Radvilų Biržų pilis ir jos arsenalas XVI-XVII a.

 ISSN 1392-3781    ŽIEMGALA  2002/1 

ISTORIJA.MOKSLO DARBAS 
Deimantas Karvelis 
Radvilų Biržų pilis ir jos arsenalas  XVI-XVII a.   

Įvadas

Temos chronologija, uždaviniai, šaltinių bazė. Arsenalas, arba cekhauzas ( vok. zeughaus, cajghaus, czekhaus; lot. armamentarium(1) ) – XIV-XVII a. ginklų sandėlis, pastatas, kuriame buvo laikomos patrankos, jų eksploatavimo inventorius ir rankiniai ginklai(2).  Sąvoka cekhauzas čia vartojama, atsižvelgiant į nagrinėjamos temos chronologiją. Terminas arsenalas ginklų sandėliui apibūdinti pradėtas vartoti tik XVIII a.(3)  Seniausias žinomas arsenalas Lietuvoje buvo XIV a. Lydoje(4) (?). Krokuvoje patrankų buvo jau XIV a., o 1394 m. Vladislovas Jogaila atvežė jų ir parako į Lvovą5. Vilniuje Didžiojo Kunigaikščio arsenalas buvo nuo 1571 m. Vazų dinastijos laikais cekhauzų buvo beveik visuose didesniuose Lenkijos-Lietuvos valstybės miestuose ir tvirtovėse(6).  Didžiausi privatūs arsenalai tuo metu LDK buvo Radvilų tvirtovėse Biržuose ir Nesvyžiuje(7). Tik turtingiausi didikai galėjo papuošti savo ištaigingų rezidencijų pylimus masyviomis, meniškomis iš ketaus nulietomis patrankomis(8). Istoriografijoje pripažįstama, jog privati artilerija buvo geresnė nei valstybinė, tačiau privačios artilerijos tyrimų stokojama(9).  Šiame straipsnyje siekiama bent šiek tiek ištaisyti šią istoriografijos spragą ir analizuojant pirminius šaltinius apžvelgti Biržų-Dubingių šakos Radvilų Biržų pilies arsenalo XVI-XVII a. istoriją. Pastarojoje išskirtume ir kaip tyrimo tikslus formuluotume tokius klausimus: 1) ypatingos šaltinių grupės – arsenalo inventorių sudarinėjimo situacija; 2) cekhauzo statyba ir eksploatacija kaip sudedamoji pilies restauracinės istorijos dalis; 3) asmeninis XVI a. pabaigos-XVII a. antrosios pusės Radvilų giminės santykis su arsenalu (nenagrinėjamas tik paskutinės Biržų-Dubingių šakos atstovės Liudvikos Karolinos Radvilaitės valdymas, nes tuomet pilis ir arsenalas jau buvo nustoję savo karinės reikšmės); 4) arsenalą aptarnaujančių urėdų funkcijos ir hierarchija (naujas požiūris į istoriografijoje nemažai tirtą dvarų amatininkų ir didikų klientūros problematiką); 5) lokalinės visuomenės kultūriniai ryšiai (apimantys žmones, karinį išsilavinimą bei ginkluotės raidą) karybos srityje; 6) arsenalo svarba XVII a. karuose su švedais. 

Muškietas ir patrankų ugnį vertino Kristupas I (1547-1603), Kristupas II (1585-1640) ir jo sūnus Jonušas (1612-1655). Kadangi Biržų arsenalas iki 1625 m. buvo laikomas vienu geriausių valstybėje, nenusileidžiančiu net karaliaus cekhauzams, Radvilas galima vadinti artilerijos srities mecenatais. Jie labai rūpinosi Biržų cekhauzu. Abiejų testamentuose išreikšta valia ne tik išsaugoti Biržų arsenalą, bet jį plėsti(10). Kristupas II ypač rūpinosi arsenalo patrankų būkle, nuolat teiravosi apie jį dvaro klientų(11). 1615 m. Kristupas II instrukcijoje klientams įsakė Biržų patrankas prižiūrėti, kad „visuomet būtų tvarkingos”(12). Kilmingi Radvilų svečiai (1598 m. – Lvovo arkivyskupas, 1605 m. – Žemaitijos seniūnas, 1613 m. – Petras Goraiskis)(13)  pirmiausia aplankydavo ne tik bažnyčią ir pilies menes, bet ir cekhauzą. Arsenalo turinį, personalą, karinę reikšmę bei funkcionalumą padeda nustatyti kelios vertingos šaltinių grupės. Apie arsenalą aptarnavusius žmones bei inventorių daug duomenų teikia Radvilų instrukcijos dvarų administracijai ir korespondencija, tuo tarpu apie arsenalo kultūrinį pobūdį (ginkluotės ir amunicijos pagaminimo, laikymo, panaudojimo vietą ir aplinkybe) daugiausiai informacijos randame arsenalo inventoriuose. Juos Radvilų pavedimu kartu su aukščiausiuoju arsenalo pareigūnu cekvartu dažniausiai sudarinėjo kuris nors karybą išmanęs klientas. Ginklų inventoriuose gausu duomenų apie ginkluotės bei karinės uniformos raidą(14). Inventoriai sudarinėti dažniausiai keičiantis arsenalo personalui, ypač cekvartui arba per karą piliai atitekus naujam šeimininkui(15). Kadangi Radvilos karinį išsilavinimą buvo įgiję Europoje, galima įžvelgti tam tikrą Biržų tvirtovės paralelę su XVI a. pradžios kryžiuočių pilimis Prūsijoje, kur arsenalų inventoriai buvo surašinėjami keičiantis svarbiam pareigūnui, pavyzdžiui, komtūrui16. 1637 m. keičiantis cekvartui, Kristupas II pavedė trims svarbiausiems Biržų dvaro klientams surašyti visus cekhauzo daiktus (ginkluotę ir amatininkų įrankius) dviem egzemplioriais, iš kurių vieną turėjo atsiųsti jam, o kitą saugoti pilyje. Darbui palengvinti patarė pasinaudoti jau esančiais dokumentais: iš dvaro raštinės knygos išrašyti ankstesniojo inventoriaus kopiją ir paimti kvitus iš kapitonų, gabenusių į cekhauzą įvairią amuniciją(17). Funkcionalus inventorius išlikdavo gana ilgai – kol iš esmės pasikeisdavo arsenalo sudėtis. 1659 m. buvęs Biržų seniūnas Jonas Penkalskis rašė Radvilai, jog Slucke tarp kitų dokumentų turįs      1638 m. arsenalo inventorių, kurį vadino „nebereikalingu”, tačiau informaciniais tikslais siuntė jį patronui, kad šis galėtų tiksliai nustatyti švedmečiu padarytus arsenalo pokyčius(18). Šiame straipsnyje arsenalo istorija atkuriama remiantis 1619-1696 m. Biržų pilies arsenalo (cekhauzo) inventoriais. Iki šiol žinoma 12 Biržų pilies arsenalo inventorių(19),  kurių du (1619 m. ir 1686 m.) yra publikuoti(20).  Pavyko rasti 1622 m. pilies arsenalo karinės amunicijos išlaidų rejestrą, liudijantį Biržų cekhauzo sudėtį Livonijos karo metais(21). Be to, šaltiniuose yra informacijos apie 1629 ir 1632 m. Biržų pilyje greta kitų dokumentų saugotą patrankų inventorių, atspindintį cekhauzo sudėtį iki 1625-1627 m. švedų okupacijos ir po jos(22). Deja, nepavyko rasti šių inventorių tekstų. Tai vieninteliai išlikę daiktų inventorių tipo šaltiniai  iš Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau – BK) kultūrinio arealo(23).
 
