1999 metų žygis Kamčiatkoje II dalis

Visi žinome, kieno motina yra viltis. Tačiau eiti visai nesinori, nežiūrint to, kad uodai puola eskadrilėmis, eskadronais ir eskadromis. Galiausiai tolumoje pasirodo Gintaras. Pasitinkame jį tarytum gerąją naujieną – ir buvo verta – juk maišelyje jis nešė netgi tris butelius limonado ir meduolių… Dar niekad nemačiau, kad taip greitai išnyktų gėralas. Paaiškėjo, jog su transportu kol kas ne fontanai ir mums teks pabaigti ėjimą į Kozyrevską. Pakeliui Gintas papasakojo, jog K. telefonų stoties komutatorius – rankinis. Pakraipėme galvas… Visko čia tenka pamatyti. Štai ir mūsų kompanija įsipatoginusi ant pievelės šalia parduotuvėlės. O ant parduotuvėlės užrašas – “PIVO”. DeGama groja dūdele – a glaza nu už takyje dobryje. Kuprinės skrenda žemyn, įlekiam į parduotuvę – asortimentas nėra didelis, bet išsiilgusios akys pagatavos iššluoti prekystalius. Čipsai (korėjietiški su kažkokiomis jūros gėrybėmis), sūris, šokoladai – viskas sueina. Ir, žinoma, alus. Tas pats alus, nuo kurio gan išdidžiai raukiau nosį P.K. Dabar jis primena ambroziją. Tuo tarpu Evaldas pasirodo jau suspėjęs susidraugauti su kaimo diedais, kurie susirinkę prieš parduotuvę aptarinėja vietinio gyvenimo aktualijas. Kol kas su transportu šiek tiek problemų – tas išvažiavęs, į to netilpsim ir t.t. Tačiau su Evaldo sugebėjimais neprapulsim – nežinau, kokiais būdais, bet jis sugeba išpešti net raudonos žuvies – atseit, nekokybiškai išrūkytos. Pardavėjukė paprašoma karšto vandens – labai geranoriškai užstatomas arbatinukas. Pietūs tiesiog karališki – bet sukišus tokią įvairovę į žyginiam režime veikiantį skrandį, jis kiek pasipiktina. Prie mūsų stabteli mikriukas, iš jo išvirsta, jau iš pirmo žvilgsnio gali pasakyti, vietinis “delavaras”. Kai jis pasako kainą, mes kiek susimąstome – ji atrodo gan nemaža, tada išgirstame pareiškimą: “da vet eto 40 baksov, a u vas tam zarplaty po 1400 baksov…”. Pasirodo štai kaip – o čia dirbi žmogau ir nežinai, kad gauni 1400 dolerių… Deja, galiausiai paaiškėja, jog teks naudotis šio tipo paslaugomis. O pasirodo, jog tai vienintelis legaliai su licenzija K. dirbantis pervežėjas, jis mums net bilietus gali išrašyti! Sutinkame ir gerąjį angelą – Petrenko. Jis šypteli ir pasako – užsirovėte ant pačio blogiausio (tikiuosi, jis turėjo omenyje “brangiausio”) žmogaus. Ką darysi – sulipame ir važiuojame. Petrenko jam pasako, pas ką mus nuvežti ir iškeliaujame į Raiskij Ugolok – Esso – gydyti kojų ir kaupti jėgų kitam etapui.

Vaikų turizmas mus ir vėl gelbsti – Esso apgyvendinami internate, kurį valdo bobulytė, matmenimis pusantro į aukštį ir tiek pat į skersmenį. Loveles tenka sustumti po tris, bet bent pagalvės tinka. Apgyvendinant pabrėžiama – u nas est’ električestvo, xolodnaja, goriačiaja voda – ved’ eto Esso! Puiku – pirmoji eilė, žinoma, prie dušo, kuris yra be antgalio, bet karštas vanduo lieka karštu. O paskui… Paskui tęsiasi tai, kas prasidėjo Kozyrevske – tai yra Bespredelas (Berybybė – būtų lietuviškas vertimas, bet nevartosiu, keistai gan skamba). Tačiau detaliai pasakoti, kas dėjosi jo metu vargu ar verta – nei tai turi kronikinės vertės, nei turbūt itin įdomu. Tad tarsiu porą žodžių apie tai, kas buvo įdomesnio.

Geoterminio vandens baseinas – nemažas (kokių 25 m. ilgio) betonuotas baseinas su šiltu vandeniu. Ten buvo mirkstama ne tiek jau daug – kai karšta plaukioti nesinori, o atsigulti kaip nebuvo tol, kol jame nepakeitė vandens ir nespėjo prileisti. Longas vos nepateko į baseino valymo subotniką.

Kafe “Minutka” – galima sakyti, tapo kultine mūsų vieta. Ant kasos aparato puikuojasi užrašas “Tovar v dolg ne otpuskajetsia”, kelių aukštyje pakabinta kriauklė ir šalia nacionalistinius jausmus švelniai glostantis rankų džiovintuvas “Vėjelis”, ventiliatorius, pritaikytas koriakų ūgiui, stalai iš nelakuotų lentų, uždengti organiniu stiklu. Tai vienintelė užkandinė visame rojaus kampelyje, joje valgėme keptą raudoną žuvį su ryžiais arba tiesiog duona, mat kitas meniu (susidedantis iš 8? punktų) skurdokas. Turbūt suorganizavome šiai kavinukei kelių savaičių apyvartą.

Etnografinis muziejus – nedidukas, bet labai turtingas muziejus, kuriame pamatėme ir šamanų įrankius bei atributiką, vietinių tautinius rūbus ir dar daug ko. Parodų salė, tuo pačiu – suvenyrų parduotuvė. Populiariausias suvenyras – pelikenas, storas žmogutis su dideliu pilvu ir bamba, kurią reikia trinti, jei nori, kad būtų gera nuotaika. Kuo daugiau trinsi, tuo daugiau džiaugsies.

Centrinis paštas – vietinės jaunimo tusovkės rinkimosi taškas, taip pat vieno leisgyvio taksofono buvimo vieta, iš kurio galima paskambinti į pasaulį. Šis taksofonas sugadino nemažai mūsų kompanijos nervų – man į Vilnių pavyko prasimušti tik iš trečio karto, Longui ten iš viso buvo nesusipratimai prasidėję, kada bandė iš Elizovo išsikviesti Sašą. Geriausiai pasisekė Ramunei – su Švėkšna sujungė prabėgus vos kelioms minutėms nuo užsakymo.

