Dar keletas Tibeto realybės vaizdelių
Stovyklavietėje, įkurtoje netoli vienuolyno, vieno iš sustojimų metu apsilankę vienuoliai, mūsų nustebimui, klausinėjo, gal turime bakšišo. Šis žodis visai nebūdingasTibetui; manome, kad čia jis atėjo iš musulmoniškų šalių. Net šio žodžio tarimas vienuoliams yra neleistinas.
Czang-po slėnyje matėme daugybę senovės Tibeto statinių (pilys, tvirtovės, vienuolynai). Jie iki šiol nuostabūs, žavi didingumu ir visiškai nepanašūs į dabartinius, neskoningus, menkaverčius statinius.
Artėjant prie Centrinio Tibeto čano (vietinis miežinis alus) kvapas vis stipresnis, nes jį geria ir prisigeria iki sąmonės netekimo, kaip matėme, ne tik paprasti tibetai, bet ir lamos.
Bramaputros upės pakrantėse nepaprastai daug mendangų, suburganų, tvirtovinių bokštų, pilių bei vienuolynų griuvėsių. Šiose vietose žmonės gyvena jau seniai. Tik čia dar galima pamatyti didvyrišką senojo budistinio Tibeto praeitį. Šiandieninis Tibetas – visiškai sumenkusi ir nuskurdusi šalis.
Tibetų melavimas primena naivų vaikišką melą arba kai kurių šalių laukinių genčių apgavystes. Vienas pareigūnas rytą mus tikino, kad upė, per kurią norėjome persikelti, per naktį užšąlo ir anksčiau pusiaudienio neatitirps. Naktis ir rytas buvo šilti. Upė tekėjo vos už penkių minučių kelio. Upės srovė stipri ir greita, o ir patikrinti šį melą buvo visiškai lengva. Ir vis dėl to, pagal prigimtinį tibetų įprotį, jis melavo, bet tuoj pat sutiko meluojąs, kai tik jam tai pasakėme.
Pietinių rajonų tibetai pripažįsta, kad Ladake (Mažasis Tibetas) žmonės geresni, nei Tibete, ir jaučiams ten geriau. Aiškinama tuo, kad ten „karališka žemė“. Tuo tarpu karalius jau „atsistatydinęs“ ir yra visiškas skurdžius, savo rūmuose negyvena, nes jie griūva, todėl pavojingi gyvybei.
1928 metų balandžio mėnesį Pietų Tibeto žmonės klausinėjo mūsų, kada grįš Taši-Lama, pridurdami, kad devašungas („palaiminta vyriausybė“) tikina juos, kad Taši-Lama sugrįš po trijų mėnesių. Matyt devašungo padėtis ypač sunki, jei prisieina spekuliuoti Taši-Lamos vardu. Sunku Tibetui be dvasinio vadovo.
Nei žuvies, nei paukštienos Tibete nevalgo. Nors Bramaputros upė pilna upėtakių ir kiršlių, pakrantėse daugybė ančių ir žąsų, o laukuose – kurapkų. Gaudyti žuvį, šaudyti paukščius, laukinius žvėris ir šunis draudžiama, tuo tarpu kai avis ir jaučius užmušti leidžiama.
Žiūrime į neįtikėtinai murzinas geltonosios sektos vienuolių figūras. Veidas, rankos, pečiai pasidengę blizgančiu, besilupinėjančiu ir nenuplaunamu juodo purvo sluoksniu. Bandome jiems išaiškinti švaros ir prausimosi būtinybę, bet jie, paminėjus vandenį, piktai ir įžeidžiančiai kvatojasi, pamėgdžiodami mūsų judesius. Ar gali tokie vienuolynai būti švietimo ir darbo skleidėjais?
Lamų akiplėšiškumas ir įkyrumas Vidiniame Tibete sunkiai įsivaizduojamas. Kiauras dienas jie lenda į mūsų palapines ir prašo išmaldos. Lamos atsineša būgnus ir, kai mes nepasiduodame jų reikalavimams, surengia „koncertus“. Tibetas nusirito iki visiškos dvasinės tamsos ir sunkiai įsivaizduojamo skurdo.
Tibete tiek paplitęs girtuokliavimas ir miežinio alaus (čano) vartojimas atsigėrimui, kad net vaikai prašo duoti jiems šo (vietinis pinigas), kad galėtų nusipirkti čano ir „praskalauti gerklę“. Prašymas palydimas ištiestu delnu arba kinietiškai didžiojo piršto pakėlimu ir rankos kratymu.
Visi pasakojimai apie tibetų judrumą, darbštumą, protą ir sumanumą visiškai neatitinka tikrovės. Tibetas tingus ir neatsakingas, linkęs girtuokliauti, neįtikėtinas melagis, visiškai nekultūringas ir neišsiauklėjęs. Apie greitą karavano judėjimą per Tibetą negali būti net kalbos. Tibetas neįpratęs anksti keltis, mėgsta ilgai valgyti campą (žirnių košė), žalią mėsą ir gerti arbatą. Lėtai ir nemokšiškai krauna krovinius, o po to lėtai ir su ilgais sustojimais eina su krovininiais gyvuliais, pageidautina jakais (pietuose dar auginami maži, bet ištvermingi asilai juodos ar pilkos spalvos). Mulų karavanai sutinkami retai, nes tie gyvuliai brangūs, todėl juos daugiausia įsigyja pirkliai, t.y. pasiturintys žmonės.
Centriniame Tibete keletas simuliantų kreipėsi į gydytoją, siekdami jį išbandyti. Tibetas ateidavo su išsukta per riešą ranką ir gailestį keliančiu veidu. Kai gydytojas griežtai pareikšdavo, kad ranka sveika, ranka išsitiesdavo ir tariamas ligonis pradėdavo įžūliai juoktis. Ir tais atvejais jų apgavystės tik dar kartą patvirtindavo vietinių gyventojų bemokslį pasipūtimą ir melagingumą, nuo kurių, kaip ir nuo girtuoklystės, Tibetas iš tiesų žūva.
К.Н.Рябинин. Развенчанный Тибет (1928). Магнитогорск. Амрита-Урал, 1996. С. 711 –721