Arsenalo statyba ir eksploatacija

Šaltiniuose nurodomi pirmieji konkretūs duomenys apie Biržų arsenalo statybos darbus siekia 1612 metus, kai restauruojant pilį cekhauzui buvo naudojama ąžuolų ir kėnių mediena. Cekhauzas buvo ypatinga pilies struktūrinė dalis, kurios bet koks amatininkas negalėjo kurti savo nuožiūra. Klientai, atsakingi už statybos priežiūrą, prašė Radvilos nurodyti cekhauzo matmenis. Projektas, kurį atsiuntė patronas, nustebino savo dydžiu. Naujasis cekhauzas planuotas siauresnis (12 lietuviškų uolekčių vietoje 15,5), bet dvigubai ilgesnis (83 uolektys vietoje 40) ir turėjo išsidėstyti tarp pilies bokštų. Dvariškis Kristupas Skulimovskis kaip idealią proporciją Radvilai siūlė 52 uolekčių ilgį ir vartus abiejuose cekhauzo galuose. Pastatas turėjo būti funkcionalus kritiniais atvejais: pavyzdžiui, kilus gaisrui iš labai ilgos patalpos būtų sudėtinga išgabenti inventorių. Cekhauzą statė valstiečiai. 1613 m. cekhauzo darbai turbūt buvo baigti, nes jame jau buvo išdėliota ir parengta amunicija(24). 637 m. restauruojant pilį cekhauzui vėl skiriama labai daug dėmesio. Su vokiečiu staliumi Jokūbu Šidaku sudaryta atskira sutartis dėl cekhauzo remonto. Stalius turėjo dalį pilies arklidžių paversti cekhauzu. Matyt, 1625 m. švedai buvo sugriovę senąjį cekhauzą, todėl prireikė statyti naują. Stalius turėjo išlyginti įlinkusias ąžuolines arklidės sienas, po stogu įrengti dvi užrakinamas ir saugias slėptuves, pataisyti langus. Minėtus darbus jis privalėjo atlikti per du mėnesius. Biržų seniūnas kiekvieną savaitę turėjo skirti staliui padėti 6 valstiečius ir išlyginti naujojo cekhauzo grindinį. Dažytojas ne tik patį cekhauzą, bet ir patrankas Radvilos nurodymu dažė juoda spalva. Dervos cekhauzo darbams atgabenta net iš Koidanovo25. Siekta, kad cekhauzas, kaip ir visi kiti pilies rūmų pastatai, būtų ne tik erdvus, bet ir proporcingai išdėstytas, netrukdytų nei gyvenantiems, nei tarnaujantiems pilyje(26). 1637 m. planuota šalia pylimo esančias mūrines vynines paversti parako laikymo patalpomis, iš viršaus jas apsaugojus  nuo drėgmės ir įstačius geležines duris. Vėliau parako sandėlys, kuriame buvo laikomi ir rankiniai šaunamieji ginklai, įrengtas vartų pastate(27). Pats cekhauzas 1637-1639 m. restauruojant pilį tarnavo kaip darbo įrankių ir kitos įrangos sandėliavimo vieta. Cekvartas Tomas Ziška rangovams išduodavo reikiamus įrankius ir juos registruodavo(28). 1638 m. cekhauzo statyba jau buvo baigta, su staliumi atsiskaityta, pasamdytas naujas cekvartas, o Radvila rūpinosi ginkluotės ir amunicijos išdėstymo jame detalėmis. Muškietos ir hakovnicos turėjo būti kabinamos ant sienų, sugedusios – taisomos. Cekhauzo inventoriaus, ypač patrankų, išdėstymo struktūra ir vidinis dizainas atspindėjo vokiškos arsenalų tradicijos bruožus(29).

Cekhauzo personalą sudarė urėdininkai ir amatininkai. Pirmieji buvo atsakingi už cekhauzo ir jo inventoriaus funkcionavimą (cekvartas, patrankininkai, parako prižiūrėtojas), antrieji eksploatavo bei taisė ginkluotę ir kitą amuniciją (ginklininkai, parakininkai, šaltkalviai, kalviai, račiai, staliai, būgininkai)(30). Pačiame arsenale už viską buvo atsakingas cekvartas. Iki 1622 m. Biržų arsenale toks urėdas nebuvo skiriamas. Rūpintis arsenalu buvo patikima ištikimam bajorui, dažniausiai klientui, aišku, gyvenančiam pilyje. Iki 1615 m. arsenalu rūpinosi Jonas Višnievskis, jį pakeitė Biržų kunigaikštystės žemininkas Slepščas. Už patrankų remontą ir paruošimą karo veiksmams buvo atsakingas Biržų seniūnas kartu su horodničiumi(31). Lenkijoje valdovo cekvartas XVII a. pirmoje pusėje gaudavo 100 auksinų mėnesinį atlyginimą, o provincijos, taigi ir Biržų pilies, arsenalų cekvartai – 30-60 auksinų. Palyginti su Vakarų Europos standartais, tai buvo gana nedaug(32). Cekvartas gyveno pilies teritorijoje stovėjusiame atskirame namelyje(33). Cekvartas buvo svarbesnis už pilies kareivius, amatininkus, darbininkus. 1637 m. restauruojant pilį visa personalo samda buvo patikėta architektui Gregorui Pirkui, tačiau cekvartą skyrė pats Radvila(34). Matyt, todėl Biržų pilies cekvarto urėdu būdavo vienas iš Radvilų klientų. Cekvartas ir didikas sudarydavo abipusį kontraktą, kuriame buvo nurodomos cekvarto pareigos bei Radvilos įsipareigojimai šio urėdo atžvilgiu(35)(. Cekvartas turėjo prižiūrėti cekhauzo inventorių, rūpintis jo taisymu ir papildymu, be Radvilos žinios neleisti į cekhauzą jokio žmogaus ar išduoti kam nors amuniciją bei ginkluotę, sudarinėti cekhauzo papildymo inventorius, pranešinėti pilies administracijai apie išdavikus, kilus karui, negalėjo pasitraukti iš pilies, bet privalėjo išdalinti ginklus, taip pat turėjo mokyti jam patikėtus patrankininkus. Kontraktą cekvartas patvirtindavo priesaika. Tokia cekvarto tarnybos pradžios procedūra galiojo ir XVII a. antroje pusėje(36). Radvilos norėjo, kad cekvartas, kaip ir kiti kvalifikuoti amatininkai, nuolat gyventų Biržuose. 1637 m. Kristupas II prašė G. Pirko atsivežti iš Prūsijos žadėtą cekvartą, ne tik išmanantį cekhauzo reikalus, bet ir norintį apsigyventi Biržuose(37). Matyt, Pirkas neišpildė Radvilos prašymo, nes šiek tiek vėliau to paties Kristupas II prašė artileristo G. Platerio. Naujasis cekvartas turėjo išmanyti ne tik artileriją, bet ir viso cekhauzo inventoriaus paskirtį. Radvilai reikėjo žmogaus, galinčio ne tik tvarkyti cekhauzą, bet ir sugebančio plėsti cekhauzą, teisingai paskirstyti ginkluotės papildymui skirtas lėšas, kurių cekhauzui BK savininkas tikino duosiąs daug. Kadangi Plateriui nepavyko Prūsijoje pasamdyti tinkamo žmogaus, Radvila, turėdamas informacijos apie kandidato savybes turintį asmenį kitur, prašė Platerio parašyti jam laišką ir jį pasamdyti(38). Greičiausiai Plateriui pavyko cekvartą rasti Prūsijoje, nes 1637 m. pabaigoje pilies darbų išlaidų sąraše randame įrašytą Jokūbą cekvartą, atvykusį kartu su vienu kasėju iš Prūsijos ir gaunantį 30 auksinų per mėnesį(39). Biržų cekvartas buvo dinamiškas urėdas ne tik funkcijų gausa (buvo atsakingas už arsenalo inventoriaus transportavimą, ekspoatavimą, panaudojimą pagal paskirtį karo metu, personalo priežiūrą, blokhauzų, plaustų, tiltų statymą), bet ir pobūdžiu. Karinių kampanijų metu Radvila jį imdavo su savimi kaip stovyklos cekvartą (cegwart obozowy)(40). 1622-1637 m. cekvartu buvo Tomas Ziška, nuo 1637 m. – Jokūbas Frychtsrichtas iš Prūsijos, 1653-1655 m. – Kristupas Štrevelis(41). Arsenalo patrankininkai buvo ne tik kareiviai, bet ir amatininkai, lieję patrankas ir jas prižiūrėję42. Pasisamdyti kvalifikuotą artileristą Vakaruose buvo brangu. Kristupas Arciševskis iš Nyderlandų rašė į Biržus Kristupui II: „Jūsų Šviesybė čia visada ras inžinierių ar patrankininką, tačiau jie pigiai tarnauja tik čia, o kai nuvyksta į svetimus kraštus, reikalauja ne mažiau kaip 100 auksinų per mėnesį”(43). Be to, užsienyje patrankininkai, ištikti nelaimės karo metu, gaudavo piniginę kompensaciją. Suprantama, jog svetimšaliai meistrai vargu ar būtų sutikę tarnauti taip toli (į BK) blogesnėmis sąlygomis(44). Radvilos dažnai samdydavo vokiečius patrankininkus ir kitus arseną aptarnaujančius amatininkus. 1605 m. Radvilos dvariškis Hendrichas, vežantis patrankas iš Valmuižės į Biržus, gavo 30 kapų grašių amatininkams samdyti. Kelionės maršrutas leidžia teigti, jog pastarieji galėjo būti tik iš Livonijos(45). 1615 m. Biržuose dirbo kalvis vokietis. Jis remontavo patrankas, gamino ratukus46. 1621 m. kovo mėnesį iš Mintaujos į Biržus iš Radvilos stovyklos atsiųstas artilerijos magistras Christianas. 1622 m. pilies patrankininku buvo Lorensas47. Tačiau užsieniečių patrankininkų samdymas ne visada pasiteisindavo. Kokybišką arsenalo priežiūrą lėmė ne specialisto geografinė kilmė, bet jo kvalifikacija. Pasitaikydavo, kad vietiniai klientai, įsigiję užsienyje karinį išsilavinimą, visa galva pranokdavo samdytus užsieniečius. Kristupas II rašė, jog 1622 m. per Mintaujos pilies apgultį vokiečiai patrankininkai „šovė kelis šimtus sviedinių, bet tik keli pataikė į pilį, nekalbant apie taikinio vietą, kurią aš jiems nurodžiau”. O apie savo klientus iš Slucko, Nesvyžiaus ir Biržų ne be pasididžiavimo kalbėjo: „Jei ne mano patrankos ir patrankininkai, visas mūsų šaudymas būtų pavirtęs juoku”(48).  1625 m. iškilus realiai švedų įsiveržimo grėsmei, Radvilos siuntė į Biržų pilį Slucko, o 1654 m. – Koidanovo patrankininkus(49). 1637 m. į Biržus vyko ginklakalys, kardų specialistas Mikita iš Mogiliovo(50). Arsenalo inventoriaus pagalbinius darbus atlikdavo pilies amatininkai. Staliai turėjo daryti tvirtus pabūklų proporcijas atitinkančius stovus, o kalviai juos pritvirtinti. Cekhauze nuolat būdavo tokių neparuoštų, ant trinkų gulinčių, taigi, nefunkcionalių patrankų(51). Cekhauzo ginkluotę aptarnavo ne tik vietiniai amatininkai. 1638 m. patrankų ir muškietų stovams bei buožėms gaminti Radvila siuntė meistrą iš Liubčios, o hakovnicoms ir rušnicoms taisyti – iš Ostašino(52).
 