Iš šešių mūsų grupės vyrų, penkių ūgis yra virš 1,90 cm. Vietinių – kokiais 20-30 cm žemesnis. Taigi atpažinti nesunku. Ir atpažindavo – lipi mediniu šaligatviu, praeivi pro svyruojantį girtuoklėlį, jis atsisuka, susimąsto ir suvapalioja: “how do you do?”

Ikra stiklainiais. Ši istorija atsitiko mums nuklydus tolyn nuo miestelio palei upelį. Sėdim ant kranto – žiūrime, kitoje pusėje Šimai ir DeGama. Pašaukėme perbristi (mat buvome radę neblogą vietą maudynei). Kai jie sulipo į upę, staiga pasirodė keletas vietinių berniūkščių. Vienas iš jų nešėsi stiklainį ikros. Mus pamatęs sušuko: “kto perevodčik?”. Šimas atsakė “Ja”. “Ikra nužna?”. Deja, ikra buvo šviežia ir nesūdyta, neteko jos pasiimti. Bet su vaikiščiais pasikalbėjome, kad šioje upelėje esama lašišų, kad jie yra pagavę net labai didelių. Sugundėme ir Evaldą pažvejoti, bet jis mėgino su blizgute, paskui sužinojome, jog su blizgėmis čia nei pro kur…

Šimai bendravo su vietiniais – beieškodami suvenyrų. Jurgai teko ir pajodinėti ant mažo vietinės veislės arklio su nepatogiu balnu metaline rankena, pavyko ir gauti nepabaigtą suvenyrinį kapšelį, pamatė, kaip smarkiai užguitos vietinės moteriškės. Bet čia paliksime erdvės Jurgos papildymui. Šimam taip pat teko susidurti su amžinai girtu miestelio valdytoju (meru? administratoriumi?), kuris netgi siūlė kažkokias paslaugas.

Negaliu nepaminėti ir dar vieno dalyko – antros dienos vakare darėme kažką panašaus į balių, ir Giedrė išmokino maišyti labai skanų Kruvinosios Meri variantą. Dėkui jai, tačiau receptą nutylėsiu, kad nebūčiau apkaltintas autorinių teisių pažeidimu.

Galų gale, tas miestelis bent jau man (o gal ir Ramunei) tapo toks jaukus, kad prieš išvažiavimą (Sašą visgi pavyko išsikviesti)ėjome per parduotuves vos ne atsisveikinti su simpatiškomis pardavėjomis. Buvo apgailestaujama, kad negalėsime sužaisti rankinio su Esso jaunimu… Kojos per tą laiką gerokai apgijo, Longo eisena jau darėsi panaši į žmogaus. Taigi, galima sakyti beveik po dviejų dienų palikome Rojaus kampelį. Grįžtant į P.K. Saša dar mus pamirkė keliuose šiltuose šaltiniuose (tame tarpe ir Rodono voniose), pavalgydino Mil’kovo kavinėje “Nostalgia”, kurioje labai gerai prisiminėme socrealizmą. Pirmiausia, buvo atsisakyta skaičiuoti sąskaitą atskirai, alaus vos trys buteliai, cukrus jau arbatoje, virėjų pokalbis “O pochemu my ne turisty? A u nas deneg netu…”. Vot tak to. P.K. pasiekėme vėlai vakare. Ten vėl tenka šiek tiek susierzinti, mat mus sukiša į kitus kambarius, mūsiškė patalynė dingusi (kurią žadėjo pasaugoti), bobulė vaikšto tarytum pagaliu trenkta, galiausiai davė naudotus užvalkalus. Bet kelti triukšmo nebebuvo noro – maloniai nuvargę kritome į miegmaišius ir užmigome. Vos nepamiršau – sutikome lietuvių alpinistų grupę, kurie mums pasirodė truputėlį naivūs ir mažai informuoti. Ypač patiko jų frazė – “tai per taigą mes azimutu…”. Įdomu, ar jie ryžosi kopti į Kamen’?

Šis grįžimas į P.K. (08.05) buvo numatytas ne tik atidėto maisto ir daiktų pasiėmimui. Norėjome dar ir nusipirkti šio bei to atminčiai – knygų, video kasečių, papildyti suvenyrų atsargas. Na, ir vėl alaus pagurkšnoti, kad nepamirštume jo skonio per ateinantį antrą žygio etapą. Apie 16 val. pasirodo Saša, susimetame daiktus ir pirmyn. Kol kas antro etapo planai matyt žinomi tik Longui ir keliems artimesniems asmenims. Aišku tik viena, kad važiuojame iki Mutnovskio ugnikalnio, o iš ten trauksime dar kur nors toliau. Bet prieš tai sugalvojame pažiūrėti, kaip gi atrodo tas Ramusis Vandenynas. Kaip minėjau, 5 km iki vandenyno yra draudžiama zona, tačiau prie P.K. yra plyšys į pliažus, kur galima nukeliauti. Sašai mūsų idėja nepasirodo labai teisinga, bet jis, kaip visada gudriai šypsodamasis, pasako taksą (200 rub už valandą) ir veža. Pro kažkokias kareivines, neaiškias gyvenvietes, per debesis duobių prasibrauname iki žopoje (hmm… gal visgi debesyje) besislepiančio vandenyno. Tiek ir džiaugsmo – juodas smėlis, didelės bangos… Basomis pamėginame vandenį – brrr… gal +10, ne daugiau. Tada įsitraukiama į šūdeliavimo procesą – vandenynas primėtęs visokiausių įdomių daiktelių: nugludintų medžiukų, akmenėlių, krabų kojų. Štai ir lengviausias būdas prisirinkti suvenyrų. O tada jau kelelis link Mutnovskio – geras vieškelis. Šone paliekame gražiąją Viliučinskaja Sopka, į kurią lipti negalima, nes neduok Dieve, pamatysite Viliučinskaja Buchta kur plaukioja povandeniniai atomlaiviai ir taip pakirsite Rusijos gynybinę galią… O kelias jau seniai išėjo iš žemėlapyje nurodytų atstumų ir vis dar važiuoja. HYUNDAI kaip žvėriukas karstosi kalniukais, nors keletą sykių teko išlipti, privažiavus gilesnes vėžes. Tolumoje pasirodo keistas apvalus statinys, kurį pavadiname “elektrine”. Mat čia kažkur turėtų būti statoma geoterminė elektrinė, nes Mutnovskio ugnikalnis yra terminio išsiveržimo būsenoje ir duoda daug garų (ačiū Dievui, ne lavos ir šlako ar bombikių). Tuos garus pagauna gręžiniu ir pastato kažką panašaus į čiaupą, ir gal ten montuoja turbiną (čia tik spėjimai). Sieros vandenilio kvapas jaučiasi visur. Longas labai nori išvengti bet kokių susitikimų su vietos humanoidine fauna, tad atsitraukiame iki padoresnio pagrindo ir statomės palapines. Malkų trūkumo nejaučiam – aplinkui mėtosi lentgaliai, vyksta statybos iki gilios vėlumos. Mutnovskio apylinkėse pamatome, ką reiškia, kada prie ugnikalnio ateina vartotojiška ir niokotojiška civilizacija.

