TransBaltica 2004

Atidarydamas „TransBaltica 2004″ parodą Lietuvos susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis pasidžiaugė, kad šiemet ji didžiausia tiek plotu, tiek dalyvių skaičiumi. Be abejo, džiugu, kad transportui bei logistikai skirta paroda auga, kad į ją atvažiuoja vis daugiau dalyvių, tačiau prisimenant, kokio lygio šios temos renginiai vyksta, pavyzdžiui, Miunchene arba Amsterdame, o ką kalbėti apie didžiausią Europoje Hanoverio parodą IAA, mūsiškė atrodo daugiau negu kukli.

„Na ir lenkia, – pagalvos ne vienas skaitytojas, – parodos šiuose miestuose vyksta jau dešimtmečiais, o mes…”

Taip, mes dar tik pradedame, dar nesusiformavo parodų rengimo tradicijos, dar per mažai dėmesio skiriama jų reklamai ir gal pernelyg didelės kainos dalyviams – šios investicijos verslininkams, ko gero, niekad neatsipirks. Tačiau mes visur skelbiamės esą tranzito valstybė, džiaugiamės, kad sparčiai gerėja vežėjų transporto parkas. Pagaliau nepamirštame pasididžiuoti transporto infrastruktūra, tarptautiniais transporto projektais, intermodalinio transporto plėtros galimybėmis ir t. t.

Todėl nejučia ir kyla klausimas, ar ne per didelis atotrūkis tarp planų, projektų ir realybės? Abejonės dar labiau sustiprėja, kai pamatai, kad didžioji eksponatų dalis pagaminta kažkur – mes patys nieko (ar beveik nieko) nemokam, negalim ar nenorim? Tik su pavydu gali prisiminti Amsterdame, RAI parodoje, matytą futbolo aikštelės dydžio salę vien tik su olandų pramonininkų gaminiais transportininkams, o juk ši šalis teritorija už Lietuvą beveik trečdaliu mažesnė.

Tačiau tai – tik pirmas įspūdis. Kai pamatai mūsų šalyje ne surinktus, o dviejose skirtingose bendrovėse pagamintus autovežius, kai puspriekabes bei priekabas siūlo ne viena įmonė, o kėbulus perdarinėja taip pat kelios, kai žinai, kad jau keleri metai veikia, bet parodoje kažkodėl nedalyvavo Rokiškio mašinų gamykla, o netrukus mazus pradės surinkinėti nauja gamykla Vilniuje, supranti – ledai ir Lietuvoje pajudėjo. Gal ne už kalnų ir pavasaris?

O kol kas 13000 m2 plote (du paviljonai ir lauko ekspozicija) galėjai išvysti beveik visus didžiojo septyneto (išskyrus DAF) ir kelių mažesnių gamintojų atstovus. Šį kartą jie tarsi susitarę pasirinko kitokią negu ankstesnėse parodose kryptį: demonstruoti ne viską, ką turi, o tik naujausius ir tobuliausius atstovaujamų kompanijų gaminius. Mintis lyg ir logiška: specialistai (o „TransBaltica” skirta būtent jiems) ankstesnius gaminius neblogai pažįsta, tad kam juos rodyti dar kartą ir eikvoti nemažus pinigus?). Todėl „Volvo” stende liko tik šios kompanijos flagmanas FH 16, o „Scania” – vien tik naujosios „R series” vilkikai. Ne ką turtingesni buvo „Mercedes-Benz”, MAN bei „Renault” stendai. Galbūt kai kam ir atrodys, kad tokia kryptis pasiteisino, tačiau man kur kas didesnį įspūdį paliko jungtinis (vilniečių „Transmitto” bei kauniečių „Ivetra ir ko”) IVECO stendas, kuriame galėjai susipažinti su pagrindine koncerno produkcija, palyginti tiek to paties gamintojo modelius tarpusavyje, tiek su konkurentų. Esu tikras, kad daug kam būtų buvę įdomu akivaizdžiai palyginti „Volvo” FH 16 su populiariuoju FH „dvyliktuku”, o jį patį su FM serijos mašinomis, ketvirtos kartos „Scania” su „R series”. Taigi tiems, kas norės šitai padaryti, turės sulaukti rudenį Hanoveryje įvyksiančios parodos IAA.