Arsenalo inventoriaus sudėtis, geografija, apytaka

Biržų arsenalas pirmiausia pasižymėjo gausumu. XVII a. pirmoje pusėje tuo jis pranoko Radvilų Slucko arsenalą    (1620 m. Slucko arsenale buvo 26 patrankos ir 130 hakovnicų)53 ir galėjo lygintis su Krokuvos miesto arsenalu (jame 1643 m. buvo 93 patrankos ir 15 mortyrų)(54).  1637-1639 m. duomenimis, Biržų cekhauzas patrankų skaičiumi nusileido tik Varšuvos, Pucko, Marienburgo valdovo arsenalams, bet pranoko Gdansko, Lvovo, Baro, Kamieneco cekhauzus(55).

Arsenalo inventorius buvo ne tik gausus, bet ir įvairus. Šie inventoriai liudija, kad pilis palaikė intensyvius ryšius su užsienio kraštais ginkluotės, ypač artilerijos, srityje. XVII a. pirmoje pusėje Biržų cekhauzo inventoriaus dalimi nuolat nurodomi labiausiai išsivysčiusių šalių – Nyderlandų, Vokietijos, Danijos – patrankos ir kiti ginklai. Ginkluotės pagaminimo vieta, atvežimo adresatas, panaudojimo vietos rodo plačius Radvilų ryšius. Nyderlandai apskritai buvo regionas, susilaukęs ypatingų Radvilų giminės simpatijų. Šios šalies kalvinistinės krypties Leideno, Franekerio ir kituose universitetuose bei akademijose Radvilos lavinosi jaunystėje, čia jie ir jų dvaro personalas įgijo karinių žinių, formavo savo karinį mentalitetą(56). Pirmasis į Nyderlandus kelius pramynė Kristupas I, dar 1603 m. dalyvavęs Nyderlandų kare ir kovęsis M. Oraniečio kariuomenės sudėtyje. Radvila Perkūnas gerai susipažino su pėstininkų taktika, vietos fortifikacijos menu, vėliau apie karybos naujoves jį informuodavo jo dvariškiai ir alumnai, studijuojantys Europoje. Ryšius su Nyderlandais Radvilos, pirmiausia Kristupas II, palaikydavo susirašinėdami su vietiniais kunigaikščiais Oraniečiais, pasižymėjusiais karybos naujovių aistra. Dar labiau su olandų karine technika Biržų Radvilų dvarą supažindino Kristupas Arciševskis, pranešinėjęs patronui apie naują ginkluotę, fortifikaciją, pilių gynybos būdus, taip pat ir Jonušas Radvila, Nyderlanduose susipažinęs su naujausiais ginklais, verbavęs tėvo dvarui karo inžinierius, o valdovui Vladislovui IV – svetimšalius karininkus, dalyvavęs vietinių magnatų mūšiuose. Jonušas rašė tėvui, kaip veikia naujos muškietos, pas vietinius ginklakalius užsakinėjo naujus ginklų pavyzdžius, domėjosi patrankų liejimo paslaptimis(57) . Tai rodo ir arsenalo patrankų įvairovė. Artilerijos istoriografija teigia, jog nyderlandų patrankų sistemą Respublikoje įvedė Vladislovas IV Vaza(58). Nyderlandų įtaka į BK pilį pirmiausia atėjo per Radvilų pasamdyto Europoje pripažinto fortifikacijos teoretiko Adomo Freitago knygą Architectura militaris („Karo architektūra”). A. Freitagas lankėsi Nyderlanduose tuo metu, kai šiame krašte sparčiai buvo statomi bastioninės fortifikacijos įrenginiai(59) ir vokiškai juos aprašė savo garsiajame veikale. Sunku atsakyti, ar Biržų Radvilų dvaras pirmiau susipažino su A. Freitagu, ar su jo veikalu(60), tačiau kalbant apie Architectura militaris principų raišką BK, aišku, jog čia pirmiau pasklido veikalo idėjos ir tik vėliau jas įgyvendinant dalyvavo pats autorius. A. Freitagas savo veikale rašė, jog kiekviename pilies bastione turėtų būti ne mažiau kaip 3-4 patrankos, be to, visos pilies patrankos turi būti įvairios, t. y. keletas sunkiųjų kartaunų, lengvi falkonetai priešo minuotojams apšaudyti, taip pat, kaip aiškėja iš jo aprašyto pageidaujamo tvirtovės arsenalo inventoriaus, ilgos lauko kolubrynos (sunkiosios patrankos) ir mortyros, šaudančios uždegamaisiais sviediniais(61). Olandišką veiksnį Biržuose liudija ne tik olandų klasifikacijos patrankų kalibrams taikymas, bet ir artilerijos pabūklų gamybos technologija. Olandiški artilerijos pabūklai buvo pažangiausi, todėl buvo stengiamasi kopijuoti elementariausias jų detales. 1637 m. Kristupas II nurodė dviejų cekhauzo ketvirtinių kartaunų stovus ir įtvirtinimus daryti olandiškų patrankų pavyzdžiu(62). Patrankos Biržų arsenalui buvo liedinamos ir Danijoje. Iš Hagoje rašyto K. Arciševskio laiško Kristupui II aiškėja, kodėl kartais buvo pasirenkamas šis kraštas. Pirma, danai mokėjo gaminti geros kokybės ketų. Antra, klientas akcentavo danų amatininkų darbo pigumą ir kvalifikaciją, teigdamas, jog jie „dirba kruopščiau nei olandai”. Galiausiai ten pagamintas patrankas parsigabenti jūra per Rygą buvo pigiau, nei Vilniuje nulietas parsivežti į Biržus(63). Kuršas ir Livonija taip pat buvo vienas svarbiausių BK militarinės galios stiprinimo techninių šaltinių. Kuršo kunigaikščių rezidencijose bei to regiono prekybos centruose Radvilos ieškodavo galimybių papildyti Biržų pilies arsenalą, išplėsti jo eksploatavimą. 1597 m. arsenalas buvo papildytas Rygoje pagamintomis patrankomis. 1619 m. cekhauzo inventorius mini dvi stambaus kalibro patrankas su Rygos herbu bei dvi ką tik atvežtas iš Nesvyžiaus64.  Livonijos karo metais patrankas Radviloms taip pat dažnai liedindavo Kuršo meistrai(65).  1636 m. Vendeno kaštelionas Mykolas Korfas į Biržus nusiuntė 3 geležines patrankas66 . Ginklai į arsenalą buvo gabenami ir iš kitų Radvilų dvarų. 1615 m. visos patrankos ir hakovnicos iš Orlės, Bielicos, Vilniaus, Alantos dvarų Radvilos nurodymu buvo gabenamos į Biržus67. Patrankos, atvežtos iš Alantos, minimos 1655 m. cekhauzo inventoriuje(68).  Patrankų gabenimu iš Vilniaus į Biržus rūpinosi Radvilų dvaro Vilniuje urėdininkai (M. Piuro, A. Dambrovskis)(69). Maždaug tuo pat metu Radvila įsakė 3-4 patrankas pristatyti iš Vilniaus. Cekhauzas nuolat buvo papildomas iš Vilniaus atvežtomis patrankomis. Vilniuje Biržų patrankos buvo gręžiamos, gaminami patrankų medinių antvožų formos(70).  Naudotasi Vilniaus liejyklos, kurioje 163-1638 m. dirbo Jonas Broiteltas, paslaugomis. Radvilos liedino patrankas Vilniuje, naudodamiesi garsių meistrų-artileristų instrukcijomis. Pradėjęs generalinį pilies restauravimą Kristupas II, be architektų, buvo pasamdęs iš Prūsijos artileristą Gotardą Platerį, kuris didikui parengė patrankų liejimo instrukcijas ir pateikė jas raštu. Rotmistras Lanckofas, veždamas raštą Radvilai, jį pametė, todėl Kristupas II prašė Platerio per tą patį pasiuntinį dar kartą surašyti instrukciją. Joje turėjo būti surašyti kartaunų, puskartaunių ir ketvirtkartaunių matmenys, masė, reikalingo ketaus, vario, cino normos bei pateikti patrankų brėžiniai. Be to, Radvila prašė atsiųsti per ankstesnį jų susitikimą Varšuvoje pažadėtą geležinės patrankos brėžinį. Pagal jį Radvila ketino nulieti Biržų cekhauzui keliolika patrankų. Jos turėjo būti nedidelės, tačiau kuo didesniais sviediniais bei šratais šaudančios(71). Radvila prašė Platerį konsultuoti ir liejant patrankas. Tačiau jis liko nepatenkintas 5 Vilniuje nulietomis patrankomis, nes meistras, pažeisdamas kontraktą, kelias patrankas nuliejo lengvesnes ir nelygias. Radvilai trumpam išvykus iš Vilniaus, liejikas brokuotas patrankas ne perliejo, bet papildomai priliejo ketaus. Didikas klausė artileristo iš Prūsijos nuomonės, ar verta priimti tokias patrankas. Patrankoms lieti stengtasi samdyti kuo geresnius meistrus. 1638 m. Kristupas II sudarė sutartis su Lvovo liejiku Kasparu Franku ir Poznanės meistru Augustinu Koziu dėl aukščiausios prabos patrankų liejimo. Meistrai įsipareigojo nekokybiškai nulietas patrankas perlieti iš naujo savo sąskaita, o Radvila – tiekti medžiagas ir valstiečius, kurie padėtų meistrams prie krosnių Vilniaus liejykloje(72).  Aukščiausias medžiagų, naudotų patrankų liejimui, standartas buvo toks: varis iš Švedijos, blogesniu atveju – iš Krokuvos, alavas – iš Anglijos(73).