Kitas rytas ilgas ir tingus – perskaičiuojamas ir perskirstomas svoris, sotūs pusryčiai incl. raudona žuvis, bendru spaudimu iš Longo pešamas antrojo etapo planas. Jis miglotas kaip ir rytas – kažkokie radialiniai, kažkokia Chodutkos karštoji upė. Pasiūlymas nueiti į “elektrinę” ir šnektelti dėl maršruto sutinkamas, kaip ir bet kokie tarimaisi su išoriečiais, priešiškai. Oras niūkuriuojasi. Pirmąjį pusvalandį einame statybų keliu, mus lenkia kamazai, gazai ir bbž dar kokie keturračiai patvažiai. Dar porą valandų keliaujame iki perėjos, kur numatyta vieta bazinei stovyklai, bet čia jau mūsų patyko lietutis. Nelabai stiprus, bet sušlapti užtenka. Randame šiokią tokią užuovėją – užuoglaudą, naudodamiesi lietaus plyšiu skubiai kuriamės. Ramunė konkrečiai primygia Longą dėl maršruto, Šimams tenka šlapias budėjimas, nelabai linksmai nuteikia ir vėjas, lamdantis jau ir taip prie Bezimiano aplamdytą palapinę. Po pietų su alkoholiu (šildytis gi reikia) užeina didelė ir tanki žopa, šlapia darosi konkrečiai. Vakaro hitu tampa gerai žinomos dainelės “Žydroji kanarėlė” (“Blue Canari”?) Longo cover’is:

Drin drin drin DeGama

Jbtvmt

Kur vakarienė?

Naktį išlindęs į lauką ir paėjęs penkis metrus nuo palapinės su siaubu atsisukęs pamatau, jog prožektoriaus spindulys dingsta už trijų, pilkos palapinės nesimato nė velnio, visi miega. Bet truputėlį paklaidžiojęs surandu.

Ryte kiaulę pakiša primusas – besibaigiant dujoms verda lėtai, tačiau oras matomai gerėja ir yra vilties čiupti už pakarpos Mutnovskį. Planai pamažėle irgi giedrijasi – paimti Mutnovskį, grįžti ir jau pradėti kelią link Chodutkos – mat ryšimės 50 km tiesiaja sulakstyti per 2,5 dienos. Apie 11 val. išeiname. Per valandžiukę priartėjame jau gan padoriai – einame per sniego liežuvius, sieringų uolienų laukus, peizažai labai įdomūs, bet visur vaizdą šiurpina į čiaupus pagautos fumarolės. Pusė pirmos jau sėdime Mutnovskio papėdėje, sieros vandenilio kvapas vis stiprėja. Lava ir pemza padengtu šlaitu sukame link įėjimo į kraterį. Priartėję prie “vartų” stabtelime laukdami visų ant iškyšulio, nuo kurio matosi ne tokio jau menko aukščio kriokliukas. Sutinkame keletą lietuvių, atvežtų į “elektrinę” (iš tiesų – geologų namelį). Jų sumokėtas mokestis man pasirodo juokingai mažas, bet dabar tiksliai nepamenu. Longas pasilieka dalintis patirtimi, o mes dalinamės šokoladą. Aplinkui zuja debesys žmonių – dauguma su botais, viena moteriškė net šunį atsitempus (vargšas šuo tapo ilgalaikės Longo ironijos objektu, sunku gyvulėliui buvo tiek žagsėti). Pajudame į kraterį – perėję snieguotą šlaitą suprantame, kam reikia botų – vietomis kojos smigteli į purvą gan giliai. Mutnovskį galima būtų apibūdinti kaip gelsvai rusvų šlaitų ugnikalnį, tačiau čia dar įsipina žydras ledynas, gryni gelsvai žalsvi sieros kristalai, garstyčių spalvos purvo katilas, kuris putoja su tokiu garsu, karščiu ir jėga, kad net nesaugu darosi – ūžia, dvokia, kunkuliuoja, spjaudosi. Jei pasisuktų vėjas – įtariu išplikytų visus turistus. Vietomis ant žemės negalima padėti rankos, vienu momentu krito ledyno gabalas, buvo garselis toks, kad ohoho, na, ir dar pridėkite purvo upę – bet vis tiek nepasižiūrėjus nuotraukų nesuprasite, kas yra tas Mutnovskis. Longas vėliau sakė – būtų gaila mirti tokio dalyko nepamačius. O žmonės tai irgi vaikšto ciūgliais. Mėginimas daryti grupinę nuotrauką su vaizdu į ledyną baigėsi fiasko – itin gudrus ruselis mus rikiavo, rikiavo ir padarė tokius mažučiukus, veidai vos įsižiūri. Taip ir nebus nei vienos žygio nuotraukos, kur grupė In Corpore. Iki soties prisigrožėję vėl grįžtame ant iškyšulio (po kojomis driekiasi Ovrag Opasnyj), pavalgome ir lėkte atgalios. Tačiau grįžimui sumąstome eiti pro kitą sopkos Dvuxgornaja (?) pusę. Dabar jau tenka pripažinti, jog tai buvo klaida – sugaišome laiko daugiau, tačiau apturėjome malonų pasivaikščiojimą labai (?) stačiu sniego šlaitu, kada Šimui labai kultūringai suteikiau pionieriaus teises (t.y. nėjau pirmas). 18 val. jau buvome stovykloje. Dėl tolimesnių planų eilinį kartą nedidelis ginčas – Gintaras siūlo jau šiandien išeiti, tačiau labai daug palaikančių nesusilaukia. Aš iš viso lepteliu gan griežtai, kad mano sąnariams šiandienos laipiojimo kaip ir užtenka bei siūlau malkų leistis žemiau, kur jos mėtėsi. Nusprendžiama šiandien pasilikti, o ryt išeiti anksti. Optimistai.

