pasaulinio karo metai

Šiauliai – apskrities centras, pavaldus vokiečių sudarytai Lietuvos srities administracijai, nuo 1917 m. – Lietuvos karinei valdybai. Miesto burmistru skiriamas vokiečių karininkas. Jis pavaldus apskrities viršininkui.

BURMISTRAI

L. Pracht, kapitonas (1915 m. pab.-1916 m. liepa)
A. Morsbach, leitenantas (1916 m. liepa -1917 m. gruodis)
Heine, leitenantas (1917 m. gruodis-1918 m. lapkritis)

Pirmosios Lietuvos Respublikos metai

Šiaulių miesto savivaldos organas – Šiaulių miesto savivaldybė. Miesto savivaldybės taryba renkama kas treji metai iš 40 narių ( nuo 1931 m. – iš 21 nario). Taryba rinko vykdomąjį organą – miesto valdybą. Valdybos pirmininkas – burmistras – buvo miesto vadovas. 1931 m. naujas vietos savivaldos įstatymas išplėtė burmistro teises, valdžią ir kadencijos laikotarpį.

BURMISTRAI

Kazimieras Venclauskis, socialdemokratas (1918 11 26-1919 01 01 ir 1919 03 12-1919 04 17)
1919 01 01-1919 03 12 miestą valdė bolševikai ir Vykdomojo komiteto pirmininku išrinktas Juozas Dumša
Juozas Orlauskas, krikščionis demokratas (1919-1920 m.)
Antanas Mikševičius (1920-1922 m.)
Aleksandras Šerkšnys, Darbo federacijos atstovas (lainkinai ėjo burmistro pareigas 1922 08 18-1922 10 13)
Kazys Ubeika, krikščionis demokratas, vėliau tautininkas (1922-1925 m.)
Jackus Sondeckis, socialdemokratas (1925-1931 m.)
Juozas Valančius, tautininkas (1931-1938 m.)
Petras Linkevičius, socialdemokratas, vėliau tautininkas (1938-1940 m.)

Antrojo pasaulinio karo metai

Vokiečių okupacijos metais liko vietinė lietuvių administracija – apskričių viršininkų tarnybos ir savivaldybės. Šiaulių miesto savivaldybę tiesiogiai kontroliavo Šiaulių apygardos komisariatas, kurio vadovu 1941 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos generalinis komisaras paskyrė Hansą Gewekę. Miesto burmistras privalėjo vykdyti vokiečių civilinės valdžios nurodymus.

BURMISTRAI

Juozas Naujalis (1941 m. birželis-liepa)
Petras Linkevičius (1941 m. liepa-1944 m.)
Sovietinės okupacijos metai
Lietuvos SSR vietinės valdžios ir valdymo organai buvo Liaudies deputatų tarybos (iki 1978 m. Darbo žmonių deputatų tarybos). Jos rinktos kas du su puse metų. Vykdomieji ir tvarkomieji Liaudies deputatų tarybų organai buvo vykdomieji komitetai, rinkti iš vietos deputatų tarybos deputatų. Miesto vadovas buvo Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas.

VYKDOMOJO KOMITETO PIRMININKAI

Antanas Ulpis (1940 m. birželis – 1941 m.birželis)
Mykolas Mažeika (1944 08 01-1945 08 11)
Albertas Ramanauskas (1945 08 11-1946 12 31)
Kostas Butrimavičius (1947 01 01-1951 01 10)
Adolfas Butkus (1951 01 10-1953 02 28)
Bronius Bagaslauskas (1953 03 01-1954 10 01)
Matvejus Vilutis (1954 12 31-1957 01 30)
Justinas Nekrašius (1957 02 08-1957 07 30)
Kazimieras Plechavičius (1957 07 20-1964 06 15)
Jonas Ščevinskas (1964 06 15-1973 05 22)
Vilius Antanas Kazanavičius (1973 05 23-1980 12 30)
Kęstutis Zaleckas (1980 12 31-1985 07 22)
Povilas Morkūnas (1985 07 23-1990 04)

Antrosios Lietuvos Respublikos metai

Atkūrus Lietuvos valstybę 1990 m. kovo 11 d., pradėjo funkcionuoti vietos savivaldos organai – savivaldybės.
1990 m. balandžio 4 d. Šiauliuose į pirmąją sesiją susirinko Liaudies deputatų taryba. Tą dieną tarybos pirmininku buvo išrinktas nepartinis Jonas Tručinskas.
1990 m. balandžio 18 d. vykusiame tarybos posėdyje buvo nuspręsta pakeisti vietos valdžios pavadinimą – Liaudies deputatų tarybą pavadinti Šiaulių savivaldybės taryba, o vykdomąjį komitetą – savivaldybės valdyba. Šiame posėdyje buvo išrinktas ir pirmasis Šiaulių miesto meras Kazimieras Šavinis.

MIESTO VADOVAI

1990-1991 m.
Šaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas.
Meras Kazimieras Šavinis.
1991-1995 m.
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas Alfredas Lankauskas.
Meras Arvydas Salda.
1995-2002 m.

MERAI:

Alfredas Lankauskas (1995 04 06-2000 04 05)
Vida Stasiūnaitė, socialliberalė (2000 04 05-2002 04 12)
Edvardas Peleckas, socialliberalas (l.e.p. 2002 04 12-2002 04 25)
Vaclovas Volkovas, socialdemokratas nuo 2002 04 25 – 2003
Vytautas Juškus, socialdemokratas nuo 2003 06 26
SAVIVALDYBĖS ADMINISTRATORIAI:
Jaronimas Ulianskas (1995-1997 m.)
Justinas Sartauskas (1997-2003 m.)
ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAI:
Justinas Sartauskas (2003 m.)
Genadijus Mikšys nuo 2003 m.