Vilniaus liejykloje buvo naudojama ir kita žaliava: varis iš Vengrijos, plienas iš Korinto ir Vengrijos, alavas iš Gdansko ir vietinė geležis. Kristupo II Dokudovo valdoje buvo kasyklos, kuriose išgaudavo ir lydydavo geležies rūdą. Pačiuose Biržuose geležies lydymo krosnis plytinėje atsirado tik 1640 m. Patrankos lietos ir Slucko liejykloje, kurioje dirbo meistrai iš Vokietijos, bei iki 1641 m. veikusioje Valkininkų liejykloje. 1696 m. cekhauzo inventoriaus medžiaga patvirtina aukščiau pateiktus teiginius dėl patrankų įsigijimo būdų ir vietų. Patrankos su Kiškų, Dorohostaiskių giminių herbais rodo, kad tai giminės turtas, o patrankos su rusiškais užrašais byloja, jog buvo įsigytos per karus. Pridėję pirkimo ir liejimo būdus, matome, kaip buvo komplektuojamos Biržų cekhauzo patrankos. XVI a. pabaigos-XVII a. vidurio šaltiniuose nepavyko aptikti duomenų, kad patrankos būtų dovanojamos. Inventoriuje minima patrankų geografija bei nurodytos liejikų pavardės rodo, kad cekhauzo patrankos buvo olandiškos, daniškos, vilnietiškos kilmės. Sujungus inventoriaus informaciją su kitų šaltinių duomenimis, galima teigti, jog intensyviausiai Biržų cekhauzo patrankomis rūpinosi Kristupas II nuo 1629 iki 1639 m., t. y. nuo švedų grėsmės piliai Livonijos karo metais beveik iki pat savo mirties(74). Arsenalas buvo papildomas ir karo trofėjais. Dažniausiai tai būdavo švediška ginkluotė. 1627 m. klientas rašė Radvilai apie iš Biržų siunčiamus 6 švediškus šarvus, kurie greičiausiai liko pilyje, pasitraukus iš jos švedų įgulai(75). Muškietos, buvusios pilies arsenale, rodė, jog Radvilos vieni pirmųjų Respublikoje, ir tikrai pirmieji LDK ėmė naudoti šiuos ginklus, pasirodžiusius Respublikoje tik XVII a. pradžioje per Livonijos karą. Muškietų, atsiradusių Italijoje ir Ispanijoje XVI a. pradžioje ir patobulintų Nyderlanduose, naudojimas buvo svarbi kultūrinė naujovė LDK karybos raidoje ir sutapo su muškietų įsivyravimu Europoje XVI-XVII a. sandūroje. Muškieta buvo šautuvas, šaudanti 250 m atstumu. Alavinės muškietos kulkos pramušdavo bet kokius šarvus. Ją aptarnaudavo vienas kareivis. Muškietos šaudė toliau ir taikliau nei arkebuzos. Todėl iš rankinių šaunamųjų ginklų Biržų cekhauze buvo daugiausia muškietų. Hakovnicos buvo didesnio kalibro nei muškietos. Jos buvo laikomos tvirtovių ginklu, savotiška lengvąja artilerija. Vieną hakovnicą eksploatavo du kareiviai76.

Muškietos gamintos Radvilų Kopyliuje, taip pat pirktos Gdanske, Torunėje ir Vilniuje, hakovnicos – Vilniuje78.  Iš svetimšalių pėstininkų sudaryta pilies įgula naudojo olandiškas muškietas. Jų atsirado cekhauze turbūt XVII a. 3-iame dešimtmetyje, o ketvirtame ėmė vyrauti. 1638 m. daugiau kaip 70 procentų, o 1655 m. – apie 70 procentų visų cekhauzo muškietų buvo olandiškos, pirktos Mintaujoje, Gdanske, iš Kuršo kunigaikščio79. Iš šaltųjų ginklų Biržų arsenale buvo alebardų, iečių, šalmų, šarvų, geležinių vėzdų, tačiau jie buvo gaminami kitur. Ietis ir šalmus gamino Slucko ir Kopylio, husariškus šarvus – Vilniaus ir Kauno amatininkai(80).  Sviediniai Biržuose dažniausiai nebuvo gaminami. Tam reikėjo ne tik specialių amatininkų (paprasti kalviai netiko, nes sviediniai turėjo tiksliai atitikti pabūklų kalibrą), bet ir specialios liejyklos. Pilies amatininkų įrankių sąraše nurodomas „kūjis gaminti patrankų sviediniams” greičiausiai buvo naudojamas kritiniu, pilies apsupties metu, kai labai greitai seko sviedinių atsargos(81).  Cekhauzo personalas pateikdavo reikalingų sviedinių matmenis. Jų liejimu rūpintasi svetur. Sviediniai, esantys cekhauze, tačiau netinkantys patrankoms, buvo vežami į Svėdasus ir ten pagal vietines formas perliejami. Analogiškas likimas ir maršrutas laukdavo neeksploatuojamų pabūklų, geležinių vėzdų ir hakovnicų. Svėdasuose buvo liejamos šautuvų spynos arba geležies atliekos tiesiog sulydomos į lydinius(82). Paraką gamino Lietuvoje arba atsiveždavo iš Prūsijos ar Gdansko(83).  1638 m. nemažai amunicijos (parakas, puskartaunų sviediniai, šovininės, ietys) į Biržus patekdavo iš Mogiliovo(84).  Arsenalo patrankos ir kiti ginklai buvo skirti trims tikslams: pirma – pačiai Biržų piliai ginti reikėjo sunkiųjų (bastionuose), vidutinių ir lengvųjų (ant pylimų) patrankų; antra – Livonijos karo reikmėms; trečia – Radvilų kunstkamerai saugoti.