Anksti – tai 9:30. Gal būtume išjudėję anksčiau, bet keletas įvykių viską sumalė. O buvo taip: atsikėlėme budėti, kas ugnį kuria, kas koše rūpinasi, kas sausą davinį ruošia. Taigi pasitiesiu plėvelę, suraikau gabalėliais dešrą, sudedu gražiai, supjaustau lašinius – irgi sudedu gražiai. Tada Ramunė sako, jog laikas kelti chebrą košės valgyti. Atsistoju, įkvepiu daug oro, sudedu rankas garsintuvu ir užbliaunu: KOOOOOOŠĖĖĖĖĖĖ! Girdisi pritariantis šurmulys, krebžda užtrauktukai. Staiga pasigirsta kažkokie nerišlūs šūksniai – “lapė! dešrą!”. Apsidairau ir netikiu savo akimis – mano kruopštus darbas voliojasi ant žemės, o aplink bėgioja nusususi lapiūkštė… Kaip žvėris puolu gelbėti savo darbo, tuo tarpu chebra jau renkasi aplink atrakciją. Kas bėga neštis fotoaparato, kas šiaip dėbso. Lapės būta nedurnos – nukniso ne visiems nusibodusius lašinius, o skanią dešrą, ir, kas įdomiausia, ji mūsų visai nebijo – aš renku nuo žemės išvartytą sausą davinį, o ji sukinėjasi aplink ir vėl taiko ką nors nukniaukti. Rankos mostu tik truputį nuveji – ir vėl grįžta. Šimas įduoda Ramunei akmenį sušukdamas “vaikyk tu ją”, o pats taikosi nufotografuoti. Aplink tvyro sumaištis, visi laksto, kažką šaukia, kažką daro… Galiausiai reikalus tvarkyti imasi gyvūnų globos draugijos atstovas mūsų grupėje – DeGama. Lapė nuo taiklaus akmenuko smūgio taip deda į kojas, kad vos spėjame pamatyti, į kurią pusę nulėkė. Grįžtame – kas prie valgymo, kas prie valgymo tvarkymo. Valau lašinius nuo žvyro ir niurzgu, o čia dar Giedrė po akim pasipainioja su savo ironiškais pastebėjimais, bet DeGamos metodų nesiimu. Taigi planuotas ankstyvas išėjimas pavirsta išėjimu 9:20. Longas kažkaip panašus į ne visai sveikuojantį, bet kur tau jis pasisakys… Kadangi tikslas – Chodutka, reikia nueiti apie 30 km (tiesiaja). 11:13 esame tiesiai prieš Mutnovskio kraterį ir dar kartą galime pažiūrėti į ledyną ir rūkstančius dūmelius. Neužilgo sutinkame vakar matytus maskvėnus, su kuriais pradedame draugiškai šnekučiuotis ir pamatome, jog kelionės tikslas tas pats, tik… Jie planuoja eiti keturias dienas, o mes – dvi su puse. Sukišus nosis į žemėlapius paaiškėja, jog jie labai neprastai išsistudijavę maršrutą (pasirodo, kelias dienas tarėsi su draugais, kurie gerai žino šias teritorijas). Baksnojant į žemėlapį aiškinama: “Zdes’ Kustarnik – idti figova, Les – lušče, no bez dorogy – tože”. O mes tegalime pasigirti GPSu, ką ten apie kelius… Maskvėnas atkakliai taikosi pakirsti mūsų ryžtą žygiuoti iki Chodutkos ir siūlo kaip kitą variantą Kairiosios Opalos karštąsias versmes. Kol kas nesprendžiame ir vėl pajudame į kelią, jie šiek tiek atsilieka – ir nekeista, mat kai pamatome jų inventorių, tai net pagailsta: brezentinės palapinės, savos gamybos senos kuprinės – aiškiai seni turistai, bet vargu ar turtingi. Kitas sustojimas atsitinka dėl to, jog mes keliamės per upelę Mutnaja (?). Maskvėnas atlekia sakydamas, kad mes einame ne ten, kad ten ovragy ir kitokia velniava. Longas pastebimai susinervina. Chodutka ima dengtis rožinės svajos aureole. Mums paaiškinama, kad reikia kilti upelės vaga aukštyn, o tada persiversti per nedidelę perėją… Eilinis nedidelis ginčas (jeigu tai galima pavadinti ginču) tarpusavyje. Apsisvaidoma šiokiais tokiais kaltinimais, Longas aiškiai suglumęs dėl maskvėnų informacijos, taip pat ir įsiutęs. Galiausiai meta “Nx mes juos sutikome” ir spartiname žingsnį. Nedideliais purvynėliais, smėlynėliais, akmenukais pakylame iki tos perėjos, persiritame į kitą pusę ir tesiame kelią per samanotas kalveles. Per sočius pietus (dabar atrodo jau visi sotūs, nes maisto per daug netaupome) politinformacija. Pamatavus nueitą ir likusį atstumą aišku, jog iki Chodutkos per 2,5 dienos nenueisime, eikvoti daugiau – rizikinga, nes nežinia kaip būtų su grįžimu, o grįžimą mes suplanavć taip, kad vos ne iš karto į lėktuvą. Pasiskaitome apie tas karštąsias Levaja Opala versmes, ką gi – kodėl ne… Iki vakaro einame per tundruotas kalveles, išsimušame į visureigių kelią, nusileidžiame prie upės (Levoje Opalo?) pabraidome, pamatome, jog nueita 14,5 km tiesiaja… Truputėlį klaidžiojame – tai vienu krantu, tai kitu – neaišku, kur geriau, truputėlį burbame (ne tik aš), bet judame. Tačiau vadui panašu visai ne kas – dėl skrandžio pokštų visą dieną eina ant gabalėlio dešros. Eina didvyriškai. Ir vis teiraujasi, kaip mano sveikata, nors ja abejoti nei aš, nei jis neturi jokio pagrindo… Bet vis tiek ačiū. Tačiau kai yra vaidinamas didvyris, tai chebra susimylėjimo ir nerodo, spaudžia tolyn… Stojam labai gražioj vietelėje – žydras ledynėlis, tarp samanų gurgiantis nedidukas upeliukas, daubos kraštai užstoja vėją. Vakarienei tiesiog lepota – trys patiekalai (manai, arbata, saldi sriuba, samagonas). Naktelė rami, nors meškučių čia gali būti. Klausydamas maskvėnų patarimo, čiurkšlele pažymiu teritorija netoli mūsų palapinės – sako, meškos tada nelenda. Ir nors vakaras labai gražus, tačiau dabar matau, jog knygelėje įrašiau: “Man kelionės jau tiksliai gana. Psichologinė atmosfera grupėje nepanašu, jog keistųsi į gerąją pusę”. Nueita 20 km tiesiaja, miegas nusipelnytas.

