Author: Deimantas Karvelis

Vienintelė etninės Lietuvos teritorijoje stovėjusi bastioninė Biržų tvirtovė nepasižymi gausia ir įvairia istoriografija. Iš jos išsiskiria S. Pinkaus darbai, pateikiantys išsamią, archyvine medžiaga argumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją(1). S. Pinkų, kitaip nei prieš jį apie Biržų pilį rašiusius autorius, labiau domino ne pilies architektūra ir urbanistika, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės. Jo pavyzdžiu pasekė lenkų istorikai T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs S. Pinkaus nagrinėtą pilies restauravimo istoriją XVII a. pirmoje pusėje(2), bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija rašęs apie pilies statybinius darbus XVII a. pradžioje(3). Nemažai dėmesio Biržų pilies statybos istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašiaus monografijoje(4). B. Dybašius Radvilų Biržų ir Slucko pilis pasirinko kaip klasikinius privačios fortifikacijos pavyzdžius. Ypač vertingi jo monografijos puslapiai apie Biržų pilies statybos XVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, lokalinės visuomenės reikšmės apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame ne tik pilies, bet ir kitų svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos dokumentinės medžiagos apie XVI-XVII a. vidurio laikotarpį(5). Minėtini I. Švereikaitės ir N. Kitkausko darbai.

Šaltiniuose nurodomi pirmieji konkretūs duomenys apie Biržų arsenalo statybos darbus siekia 1612 metus, kai restauruojant pilį cekhauzui buvo naudojama ąžuolų ir kėnių mediena. Cekhauzas buvo ypatinga pilies struktūrinė dalis, kurios bet koks amatininkas negalėjo kurti savo nuožiūra. Klientai, atsakingi už statybos priežiūrą, prašė Radvilos nurodyti cekhauzo matmenis. Projektas, kurį atsiuntė patronas, nustebino savo dydžiu. Naujasis cekhauzas planuotas siauresnis (12 lietuviškų uolekčių vietoje 15,5), bet dvigubai ilgesnis (83 uolektys vietoje 40) ir turėjo išsidėstyti tarp pilies bokštų. Dvariškis Kristupas Skulimovskis kaip idealią proporciją Radvilai siūlė 52 uolekčių ilgį ir vartus abiejuose cekhauzo galuose. Pastatas turėjo būti funkcionalus kritiniais atvejais: pavyzdžiui, kilus gaisrui iš labai ilgos patalpos būtų sudėtinga išgabenti inventorių. Cekhauzą statė valstiečiai. 1613 m. cekhauzo darbai turbūt buvo baigti, nes jame jau buvo išdėliota ir parengta amunicija. 637 m. restauruojant pilį cekhauzui vėl skiriama labai daug dėmesio. Su vokiečiu staliumi Jokūbu Šidaku sudaryta atskira sutartis dėl cekhauzo remonto. Stalius turėjo dalį pilies arklidžių paversti cekhauzu. Matyt, 1625 m. švedai buvo sugriovę senąjį cekhauzą, todėl prireikė statyti naują. Stalius turėjo išlyginti įlinkusias ąžuolines arklidės sienas, po stogu įrengti dvi užrakinamas ir saugias slėptuves, pataisyti langus. Minėtus darbus jis privalėjo atlikti per du mėnesius.