Arsenalo reikšmė Livonijos karuose

Biržų cekhauzo funkcionalumas pasireiškė dviem aspektais: 1) pilies gynyboje; 2) vaidmeniu Livonijos kare. Pastarąjį sunku pervertinti. 1625 m. Kristupas II Radvila, samprotaudamas apie Biržų pilies karinę reikšmę, jos karinį pajėgumą ir kurdamas planus kuo geriau apsaugoti pilį nuo gresiančio švedų šturmo, kaip svarbiausią pilies stiprumo veiksnį išskyrė arsenalą : „(…) toje vietoje (t. y. Biržuose) yra daug mano artilerijos, kuri nuo senų laikų buvo naudojama valdovo karinėms ekspedicijoms; ten yra ir dalis karaliaus bei Respublikos patrankų”(85).  Kitame laiške rašė, jog švedai, užėmę Biržų pilį, „paėmė tokias patrankas, kokių nebuvo jokiame karaliaus cekhauze”(86).  Biržų arsenalas išties buvo vienas geriausių valstybėje, pirmiausia savo artilerijos pabūklais. Neatsitiktinai 1632 m. Kristupas II buvo raginamas panaudoti Biržų patrankas per karaliaus elekcijos Varšuvoje iškilmes. Radvila atsisakė to tik dėl didelio atstumo, kuriuo be svarbios priežasties būtų reikėję gabenti pabūklus(87).  Tuo tarpu LDK sienų gynyba buvo pakankamai svari priežastis savo privačią artileriją panaudoti valstybės reikalams. Pastariesiems Radvila niekada negailėjo Biržų cekhauzo patrankų(88).  XVI-XVII a. dažniausiai lietos lygios ir pigios, reprezentuojančios lengvąją artileriją patrankos, skirtos pilių ir miestų gynybai. 1601 m. Lenkijos etmonas Janas Zamoiskis laiškuose Radvilai prašė leisti paimti iš Biržų vieną didelę patranką, kurią Radvila gavęs dar iš Švedijos karaliaus(89). Informacija apie Biržų arsenalą plito plačiai(90).  1619 m. neaišku kokiu tikslu keletą patrankų Kristupas II paskolino savo svainiui Petrui Goraiskiui, už kurias šis labai dėkojo(91).  Leonas Sapiega rašė apie dvariškį, turėjusį 5 Kristupo II Radvilos patrankas ir kelis šimtus muškietų nuvežti į Rygą, bet su tais ginklais pabėgusį į Švediją, tačiau gdanskiečių sugautą. Šią artileriją Radvila iš Biržų siuntė  į pagalbą karaliui. Karalius savo ruožtu tvirtino, kad tą ginkluotę Radvila gavo iš Kuršo kunigaikščio ir norėjo nusiųsti į savo valdą(92).  Livonijos karų metais arsenalas buvo labai svarbus kariuomenės artilerijos rezervas. 1622 m. ruošiantis Mintaujos pilies šturmui Kristupas II iš Biržų atgabeno keturias karaliaus patrankas. Tai buvo ne pirmas kartas, kai Biržų cekhauzas tapdavo į Livoniją iš Vilniaus cekhauzo gabenamų valdovo patrankų tarpine stotele. 1621 m. LDK iždininkas M. Brolnickis rašė Kristupui II: „vietos (Vilniaus) cekvartui įsakyta, kad keturias patrankas, kurias JKŠ matėte cekhauze, ruoštų Jums išsiųsti”(93).   Patrankos buvo eksploatuojamos valstybės lėšomis. Po pirmų nepavykusių antpuolių nuspręsta prie tvirtovės atgabenti savo patrankas iš Biržų cekhauzo. Jas bei artilerijos sviedinius gabeno klientai K. Mickievičius, M. Vizgirdas. Pilies apšaudymo metu patrankos buvo apgadintos ir po savaitės išsiųstos į Biržus(94). 1622 m. ne kartą buvo gabenama LDK kariuomenei Livonijoje skirta įvairi amunicija: patrankos; kastuvai, kirviai, laužtuvai fortifikaciniams darbams; patrankų sviediniai ir muškietų kulkos; grandinės ir virvės belaisviams; parakas, siera, salietra patrankoms ir parakas muškietoms. Sviedinių siųsta taip pat Nemunėlio Radviliškio pilaitei ginti(95). Pastočių, gabenančių amuniciją, vežikais ir krovikais dirbdavo BK arba Kuršo valstiečiai(96). Greičiausiai karo poreikiai paskatino Biržų valdoje Trečionėliuose 1622 m. įkurti parakinę – parako gamybos dirbtuvę (malūną).  Parakininką samdydavo svetur, nes šios srities meistrų BK nebuvo(97).  1622 m. pabaigoje arsenale padėta saugoti LDK pėstininkų amunicija, kurią priėmė naujasis Biržų seniūnas ir pilies kapitonas K. Skrobovičius: dvi raudonos vėliavos, du būgnai, 130 naujų Torūnėje pagamintų muškietų, 130 kirvių(98).  Biržų cekhauzas buvo tarpinė iš kitur gabenamos amunicijos bazė, kurios inventorių skirstydavo vietos visuomenė. 1635 m. iš Vilniaus į Biržus buvo atsiųsta nemažai amunicijos (parako, alavo, kulkų, virvių). Biržų seniūnas turėjo surasti vežikus ir pastotėmis pristatyti šią amuniciją Polocko vaivados nurodytu adresu(99). Biržų arsenalas inventoriaus tiekimo prasme pranokdavo valdovo Vilniaus arsenalą, juolab kad karalius kartais nenoriai leisdavo naudoti Livonijoje pastarojo patrankas(100).  Biržų arsenalą „pripažino” ir švedai. 1625 m. jie išsivežė į Rygą, o iš ten į Švediją visas 60 arsenalo patrankų, nors iš pradžių ketino paimti tik keliolika(101). Sunku pasakyti, ar jos pasiekė Švediją, nes 4 laivai, vežę minėtas patrankas, prie Kuršo krantų nuskendo dar 1625 m. spalio mėnesį(102).  Be to, 20 patrankų, paimtų iš Biržų arsenalo, kartu su 6 Valmuižės pilies patrankomis, minimos generolo Pontuso, kariavusio Kurše, o 1626 m. pradžioje skubėjusio į pagalbą švedų įgulai Biržuose, kariuomenės arsenale103. 1627 m. atgautoje pilyje tikrai nebuvo daug patrankų, nes Biržų seniūnas ieškojo rogių naujoms patrankoms iš Slucko atvežti. Baltijos jūroje nuskendusių Biržų cekhauzo patrankų likimą padeda atskleisti Biržų pilies statybos dokumentų nuorašų knyga.       1637 m. Radvila, sužinojęs, iš Biržų seniūno, jog Prūsijos artileristas G. Plateris turi kelias patrankas ir ieško pirkėjo, pasisiūlė jas pirkti. Paaiškėjo, kad Platerio turimos patrankos yra švediškos, prieš keletą metų nuskendusios prie Kuršo krantų. Vienas vietos bajoras Jonas Frankas, kurio valda ribojosi su pakrante, kartu su valstiečiais iškėlė iš jūros patrankas ir pardavė jas minėtam Plateriui. Plateris nusipirko tris patrankas (10 ir 12 svarų ketaus ir 6 svarų geležinę) ir mielai sutiko parduoti jas Radvilai, informuodamas, jog minėtoje vietoje iš viso nuskendo 11 švedų laivų su daugybe patrankų, kurias švedai kaip karo grobį paėmė Rygoje, Biržuose ir gabeno iš Rygos į Švediją. Kristupas II prašė Platerio susisiekti su minėtu Franku, paraginti jį iškelti iš dugno visas patrankas, žadėdamas jas nupirkti. Biržų seniūnas pasiuntė 12 rogių ir 6 valstiečius patrankoms parvežti. Artileriją valstiečiai vežė specialiomis, kaustytomis, tik patrankų vežimui skirtomis rogėmis(104).

Arsenalas Boguslavo Radvilos LAIKAIS 1656-1669 m.

Boguslavas Radvila labai vertino 1659 m. spalio pradžioje iš švedų atgautą pilį. Anot jo paties, „nuo tos tvirtovės išsaugojimo priklauso mano ir mano giminės garbė”(105).  Aišku, pilis reiškė daugiau nei didikų garbę, ji garantavo visų Biržų miesto ir visos BK gyventojų saugumą. XVII a. viduryje pilis vis dar nenustojo savo gynybinės valstybinės svarbos. 1661 m. valdovas Jonas Kazimieras Vaza, atsižvelgdamas į tai, jog Boguslovas Radvila „tėvynės gynybos” labui savo lėšomis išlaiko 1500 žmonių dviejose tvirtovėse Biržuose ir Slucke, Radvilos valdų, esančių LDK, bajorus atleido nuo visuotinio šaukimo prievolės(106).  Biržų pilis buvo patikimiausia ir saugiausia vieta Radvilos valdose nusikaltusiems asmenims laikyti. 1661 m. Radvila įsakė nusiųsti į pilį iš Kėdainių surakintus raštininką ir keletą miestiečių, saugoti juos, neišleisti iš tvirtovės ir laukti  tolesnių jo nurodymų(107). Pilis administruota per pilies komendantą, kuris buvo atsakingas už tvirtovės reikalus kartu su Biržų seniūnu. Pagrindinis pilies urėdininkas buvo dragūnų pulko majoras ir pilies komendantas Karolis Karlikas. Pirmą kartą šaltiniuose apie jo tarnybą Radviloms užsimenama 1659 m. liepos 21 d.108 , kai jis kartu su svetimšalių karininkų grupe vyko į LDK kariuomenės dislokavimo vietą Žemaitijoje paimti Biržų piliai kai kurių patrankų ir ketaus. Į Biržus jis turėjo atvykti rugpjūčio 15 d. Tikėtina, kad kunigaikštystės mastu pilies urėdininkas buvo svarbesnis už Biržų seniūną. Tai patvirtina gausesnis Radvilos susirašinėjimas su juo nei su seniūnu karybos klausimais.Šaltiniuose pavyko užfiksuoti 1659-1668 m. rašytus 73 pilies komendanto Karolio Karliko laiškus iš Biržų Boguslovui Radvilai ir 31 Radvilos laišką Karlikui. Kita vertus, Biržų seniūnas tvarkė tik BK dvarų ūkio reikalus. Be to, pats Boguslovas seniūną laikė pagalbininku, komisoriumi, su kuriuo komendantas turėjo „nuolat komunikuoti ir informuoti visais klausimais”109.  Per pilies komendantą Radvila taip pat palaikė ryšius su Biržų miestu. 1667 m. Karlikas, per vieną miestietį gavęs laišką iš Radvilos, pasikvietė burmistrą, keletą magistrato tarėjų ir perdavė jiems patrono valią plėsti miesto teritoriją ir statyti naujus namus110.  Pas Karliką Radvila siuntė Biržų miestiečius jų suplikos reikalavimų vykdymo klausimu111. Karliką Radvila įtraukdavo netgi į žemėvaldinius BK reikalus. Norėdamas žinoti tikslią savo valdų, likusių po brolio Jonušo Radvilos mirties, sudėtį, Radvila pavedė Karlikui surinkti iš BK bajorų žemionių valdų suteikimo dokumentų originalų kopijas112.  Galiausiai būtent komendantas tvarkė seniūno urėdo perdavimą naujam asmeniui ar net pats perimdavo šias funkcijas. 1667 m. kovo 5 d. į Biržus atvykęs Grafas atvežė Karlikui Radvilos laišką su nurodymu perimti BK valdymą ir ūkį iš Kosciuškos113.  Radvilos pavestas, Karlikas važinėjo net į Slucko pilį114.  Biržų pilyje, kaip ir anksčiau, apsistodavo pravažiuojantys aukštesni asmenys.            1661 m. Radvila nurodė Biržų seniūnui suteikti Naugarduko stalininkui du ar tris kambarius virš pilies vartų “ankstesnėje vietoje”115 .