Bičiuliai, stengsiuosi trumpinti, nes turėčiau jau būti atsibodęs, alia kad sunkiai išeina, tiek įspūdžių…

Ryte vadas jau daug maž atsigavęs, mušame krovimosi rekordus (palapinę nusiimam pirmieji!!!). Ramunė spėja netgi išsimaudyti. Vos išėję už stovyklos, maždaug už 300 m. pamatome pirmąją MEŠKĄ. Jurga juokingai sunerimsta, kiti traukia fotoaparatus. O meškutė pauostinėja orą, o paskui gracingai nuskuodžia tolyn. Ir žvelgiant į tą lengvą didžiulio gyvūno bėgimą pereina lengvi šiurpuliukai – oi, nepabėgtum nuo tos “nerangios” rudanosės… Dar truputėlį paėjus tundra, kad aplenktume krūmynus, pradedame leistis į kažkokios upelės (Zaoblačnaja) slėnį. Ir čia prasideda džiazas – leidimasis žemyn upe per akmenis, vandenį, meškų takus, gigantišką augmeniją. Kol kas tai net malonu – šviečia saulutė, gurga vandenėlis, na tai kas, kad batai šlapi… Truputį pakeiksnoju vadovavimą (mat nežinau, jog tai sekimas knygos maršrutu), bet ką darysi. Einam, gręžiam kojines, vėl einam, laipiojam, brendam, brendam. Upelė tai skaidosi į kelias, tai susilieja į vieną gan galingą, na, čia tiesiog sunku nupasakoti. Pirmą kartą įsirauname į viršgalvinę meškų dūdelių, varnalėšų ir kitokių žolyčių karaliją – įspūdis nenusakomas… Deja, prasideda ir ne visai malonūs įspūdžiai – Giedrė smarkiai susimuša koją, aš pats pasimokau atsargumo nulėkdamas nuo kokio 1,7 m skardžiuko į upę (tpfu, lieku sveikas ir gyvas), įsirauname į alksniukų miškelį, per kurį judėti labai bjauru. Mintyse Zaoblačnaja pavadinimą pakeičiu į… Na, tiesiog pridedu po pirmos a raidės “j” ir “i”, bei panaikinu “l”. 16:15 (t.y. beveik po penkių valandų pasiekiame santaką su Levaja Opala). Ir vėl kelias meškų takais per viršgalvines pievas, pietūs ir… Kustarnikas (t.y. Krūmynas). Na, nepabuvus krūmyne sunku tiesiog nupasakoti, kas tai per velniava, bet pamėginsiu. Įsivaizduokite, jog esate ant stataus ir gan slidaus šlaito, kurį tarsi kandžių išėstas kilimas padengia maždaug 3 metrų aukščio susiraitę, susikabinę ir persipynę medeliai. Be to, jums ant nugaros kabo kuprinė. Tai vat tokiomis sąlygomis reikia judėti pirmyn: atlenkti šaką, užlysti, pasilenkti, perlipti, pritūpti, atsistoti, nulaužti… Tiesa, aš buvau vietoj šio malonumo pasiryžęs bristi, bet Šimas mikliai atšaldė mano entuziazmą pasakęs, jog jeigu įbrisiu iki juosmes, tai mane šita upelė parvers. Kitą dieną įsitikinau, jog jis neklydo. Ėjimas kustarniko pekla iš tiesų buvo nepamirštamas, bet pagaliau jis baigėsi ir mes vėl pievelėse. Negalvokite, jog bristi neteko – pagal krantų ypatybes ir lakstėme tai vienon, tai kiton pusėn, svarbu tik, kad būtų įmanoma perbristi. GPS’as rodo, jog iki hipotetinės versmių buvimo vietos telikę 2 km. 19:50 kuprinės vėl skrenda žemyn ir vadai eina dairytis. Mes gi kaip jau tampa įprasta, uogaujame arba ilsimės. Ir netikėtai vėl pamatome meškutę… Šįsyk šviesiai rusvą, ramiai skabančią uogeles. Smūginė trejukė ir Šimas čiumpa fotoapartus ir bėga fotografuotis. Meškutė pamato, sunerimsta ir pasipusto padus. Šita matyt daugiau paėdusi, ne tokia gracinga kaip pirmoji, bet… Ei, o kas gi ten ateina jai tiesiai ant kelio? Pypt! Juk tai Longas ir De Gama grįžta! Toliau Longo žodžiai: “aš einu, staiga žiūriu prie pat nosį mešką tik dryyyynn… O DeGama net nepastebėjo”. Gerai, kad nespėjo jai kelio perskirsti, būtų dar meška meškos liga susirgusi… Arba jiedu. Vadai rado dviejų upelių santakoje stovyklavietę, ten ir pabaigiame eiti. Vietelė graži – išguldyti didieji augalėliai, sukrautas laužiukas. Po įprastinių darbų pasiimu dūdelę ir atsisėdu prie upelio. Galvoju, niekas manęs negirdi. Tol, kol pasiūloma “treniruisia na koškach…”, išgraušit, mielieji…