Boguslavo Radvilos nurodymu visas cekhauzo pastatas buvo nudažytas baltai, išskyrus vidinius skliautus, kurie buvo juodi. Ant vienų arsenalo durų buvo nupieštas patrankininkas, degantis patrankos dagtį, ant kitų – patrankininkas, šaunantis iš mortyros116.  1660 m. arsenale saugotos 44 ketaus ir trys geležinės patrankos. Daugiausiai buvo vidutinio svorio (4-12 svarų) patrankų, kurios sudarė pusę visų pabūklų. Be to, arsenale buvo 4812 įvairaus kalibro sviedinių, 6 tonos parako, 42 poros naujos avalynės kareiviams117.  1659 m. rudenį 8 patrankos su Gonsievskio herbais išsiųstos į Karaliaučių. Tvirtovės komendantas, Radvilų dragūnų pulko majoras Karolis Karlikas teiravosi patrono, ar prie jų pridėti dvi Kristupo II ir vieną Onos Kiškaitės-Radvilienės patranką118. Greičiausiai tai buvo tos pačios trys iš aštuonių patrankų, kurias traukdamasis nuo Čedasų Biržuose paliko Komorovskis ir kurios, užėmus pilį, nebuvo inventorizuotos119.   BK arsenalo aprūpinimo poreikiais važinėdavo pats komendantas Karlikas. Radvila visoms valdoms, per kurias patrankos buvo gabenamos į Biržus, išsiuntinėdavo raštus, įpareigojančius praleisti majoro gurguoles120.  BK artilerijos pabūklai buvo gabenami ir į Kėdainius, kur šaltiniai mini šalia dvaro buvus „tvirtovę”121.   Radvilos laiškuose Karlikui ne kartą randame pavedimus nugabenti į Kėdainius patrankas. 1659 m. spalį Kristupas Zigmantas Pacas prašė Karliko parako ir patrankų, tačiau šis nesuteikė pagalbos, aiškindamas tai tvirtovės aprūpinimo trūkumais122.  Lapkričio pradžioje Pacas vėl prašė trijų lauko patrankų Bauskės šturmui123.  Karlikas nusiuntė tris patrankas su valdovo Vladislovo IV Vazos herbais (nesiuntė nė vienos su Radvilų herbais) bei 150 kulkų. Gruodžio pabaigoje Pacui buvo paruoštos dar kelios 12 svarų patrankos ir viena mortyra, kurios greitai iškeliavo į Bauskę124.  1660 m. pavasarį Karlikas vėl klausė Radvilos patarimo, ar siųsti kancleriui Pacui dvi nedideles patrankas be lafetų, tik šį kartą Vilniui vaduoti125.  Rugpjūtį Pacas prašė mortyros ir dagčių, žadėdamas paimti Vilniaus pilį. Biržų arsenalo mortyra iš Bauskės buvo nugabenta prie Vilniaus126.  1665 m. Radvilos laiške Karlikui vėl skaitome apie vienos patrankos LDK kancleriui pristatymą iš Biržų127.  Arsenalą papildydavo ir karo grobis. Pavyzdžiui, 1660 m. iš Mintaujos buvo atsiųsta didžiulė geležinė mortyra be lafeto128.  1665 m. kacleris Pacas susirūpino dviem patrankomis, kurias LDK kariuomenė atėmė iš švedų Iberpolyje (Livonija) ir nugabeno į Biržų arsenalą perlieti. Kacleris siuntė iš Vilniaus į Biržus patrankininką Giserį, kuris dar karo metu, etmonaujant K. Gonsievskiui, buvo matęs tas dvi patrankas, jų atpažinti ir sugrąžinti. Radvila nurodė pilies komendantui aprodyti Giseriui cekhauzą, bet įspėjo saugoti, kad tas neišgabentų Radvilų artilerijos egzempliorių129. 1663 m. tvarkant pylimą, panaikinus redutą priešais bažnyčią, užpylus dalį griovio, patrankos nuo pylimo iš dvaro pusės buvo perneštos į arsenalą130.  Boguslovas Radvila rūpinosi ne tik arsenalo patrankų rezervu, bet ir giminės įvaizdžiu, t. y. siekė, kad arsenale būtų patrankų, žyminčių istorinį Biržų cekhauzo tęstinumą. 1663 m. jis įsakė perlieti dvi pulkartaunas ir papuošti jas Radvilų giminės herbu bei Jonušo Radvilos titulu, argumentuodamas, jog Kristupo II analogų cekhauze užtektinai131. Pilies patrankos naudotos ir per Radvilų šeimos šventes. Iš visų ant pylimo esančių patrankų buvo saliutuojama įvažiuojančiai į Biržus Boguslovo žmonai132.  Saliutuota ir laidojant nusipelniusius karininkus. Tokie renginiai virsdavo BK karo žmonių susibūrimu. 1666 m. mirus Dovydui Vechmanui, visi BK bajorai žemionys turėjo suvažiuoti į Biržus ir „palaidoti riterišku būdu ir taip išreikšti pagarbą savo rotmistrui”. Saliutą sudarė laidotuvėse dalyvaujančios pilies įgulos kareivių salvės po tris kartus iš muškietų ir po tris kartus iš dviejų nedidelių patrankų133.  1668 m. Biržuose laidojant vyresnįjį leitenantą Lemkieną Radvila įsakė pilies komendantui po du kartus šauti iš trijų lauko patrankų, kad „būtų palaidotas tinkamai”134.

Arsenalo rezervų papildymo šaltiniai ir kryptys, palyginti su XVII a. pirmąja puse, pakito tik tiek, jog dėl Boguslavo Radvilos ryšių su Prūsijos kunigaikštyste svarbiu karinės produkcijos partneriu tapo Karaliaučius. 1659 m. Karlikas, atvykdamas į Biržus kartu su 60 pėstininkų, ginkluotų muškietomis, atgabeno 100 papildomų muškietų, kurias Radvila nupirko Biržų arsenalui135.  Cekhauze patrankos būdavo suguldomos prie sienų136. Keletą dienų prieš pilies atgavimą iš švedų Karlikas iš Jurbarko žydo Moneso nupirko 11 statinių parako ir kelis šimtus kulkų137.  Paraką taip pat veždavo iš Kėdainių. Šio miesto amatininkų pagamintos ietys irgi surasdavo vietą Biržų arsenale138.  Be abejo, Boguslavo laikais, kaip ir valdant jo pirmtakams, tradiciškai cekhauzas buvo papildomas Kurše ir Livonijoje įsigytu inventoriumi. Į Kuršo miestus bei Rygą derėtis su vietiniais pirkliais vykdavo net pats pilies komendantas139.  Rygoje paprastai pirkdavo ir geležies, skirtos pilies bei cekhauzo ūkiniams darbams. Ją gabendavo liejiniais140.  Patrankų, tiek senų, tiek naujų, taikos metu gabenamų iš Karaliaučiaus, lafetai buvo gaminami iš Biržų girios medienos141.

Arsenalo personalas. Kaip ir anksčiau, arsenalo vadovu buvo cekvartas, atsakingas už cekhauzo ginkluotės ir kito inventoriaus programavimą ir komplektavimą142.  Patrankų poručikas ir fejerververkeris buvo samdomi vienetiniams darbams, nuolat prie arsenalo laikytas tik patrankininkas. Pirmuosius du nuolat laikyti buvo per brangu, be to, jų ne visada reikėdavo143.  Pirmuosius samdydavo Prūsijoje144,  o patrankininkus imdavo iš BK pavaldinių, tiesiogiai pavaldžių cekvartui. Valstietis, paimtas į patrankininkus, gaudavo didesnį atlyginimą nei kiti rinktiniai. Radvila nedarė skirtumo tarp lietuvių, rusų ar vokiečių patrankininkų, svarbiausias atrankos kriterijus buvo sugebėjimas atlikti patikėtas funkcijas – „lietuvis turi tokias pačias akis kaip ir rusas, kad tik mokėtų nusitaikyti, tai nenusileistų nei rusui, nei vokiečiui”145.  1666 m. Radvila įsakė BK komisarams 6 jaunus ir sveikus Biržų valdos valstiečius paversti patrankininkais146.  1660 m. už ištikimą ir gerą tarnybą patrankininkui Jonui Zaleskiui Radvila suteikė mieste plotą apsigyventi, nuo kurio šis neturėjo atlikti jokių prievolių, tik toliau eiti savo pareigas147.  1659-1660 m. arsenalas neturėjo cekvarto ir kalvio. Radvila žadėjo surasti tinkamus šioms pareigoms žmones Prūsijoje148. Amatininkus statybos darbams (ne tik cekhauzo, bet pilies rūmų, rūsių ir t. t.), pavyzdžiui, mūrininkus, samdydavo Vilniuje, Vyžuonose149,  jei trūkdavo vietinių – užsienyje. Pavyzdžiui, 1663 m. Radvila siūlė Samueliui Arciševskiui, neradus plytininko BK ar Kurše, paieškoti Prūsijoje, nesvarbu, jog šiame regione jie brangesni. 1665 m. staliaus ieškota Varšuvoje150.

IŠVADOS

1. Biržų arsenalo inventorių sudarinėjimo, statybos, personalo ir savininkų vaidmens analizė labai išplečia žinias apie  XVI-XVII a. didikų dvarą (dvaro raštinės funkcionavimas, dvaro ryšiai, lokalinės architektonikos raida).
2. Arsenalo inventoriaus geografijos tyrimas liudija plačius kultūrinius Biržų kunigaikštystės ryšius ir griauna istoriografijoje įsitvirtinusį XVII a. LDK visuomenės kaip nemobilios ir statiškos įvaizdį.
3. Šaltiniai atskleidžia Biržų arsenalo militarinę svarbą XVII a. pr. Livonijos kare, išryškėjusią ginant Biržų pilį 1625 – 1627 m. švedmečiu bei ne vieną kartą privačią artileriją panaudojamt LDK kariuomenės akcijose.
1 Słownik  polszczyzny XVI wieku, T. III, Wrocław, 1968, p. 143; 
2 Encyklopedja wojskowa, Warszawa, 1931, T. I, p. 573; Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, p. 81; Lietuvių enciklopedija, Kaunas, T. 5, 1937, p. 24.
3 R. H. Bochenek, 1000 słów o inżynierii i fortyfikacji, Warszawa, 1989, p. 33.
4 J. Kolaczkowski, Wiadomości tyczące się przemysłu i sztuki w dawnej Polsce, Kraków, 1888, p. 56.
5 J. Szymczak, Broń palna w arsenałach zamkowych i miejskich w Polsce XV wieku, Szlachta, starostowie, zaciężni, pod. red. B. Śiwińskiego, Gdańsk-Koszalin, 1998, p. 281-299; Idem, Die Feuerwaffenvorräte in den Schloss-und Stadtarsenalen in Polen in der 2. Halfte des 15. und am Anfang des 16. Jahrhunderts, Fasciculi Archeologiae Historicae, t. 9, 1996.
6 Budownictwo wojskowe 1918 – 1935, T. I, Warszawa, 1935, p. 137.
7 Tenka pastebėti, kad Lietuvių Enciklopedija neteisingai suvėlina Biržų cekhauzo atsiradimo laiką, kalbėdama apie XVII a. pirmąją pusę, tuo tarpu kai XVI a. pabaigoje cekhauzas jau tikrai buvo. Lietuvių Enciklopedija, Boston, 1953, t. 1, p. 294.
8 M. Bersohn, Dawna zbrojownia książąt Radziwiłłów w Nieswieżu, Warszawa, 1904, p. 11.
10 1599. VIII. 4. Vilnius. K. Radvilos testamentas; 1619. IX. 15. Dokudovas. K. II Radvilos testamentas, U. Augustyniak, Testamenty ewangelików reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim, Warszawa, 1992, p. 93, 161.
11 1612. Biržai. A. Skrobovičius K. Radvilai, Archiwum Główny Akt Dawnych w Warszawie, Zespół Radziwiłłowski (toliau – AR), dz. V, t. 374, nr. 15061.
12 1615. VIII. 20. Jašiūnai. Instrukcija S. Klausgielovičiui ir kt. tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 30.
13 1598. XII. 9. Biržai. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523; 1605. II. 10. Biržai. S. Voinovskis, AR, dz. V. t. 445, nr. 17733; 1614. I. 2. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V.,       t. 257, nr. 11399.
14 Cz. Jarnuszkiewicz, Broń w dawnych inwentarzach, Broń i Barwa, 1934, Nr. 1, p. 6.
15 1655 m. pilies komendantas buvo parengęs arsenalo inventorių, prieš perduodant pilį švedams, A. Šapoka, 1655 metu Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, Vilnius, 1990, p. 115.
16 A. Nowakowski, Arsenaly zamków  krzyżackich w Prusach na początku XVI stulecia, Studia nad kulturą materialną wieków od XIV do XVI, Wrocław, 1986, p. 45.
17 1637. XI.11. Biržai. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, Rostočinskiui, S. Zubovičiui, AR, dz. IVa, Ks. 1b.(Księga budowy Birż – toliau – KBB),l. 62; 174.
18 „pro Informatione posyłam go WXM”, 1659. VII. 28. Staraja vies.  J. Penkalskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 11557/II, l. 37.
19 AR, dz. XXVI, nr. 19, 63, 54, 56, 72, 75; dz. IVa, ks. 1b, l. 30v; dz. IV, Kopiariusz, t. 1, nr. 5, l. 400; Baltarusijos Nacionalinis Istorijos Archyvas (toliau – BNIA), f. 694, ap. 2, b. 456, l. 11-14v.
0 I. Švereikaitė, E. Gudavičius, 1686 metų Biržų pilies arsenalo inventorius, Lietuvos istorijos metraštis 1979 metai, Vilnius. 1981, p. 71-102; H. Wisner, Wojsko litewskie I połowy XVII wieku, Studia i Materiały do Historii Wojskowości (toliau-SMHW), 1978, t. XXI, cz. III,         p. 128; 
21 „Regestr spisania prochów, ołów y innych rzeczy (…)”, BNIA, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 10-10v.
22 „Inwentarz armaty jaka przedtym była w zamku birżańskim y jaka teraz jest po recuperowaniu od szwedów”, BNIA, f. 694, ap. 4,          b. 5792, l. 58, 161.
23 D. Karvelis, Komunikacija lokalinėje visuomenėje XVI a. pabaigoje-XVII a. pirmoje pusėje pagal Biržų kunigaikštystės valdų inventorius ir instrukcijas (tyrimo problematika), Lietuvos istorijos metraštis,       1997 metai, V., 1998, p. 105-106.
24 1612. II. 8; IV. 5. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V., t. 257, nr. 1139; 1612. IV. 7; V. 5. Papilys; 1613. XII. 20. Biržai. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 360, nr. 14530.
25 1637. V. 23. Biržai. Sutartis su J. Šidaku dėl cekhauzo darbų, KBB, l. 16-16; 1638. V. 19. Koreličiai. K. Radvila J. Penkalskiui, KBB, l. 73-74.
26 „żeby się i mieszkaniu, i potrzebie zamkowej wygodziło”, 1637. b. d. K. Radvilos instrukcija G. Pirkui, KBB, l. 18.
27 1637. b. d. K. Radvilos instrukcija G. Pirkui, KBB, l. 18v; 1638. Instrukcija dėl vartų pastato restauracijos, KBB, l. 77v.
28 1637. Materialia, KBB, l. 23; 1637. V. 17. Biržai. T. Ziškos kvitas S. Zubovičiui, KBB, l. 26.
29 1638. IV. ? Mogiliovas. K. Radvila J. Penkalskis, KBB, l. 7; „wszystkie działa (…) postawię tak, jako we Gdańsku, żeby osi na kołach a konce łósz na deskach lezały”, 1637. XI. ? K. Radvilos instrukcija dėl Biržų cekhauzo, KBB, l. 175.
30 1638. XII. 13. Biržų cekhauzo trūkstamo inventoriaus sąrašas, AR, dz. XXVI, nr. 56, l. 3.
31 1621. VI. 10. Biržai. M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728; AR, dz. XI, nr. 37, l. 30; 1605 m. Žemaitijos seniūnas, vykdamas iš Bauskės ir užsukęs į Biržus, negalėjo apsilankyti cekhauze ir pamatyti patrankų, nes horodničius, pas kurį buvo raktai nuo cekhauzo, buvo išvykęs, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733.
32 T. Nowak, Polska technika wojenna XVI-XVIII w., Warszawa, 1970,    p. 177; „tysiączmi takie urzźdy w obcych krajach osypuią. A jego (1622 m. cekvartu samdomas Ziška) się dziesiątkami umowiło”, 1620-1625 m. K. Radvilos Livonijos karo laikotarpio korespondencija, Biblioteka Narodowa w Warszawie (toliau – BN), nr.87, l. 308.
33 1637 m. instrukcijoje G. Pirkui K. Radvila mini namelį, „kuriame gyvena Ziška”, KBB, l. 18.
34 „o cekwarta żeby sam XJM rozmówi³”, KBB, l. 20v.
35 1637. VIII. 4. Biržai. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, KBB,            l. 43v-44.
36 1637. VII. 6. Biržai. Cekvarto J. Frichtsrichto pareigų instrukcija ir priesaika, AR, dz. XXVI, nr. 53;1653. VIII. 18. Biržai. Cekvarto K. Štrėvelio pareigų instrukcija ir priesaika, AR, dz. XXVI, nr. 75, l. 9-11; 1663. III. 5. Biržai. Cekhauzo inventorius, BNIA, f. 694, ap. 4,                   b. 1900, l. 80.
37 1637. ? K. Radvila G. Pirkui, KBB, l. 29.
38 „po wtorź i po dziesiąte pilnie proszź, abyśmi takiego człowieka naiął”, 1637. V. 16. Biržai. K. Radvila G. Plateriui, KBB, l. 32.
39 1637. Regest roschodu na robotnikow. Extraordinaryjne expensa, KBB, l. 57v-58, 60v.
40 1620-1625 m. K. Radvilos Livonijos karo laikotarpio korespondencija, BN, nr.87, l. 308.
41 1620-1625 m. K. Radvilos Livonijos karo laikotarpio korespondencija, BN, nr.87, l. 303; 1637 m. šaltiniai mini kapitoną Moskoženskį, atidavusį Ziškai 10 muškietų, KBB, l. 22v; AR, dz. XXVI, nr. 75.
42 Encyklopedia wojskowa, T. VII, Warszawa, 1937, p. 62.