Ryte kelias iki versmių aiškus – išmintas takelis, kuris netrukus atveda į keistą beržynėlį, kažkokiu namelius (galbūt vulkanologų). Pamirkius ranką upelyje pasitvirtina – jis šiltas. Netrukus randame kažką panašaus į maudykles, o dar auškčiau ir pačias versmes – dvi duobes, iš kurių dugno veržiasi vanduo, kurio temperatūra, sako, apie 75 C. Daugoka, rankos kišti net nelabai ir norisi. Grįžtame prie maudyklių – o ten mūsų baltų kūnų jau tyko uodeliai ir uodyčiai bei kitokie lietuviško kraujo gurmanai. Pasirinkimas savotiškas – arba karštas karštas vandenėlis, arba daug daug vabalėlių. Sunku spėti maudyklių vandens karštį, bet kad karšta, o ne šilta tai tikrai. Visur, kur būta anksčiau, atrodo švelniai drungna (nebent Radono vonios, kurių atsisakiau). Prisikaitinam ir netgi persikaitinam. Grįžtam stovyklon, jaučiu, jog karščio man buvo smarkiai per daug. Staiga nuo upelės atlekia blizgančiom akimis Gintaras: “duokite kokį nors pagalį, ką nors, ten žuvis žuvis…”. Nulapnojame prie upės – iš tiesų, prieš srovę iriasi didelė juoda nugara. Gintaras gi nusitvėręs didžiulį rastigalį kaaad voš! Žuvis, be abejo, nekvaila ir į pelekus. Gintaras ir vėl taikosi ją nudobti, bet dar kartą nesėkmingai – apsisukusi nabagė sprunka į didžiąją upę, tiek ją ir temato… Bet azartas užkilo – smūginės trejukės akys užsidega godumu ir pirmykščių medžiotojų aistra. Susirenkami visi paaštrinti įnagiai – ledkirčiai, lazdos ir pirmyn į upę. Netrukus pasigirsta: “Kirsk! Laikyk! Aaaaaaa! Uuuuu!” ir pergalingas “Turiuuuuuuuuuuuuu!”. Ant žolės šlepteli pirmoji kokius tris su viršum kilų sverianti žuvikė. “Aš jai su ledkirčiu per nugarkaulį” – džiūgauja Evaldas, “ech, ar gali būti didesnis malonumas kaip ką nors zagubylinti” – nerimsta Giedrė. Jurga labai nepritariančiu žvilgsniu apžiūrinėja medžioklės auką, kurią jau baigia apipulti didelės žalios musės. Kitiems panašu irgi truputį nesava – štai kokie sterilūs tampame miestuose. Trejukės balsai girdisi kažkur truputį toliau, už upelės posūkio. Netrukus atnešama dar viena auka – panašaus grožio lašiša. Medžioklės aistra apmaldyta, kraujo troškulys apmalšintas – galima gyventi ir toliau. Po pietų ir žuvies tvarkymo pakylame į tolesnį žygį. Nuspręsta išbandyti visureigių taką, kuris eina visai čia pat, tikintis, jog gal kaip nors pavyks išvengti grįžimo per krūmynus. Taku skutame greitai be didesnių nuotykių. Šįsyk sukvailioja mano skrandis – todėl man atrodo, jog lekiame baisiu greičiu ir velnias žino kur. Netrukus antroji išvada pasiteisina – tas kelias iš tiesų veda bbž kryptimi ir trečio stabtelėjimo metu į priekį siunčiama vadų žvalgyba. Longas pastebi, jog pametė kompasą. Į meškas, kurių vis matome, jau beveik ir nebesidairome. Tačiau lyg paįvairinimui išvystame mešką su dviem meškiukais. Kiek žinome, tai jau yra pavojinga. Tačiau atstumas didelis, meška, atsistojusi ant užpakalinių letenų apsidairo ir su visu jaunimėliu pabėga kur nors saugiau… Žvalgybos rezultatai nekokie, nieko aiškaus, reikia grįžti, nakvydintis ir ryte mėginti brautis įprastais meškų takais. Viena ausimi klausau, kaip Longas, Ramunė, DeGama, Šimas svarsto rytdienos maršrutą, nuo dažno žodžio “kustarnikas” plaukai keičia savo padėtį, vakarienei šviežia žuvienė ir kalbos… Skanu ir nelabai.

Pusryčiaujame vakar sumedžiotomis lašišomis – alia skani gi bjaurybė, nors druskos ir nepagailėta, bet jokio dumblo skonio… Pamažėle kylame aukštyn Sredniaja Opala slėniu. Braidžiojimas pirmyn – atgal per upę tampa įprastiniu, itin lengva nėra, bet labai gražu – samanos, uogos, upės smėlėti šlaitai, miškeliai, didieji augalai. Vieno sustojimo metu sumaišau vaivorus su cukrumi ir gaunu tokį saldėsį, kad man už visus šokoladus geriau… O lašiša apie save vis primena – geriam, geriam ir geriam. Gražus ėjimas pasibaigia kartu su snaudžiais pietumis, iki tikslo lieka apie 6 km, tačiau siaurėjant slėniui vėl prasideda… Iš pradžių pataikome į kustarniką. Mėginame brautis – nei pro kur. Tada vėl tenka bristi upe – šį sykį aukštyn. Karštoji maudynė smarkiai atsiliepia Giedrės kojai. Apie valandą pasikėlus upe išsimušame į gan atvirą milžiniškų augalų pievą. Tada pirmyn meškų takais. Beje, meškų takai turi gan įdomią sąvybę: jie tave visada nuves prie upės, tad einant reikia nesnausti ir laiku surasti atsišakojimus arba ieškoti nuėjimų nuo upės. Einant meškų taku vaizdeliai irgi mieli – štai čia meškos gulės: augalai išlaužyti ir išvartyti, štai čia meškos tuštintasi ir taip toliau. Ėjimas skiriant tuos didžiulius augalus nuvargina Longą, nors kartais jį ir pakeičia DeGama ar Šimas. DeGama burba apie klaustrofobiją, nekeista… Pradėjus temti stojame tokiame pačiame sąvašyne prie upės. Išlaužius ir išguldžius augalus, užkūrus laužą, stovyklėlė pasirodo net jauki, upės vanduo, kaip ir įprasta šiuose kraštuose, labai skanus. Iki nusižymėto šios dienos tikslo (ten, kur baigiasi krūmynai) dar apie 2,5 km, bet kas laukia priekyje – neaišku. Beje, šiandien buvo rugpjūčio 11 d., Apokalipsės nesulaukėm nei žemės drebėjimo, nei meškų pavidale.

Esu kupinas ryžto pabaigti

Ryte vėl stačia galva į džiungles ir meškų takais pirmyn. Saulės nėra, augalai šlapi, slėnis ir toliau siaurėja, aukštai šlaituose tarp krūmynų krenta kriokliukai. O juk iš toli krūmynai atrodo kaip minkštos žalios samanėlės, kas gali pagalvoti, jog tai tokie monstrai… Vos pasibaigus didžiosioms pievoms, teko kelioliką sykių lipti į upę (beje, jeigu jūs manote, kad bridimas upe tai yra ėjimas iki kauliukų Lietuvos laukų upeliu, tai smarkiai apsirinkate, nes čia brendate, o gal greičiau lipate per didelius slidžius akmenis, srovelė verčia iš kojų, kojos dar gali ir klimpti į smėlį, nuslyti į gylį ir t.t.), šiandien saulės nėra, darosi vėsoka. Bet tik iš pradžių buvo blogai… Prasidėjo kustarnikas. Po kiek laiko vedimą (lindimą) perėmė Ramunė – jai sekasi kur kas geriau. Lipame į gan statų šlaitą, su trumpučiais kvėptelėjimais. Žolė šlapia, lapai irgi, bet bent jau mano nuotaika visai neprasta. Pasiekiame kažkokią lyg ir viršūnę. Longas pamėgina įlipti į (bet iš esmės tai užlipa ant) alksniuko ir dairosi. Kažkur matosi plikas gabaliukas. Ramunei nurodoma kryptis, ji vėl vedliauja. Didžiam džiaugsmui išvystame, jog išsimušėmę į pliką kažkokio intako slėnį, kuriuo keltis nebus didelės bėdos (jau 15 val.). Aukštyn, aukštyn, štai ir viršus. Išsiveržta. Oras prastėja, išsiverdame arbatos, supietaujame eilinius lašinius ir dešrą ir nebešaldami lekiam. Tikslas – grįžti prie Gorelyj. Bet tam reikia rasti visureigių kelią. Einame labai sparčiai. Užėjo žopa, smarkiai atšalo. Orientuotis telieka kompasas, žemėlapis ir GPS’as, tad vaikštome zigzagais ir overlokais. Visam mūsų tyrinėjamam plote buvo vienintelė smarkiai didesnė kalva – ir ką jūs manote? Mes į ją įlipome! Na ne baisiai to reikėjo, gal net visai nereikėjo, bet vis tiek – kodėl gi neįlipus, juk šalta. Vis dėlto kelią randame. Truputį juo paėjus darosi aišku, kad niekur šiandien toli nebenulėksim, reikia stoti. Ir vėl gelbsti Ramunė – aukodamasi tautos labui, o iš tiesų prisiminusi vėjuotas nakvynes, ji sugeba apibėgti prieigas ir surasti šiokią tokią užuoglaudą. Statant palapines, pirštai jau vos sugeba rišti raištelius. Ir įlindus neina apšilti, nors mūsų prieangyje kūrenamas primusas…

Ryte baigėsi dujos, tad vietoj šilto geriame apyšiltį bizalą. Kraunamės staigiai (che, mes PIRMIEJI, tai neįtikėtina) ir sprunkam tuo visureigių keliu, tikėdamiesi sušilti. Dėkui Dievui, pakyla saulutė, atsiveria gražūs vaizdai – Gorelyj šlaitai, tolumoje Viliučenskij ugnikalnis. Įeiname į didelį ir ilgą slėnį (Gorelyj kalderą?), pro lavos kalvas, sniegus, purvus. Tačiau tame dideliame slėnyje yra visos sąlygos įsibėgėti vėjui. Lavos kalvoms pasibaigus išeiname į visiškas plynes. Gabalas tos plynės užlietas – kokį kilometrą brendame, batams į pliurzę smingant iki kauliukų, po to jau sausa, bet įsisiautėja tikra smėlio audra. Į nugarą (uff, bent ne į veidą) didžiuliu greičiu ir jėga lekia smulkus smėliukas, nebesimato net vaizdų. Citata iš dienoraščio: “ėjimus galima skirstyti į sunkius ir lengvus, malonius ir bjaurius. Šis ėjimas – lengvas, bet šlykščiausias iš visų per šitą kelionę, o tai jau blogiau už sunkų”. Nebeapsikentęs nulekiu pirmyn ir iš slėniu pabėgu kartu su pirmaisiais – DeGama ir Longu. Tačiau atgaiva dar nelaukia – vėjas nesutikęs čia jokių kliūčių siautėja toliau. Einame link Mutnovskio plento, kapoji aukštyn, o tave visą laiką stumia į šoną. Užuoglaudoje sustojame pietums. Šį sykį pasiligoja Jurgos skrandis. Tolesnis planas – eiti tolyn keliu ir tranzuoti, nors judėjimo daug nėra… Jeigu nepagausim – keliu reiks eiti apie 13 km tiesiaja iki nakvynės vietos (o kelias tai aukštyn-žemyn, į kairę-dešinę, nė velnio ne tiesioji), kur ryt turi atvažiuoti Saša. Išeiname toliau 17:00. Įspūdžiai nenusakomi – vėjas toks, kad visą laiką eini skersuodamas, nes stumia nuo kelio. Pamėgini apsisukti, pažiūrėti ar kas neatvažiuoja, tai kai gauni smūgį į kuprinę, tai vos išstovi ant kojų. Keikiu visas gamtos jėgas, bet kas joms. Skaičiuoju, kad gal tas kalnelis užstos vėją, o gal šitas… Nei vienas – vėjas laksto visomis kryptimis ir gadina gyvenimą. Nuo kreivo ėjimo vėl pradeda trinti koją – neįtikėtinoje vietoje (užlauštas aulas). Pro šalį pravažiuoja keletas mašinų, niekas nestoja. Paėjus valandai stabtelime. Ramunė nulekia fotografuoti gėlyčių, aš matau plentu atvažiuojantį autobusiuką. Pribėgu – o ten jau mūsiškiai. Longas man šūkteli “Greitai tik!”. Apsisuku lėkti, paslystu ir tėškiuosi į žvyrą su visu savo 1,93 m… Atsikeliu, nušlubčioju iki kuprų, sunešame, sumetame, sudrimbame ant sėdynės. Pakeliui pavejame ir paimame smūginę trejukę (o gal nereikėjo, juk jie taip gerai eina..?). Nuvažiuoti nusprendžiame šiek tiek toliau, nei planavome nueiti – iki Aukštesniosios Paratunkos karštųjų šaltinių. Beje, mus vėl gelbėjo vaikų turizmas – autobusas “vadinosi” “Dety”. Jurgai nuo kratymo ir kelio pasidaro visai ne kas. (o kas – papildys gal pati, jei norės). Kai sustojame, tai iš pradžių nueiname prie upės, kur stebima labai nemalonų vaizdą: vietiniai dusina lašišas. Kelios plauko gyvos, kelios jau negyvos, po vandenėlį braido moteriškė paraitotu sijonėliu ir puošnia palaidinuke – matyt čia įprasta: atvažiuoji prie upės, nudusini lašišą, perpjauni pilva, išspaudi ikrus ir išmeti. Visa tai spalvina atitinkamas kvapas. Bet šaltiniai kitoje pusėje. Paskutiniai metrai aukštyn, laukymėlė prie šilto upelio, tradicinė vakarinė ruoša. Tenka budėti, kiti iškeliauja maudytis. Maudyklėsna reikia palypėti dar gabaliuką gan slidžiais takeliais. Atlikus šventas budinčiųjų pareigas, ši teisė ateina ir mums – jau visiškoje prietemoje turškiamės šiltame vandenyje ir svajojame apie grįžimą. Šios dienos man užteko kaip šimtaprocentinio įrodymo, jog žygio jau per akis.