43 J. Giergielewicz, Wybitni polscy inæynierowie wojskowi, Warszawa, 1939, p. 24-25.
44 1624. Dyskurs ks. K. Radziwiłła o podniesieniu wojny inflanckiej, Księcia K. Radziwiłła sprawy wojenne i polityczne 1621-1632 (toliau – SWP), Paryż,1855, p. 478.
45 1605. Užnerio valdų išlaidų registras, PAN, nr. 26v.
46 AR, dz. XI, nr. 37, l. 30; BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6.
47 1620-1625 m. K. Radvilos Livonijos karo laikotarpio korespondencija, BN, nr.87, l. 517; S. Pinkus Biržų pilis, Lietuvos pilys, Vilnius, 1971,p. 251.
48 Tkačiov M. A.  beloruskij feodalnyj gorod XIV-XVIII vekov, Disertacijos mašinraštis Baltarusijos MA bibliotekoje,1985,  nr.4304, p.345; 1622. III. 4. Mintauja. K. Radvila L. Sapiegai, SWP, p. 167.
49 A. Tyla, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje, Vilnius, 1986, p. 181.
50 1637. V. ? Lebedziovas. A. Pšipkovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 291, nr. 12597.
51 KBB, l. 24.
52 1638. V. 19. Koreličiai. K. Radvila J. Penkalskiui, KBB, l. 73; 1637. ? K. Radvilos instrukcija T. Ziškai, KBB, l. 172v.
53 Tkačiov M. A.  beloruskij feodalnyj gorod XIV-XVIII vekov. Disertacijos mašinraštis Baltarusijos MA bibliotekoje,1985,  nr.4304, p.263.
54 A. Sowa, Rola zamków województwa krakowskiego w XVII wieku (do r. 1660), Studia Historyczne, 1977, Z. 4, p. 551.
55 T. Nowak, Ze zródeł do dziejów polskiej artylerii koronnej w połowie XVII w., SMHW, 1961, t. VII, cz. 1, p. 310-311.
56 J. Tazbir, Kontakty polsko-holenderskie w XVII w., Problemy, 1991,    nr. 7, p. 23-30.
57 A. Paliušytė, Dailė Biržų Radvilų dvare XVII a. pirmoje pusėje, Kultūros istorijos tyrinėjimai, 1998, t. 4, p. 25-26;1632. III. 12. Lionas; 1633. II. 4.b. v.; 1636. I. 29. Gdanskas. J. Radvila K. Radvilai,  AR, dz. IV, kop. 177, 178, 181.
58 A. Kiersnowski, Historja rozwoju artylerji, Toruń, 1925, p. 115-117.
59 T. Nowak, Polskie wojskowe piśmiennictwo techniczne do roku 1764, Warszawa, 1961, p. 63.
60 H. Wisner, Jonušas Radvila (1612-1655). Kėdainių šešėlyje, Vilnius, 2000, p. 40.
61 T. Nowak, Przegl¹d polskiego piśmiennictwa z dziedziny artylerii do połowy XVII w., SMHW, 1958, t. IV, p. 268-269.
62 „kazaę na łoza ustawię (…) a okowawszy na ksztalt dział holenderskich”, KBB, l. 48.
63 1625. VII. 2. Haga. K. Arciševskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 6, nr. 190, l. 66.
64 S. Pinkus, Biržų pilis, Vilnius, 1986, p. 13.
65 Štai, 1621 m. pradžioje Biržų cekvartas Kristupo II pavedimu už nulietas patrankas turėjo užmokėti 276 auksinus Mintaujos meistrui, BNIA, f. 694, ap. 4, b. 1908, l. 418.
66 1636. III. 7. Svėdasai. A. Bokša K. Radvilai, AR, dz. V, t. 26, nr. 1101, l. 51.
67 AR, dz. XI, nr. 37, l. 30.
68 AR, dz. XXVI, nr. 75, l. 4.
69 1615. XII. 21. Vilnius. M. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269,                        nr. 11728; „działa żelazne, które Dombrowski z Wilna przywiózł”, 1638. X. 11. Biržai. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, KBB, l. 79v.
70 XVII a. 2 deš. K. Radvilos instrukcija Dombrovskiui, BNIA, f. 694,     ap. 3, b. 18, l. 27; KBB, l. 73v-74; 1637. ? K. Radvilos instrukcija dėl cekhauzo, KBB, l. 175v.
71 1637. V. 16. Biržai; XI. 23. Alanta.  K. Radvila G. Plateriui, KBB,            l. 31v-32, 176v-177.
72 1638. I. 2. Alanta. K. Radvilos sutartis su liejikais, KBB, l. 181v-182.
73 1638. I. ? G. Plateris K. Radvilai, KBB, l. 185.
74 „działo pod znakiem S. Jerzego na koniu. Robione w Amsterdamie 1630, działo bez tytulu. Rzemieśnika imie Ewerhar dus Splinter 1629, działa spiæowe trzy 1633, działa cwieckartonie dwa K. Radziwiłła. Rzemieśnik Joannes Breutelt 1630, 1638, działo ze znakiem dunskim. Rzemieśnik Hanewol Entfelder 1605, działo pod tytulem grafa Bertolda Walszteina 1629, działo K. Radziwiłła 1636. Rzemieśnik Joannes Breutelt (…) działa dwa pod herbem trzy Trąby 1631, działo jedne pod herbem trzy Trąby 1632 (…) działo żelazne 1630″, 1696. V. Cekhauzo inventorius, AR, dz. XXVI, nr. 16.
75 1627. VII. 2. Vilnius. E. Marmokovičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 194, nr. 9304, l. 24.
76 XIV-XVI a. sunkus ir ilgas rankinis šaunamasis ginklas (svoris – keliolika kg; ilgis 1,5-1,8 m.), šaudęs geležinėmis kulkomis, dažniausiai naudotas miestų ir pilių gynyboje, Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, p. 207; Encyklopedja wojskowa, Warszawa, 1931, T. 1, p. 263; W. Bentkowski, Hakownica, Encyklopedia Powszechna, 1862, t. XI, p. 159; 
77 1638. XII. 13. Biržų cekhauzo trūkstamo inventoriaus sąrašas, AR, dz. XXVI, nr. 56, l. 1.
78 1638. X. 11. Biržai. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, KBB, l. 82; H. Wisner, Wojsko litewskie I polowy XVII wieku, cz. III, SMHW, t. XXI, 1978, p. 77-78.
79 „prochów, kul skarb more cudzoziemców dodawaę  im ma, a oni swoje  własne muszkiety niderlandzkie, rźczną broń dobrą mieę powinni”, H. Wisner, Wojsko (…), cz. III, p. 108; „muszkietów hollanderskich 463″, AR, dz. XXVI, nr. 54, l. 2; „muszkietów kupnych we Gdańsku Niderlandskich 100 (…) muszkietów holenderskich od X. Kurlandskiego 200″, AR, dz. XXVI, nr.  75, l. 5.
80 H. Wisner, Wojsko (…), cz. III, p. 77.
81 1638. III. 11. Biržai. Cekhauzo inventorius, AR, dz. XXVI, nr. 54, l. 6.
82 1637. VIII. 4. Biržai. K. Radvilos instrukcija J.Penkalskiui, KBB, l. 45v; „odesłać do Rudy świadoskiej, że ie skuią na żelazo”, 1637. ? K. Radvilos instrukcija dėl cekhauzo, KBB, l. 175; „do Rudy świadoskiej postaw żelaza do przekowania na sztaby (…) dał P. Zyszka żelaza na 66 zamków do hakownic”, 1638. III. 11. Biržai. Cekhauzo inventorius, AR, dz. XXVI, nr. 54, l. 7..
83 „żeby się  za czasu do rud posłało dla robienia kul”, KBB, l. 24.
84 1638. V. 18. Mogiliovas. K. Radvila J. Penkalskiui, KBB, l. 67.
85 1625. VII. 22. Sluckas. K. Radvila rotmistrui M. Kuncevičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 130.
86 Tarp kurių buvo 10 kartaunų, 2 puskartaunės ir keliasdešimt mažesnių pabūklų; 1625. b. d. ir b. v. K. Radvila Vilniaus vyskupui  E. Valavičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.133.
87 „po ten tak szeroki świat prowadzię niemogź”, 1632. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, AR, dz. II, Ks. 10, l. 430v; E. Kotlubajus, Radvilos, Vilnius, 1995, p. 395.
88 1622. IV. 16. Biržai. K. Radvila senatoriams, KBB, l. 186.
89 K. Gorski, Historya artyleryi polskiej, Warszawa, 1902, p. 87.
90 „Słyszź, iż dobre jest i zeszłoby siź”, 1601. VIII. 29. Komajai.  J. Zamoiskis K. Radvilai, ADR, p. 162. „wiedziałem, śe nie murowe działo”, 1601. IX. 8. Eksa Moiza. J. Zamoiskis K. Radvilai, ADR, p.163.
91 1619. III. 13. Vilnius. P. Goraiskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 97, nr. 4460, l. 108.
92 1620. I. Varšuva. L. Sapiega K. Radvilai, ADR, p. 264.
93 H. Wisner, Wojsko (…), cz. III, p. 127.
94 H. Wisner, Wojna polsko-szwedzka w Inflantach 1621-1622, Zapiski Historyczne, 1991, Z. 4, p. 63; K. Dembski, Wojska nadworne magnatów polskich w XVI i XVII wieku, Zeszyty Naukowe Uniwersytetu im. A. Mickiewicza w Poznaniu, Nr. 3, Poznań, 1956, Historia, Z. I, p. 70; 1620-1625 m. K. Radvilos Livonijos karo laikotarpio korespondencija, BN, nr.87, l. 303, 506, 515-516; SWP, p. 142, 155.
95 1622. IV. 2. Biržai. J. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, t. 73, nr. 3240; BNIA, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 10-10v.
96 „furmanowi do P. Dziewczowskiego pod ar