Ryte 7:45 ant kelio išsiunčiame sargybą, kad “perimtų” Sašą, lekiantį prie Mutnovskio mūsų ieškoti. Sutvarkome stovyklą, susikrauname, paskutinės žyginės nuotraukos, iššokame ant kelio. Devynios. Sašos nėra. Dešimt. Sašos nėra. Pusė vienuolikos. Sašos nėra. Kažkas čia ne taip… Pagauname kažkokį autobusiuką, prašom pažiūrėti prie perėjos, ar mūsų nelaukia, galvojame, jog laikas kažką siųsti į Elizovo, kad surastų mums kito transporto. Bet štai apie vienuoliktą pamatome mielajį Hyundai, besišypsantį Sašą, krauname kupras, lendame patys ir pirmyn. Pirmasis sustojimas – turgus, mat reikia pasirūpinti ikrais ir žuvimi, reikalinga grįžimui. Gražu matyti, kai prekystaliai nukloti raudonos žuvies gabalais, dar gražiau matyti kaip saulė žaidžia septynių kilogramų ryškiai oranžinių ikrų pakuotėje, na, ir gražiausia vynioti visa tai į popierių, dėti į dėžutes ir įsivaizduoti, kaip Lietuvėlėje visi varvins seilę… O tada jau oro uostas – ten atsisveikiname su Saša, padovanojame porą likusių šokoladų, likusį spiritą (pravers gi žmogui). Net uždarius kuprines į bagažą lieka dar nemažai laiko. Ir prabyla mumyse kultūringas žmogus – sugalvojame nukeliauti iki Miesto ir ten aplankyti vulkanologijos muziejų. Tačiau patekus į P.K. kažkaip labai patraukia užeiti į kavinę. Kavinėn matyt pataikome prestižinėn, maistas irgi pakenčiamas, tik padavėja siaubingai susiraukusi. Po kavinės laiko muziejui kaip ir nebelieka, tad prilankome dar keletą parduotuvėlių, pildome suvenyrų atsargas knygomis, šokoladais, “Panty na medu” ir atgal į Elizovą.

Oro uoste registracijos metu suerzina kažkokia grupė, kuriai vadovauja “buliukas”, labai šustras ir krutas, niekas nedrįsta jam pastoti kelio, bet kai vienas tipas bando pasekti jo pavyzdžiu ir užlįsti prieš mus, tai nebetylim. Reisas vėluoja. Pasodinti į rūkamas vietas su nerūkamais bilietais galvojame, skandalintis ar ne. Bet skandalų užtenka ir taip – mat kažkas pardavė du bilietus į vieną vietą. Stiuardas bando išsodinti vieną moteriškę, ji vos ne į ašaras, “buliukas” irgi tuojau puola dalyvauti ir ginti nuskriaustą vartotoją. Galiausiai viskas išsisprendžia be kraujo, lėktuvas kyla – sudie, Kamčiatka, sudie, švelni kalnelių kustarnikų žaluma… Maskvoje sekasi labai gerai – iš karto į autobusą, kuris veža iki pat traukinių stoties, ten pusvalandį palaukus suvirstame į Minsko traukinį. Traukiny lūžtame. Paskutinius įspūdžius susirenkame Minske – pvz., tualetas kainuoja 26000 rub, už bilietą iki Vilniaus mokame 1,100,000 rub valiutų mišiniu (doleriais, litais, rubliais). Ašmenoje tenka stebėti, kaip įsiutusios bobikės s pomoshchju kompleksiji i kakoj to matery pagatavos apversti ir padegti autobusą, nes vairuotojas kažką sumachinavo su bilietais ir tas aiškinimasis užtrunka apie valandą, lietuvių mutininkai išlaipina visą autobusą, varo peršviesti, ir, tiesą sakant, sunku pykti – juk koks trečdalis autobuso senių jau girti, nežinia, kokios tad reikia kantrybės ant tokios sienos būti muitininku. Bet štai ir Vilniaus mūrai, o neužilgo – šilta vonia, kurioje vos neužmiegu (laikas vėl juk apsivertęs). Viskas taip keista, ir prie aprašymo kaip ir metas sėstis – na ką, pradedam:

Prisiminimai iš jaunos žemės arba Kamčiatkos (1)

😉

P.S. Perzhiurejes, ka parashiau, pagalvojes ir truputi apshviestas supratau, jog vietomis pasielgiau… na, kaip koks “Lietuvos rytas”, “Respublika” ar kitas zhiniasklaidos gigantas, tai yra beveik su malonumu rashiau, kas buvo blogai, bet juk per mazhai sakiau, kas buvo gerai, o juk to buvo, ir buvo daug, ir visokio. Tad tiesiog noriu pasakyti tai, ko nespejau pasakyti zhodzhiais atsisveikinant, arba neradau laiko, arba jie dar buvo tiesiog neatsirade:

Papraschiausiai pasakyti “achiu” – achiu Evui de Longui uzh tai, jog vilko sunkia vadovavimo nashta, vilko kantriai, neuzhmirshdamas kitu, kad bande ish kartu keliaujanchiu zhmoniu daryti grupe, achiu DeGamai uzh , achiu Jurgai ir Shimui – uzh tai, kad pakviete mane vazhiuoti, kad buvo ten zhmones, su kuriais galechiau nors i pasaulio krashta (tikra :), achiu Gintarui uzh pavyzdi, kaip kartais teisingiausia elgtis, achiu Giedrei uzh patarimus, kaip susitvarkyti su koja, achiu Evaldui tiesiog tiesiog. Achiu, kad peremete mano svori, kai buvo ish tiesu nekas.

Zhinau, kad tai ne indulgencija, bet gal kazhkiek prisides prie atpirkimo 😉