Tačiau ne parodos dydis nulemia jos vertę, o demonstruojama naujovių gausa. Šiuo požiūriu „TransBalticai 2004″ pavyko labiau: joje pamatėme naujienų, kokių nebūtume išvydę anksčiau kitose tokio pobūdžio parodose. Pirmiausia, be abejo, paminėtina naujosios – R serijos – „Scania”. Parodoje matėme tris skirtingo aukščio kabinų vilkikus su tokiu pačiu 420 AG 12 l HPI varikliu. Labai apsigaus tie, kas pamatę pažįstamus šio švediško sunkvežimio kontūrus, pagalvos – nieko naujo: po skardiniais ir plastmasiniais šių vilkikų „rūbais” naujovių tiek, kad joms aprašyti nepakaktų viso žurnalo (beje, apie naująją šio koncerno R seriją daugiau rasite žurnalo 16-ajame p.). Vos ne tą patį būtų galima pasakyti ir apie „Volvo FH 16″, ir apie „Mercedes-Benz Actros” modelius. Akivaizdu, kad dizaineriai, kartą apčiuopę vykusį sprendimą, laikosi jo iš paskutiniųjų ir keičia tik tai, kas praktikoje nepasiteisino arba kai būtina taikytis prie techninių naujovių. Taip, pavyzdžiui, naujojoje „Scania” atsirado radiatoriaus dangtis, kylantis į viršų sykiu su anksčiau vietoje likdavusiais šoniniais „sparneliais”. Atrodo, smulkmena, tačiau keliant ketvirtosios serijos skanijų kabiną ir tų sparnelių atskirai nepakėlus, jie būdavo tiesiog suglamžomi.

Kokį vaidmenį turi „smulkmenos”, akivaizdžiai buvo galima pamatyti ir MAN atstovų stende: šios markės vilkikus TG-A ilgokai kamavo „vaikiška liga” – ne itin patikimas galinio tilto tvirtinimas trikampe svirtimi. Užteko ją padaryti X formos bei tiltą tvirtinti keturiose vietose, ir problemos tarsi nebūta.

Nauji modeliai, žinoma, kiekvienos parodos puošmena, tačiau ir jų modifikacijos kartais ne mažiau įdomios. Ne vienas vežėjas, ypač dirbantis vietinėje rinkoje, seilę varvino vaikštinėdamas apie du milžiniškus keturašius savivarčius, surinktus ant „Renault Kerax” bei „Volvo FM 12″ važiuoklių. Dviejų varomų ir dviejų vairuojamų tiltų, galingų variklių dėka tokie sunkvežimiai tampa pirmieji statybininkų, kelių tiesėjų pagalbininkai. Žinoma, tų, kas turi pinigų. O kas jų neturi, dairėsi į mazus. Žinia, kad nuo gegužės mėnesio jie bus renkami ir Vilniuje, kai kam teikė vilties – gal bus pigesni ir galbūt geresnės kokybės? Kaina, kaip tvirtino gamyklos atstovai, tikrai bus mažesnė, nes atkris muito mokesčiai. Kokybė taip pat turėtų būti geresnė, nes Lietuvoje bus montuojami Euro 3 standarto „Deutz” bei MAN varikliai, ZF greičių dėžės, o gamintojai žada dvejų metų garantiją. Tačiau neskubėkime patikėti: MAN-MAZ projekte taip pat būta daug gražių pažadų, po metų kitų tiesa kaip ant delno.

Šalia MAZ tame pačiame „Žiemgalos automobilių” stende kukliai glaudėsi du nedideli dailūs 3 ir 6 t kraulumo sunkvežimiukai iš Čekijos – prieš kelis dešimtmečius garsios „Avia” kompanijos palikuonys. Ši kompanija po visų politinių audrų būtų žlugusi kaip ir daugelis kitų sovietinės imperijos stebuklų, tačiau išgelbėjo sėkminga investicija: „Daewoo” kapitalas gamyklą prikėlė naujam gyvenimui, leido sukurti naujus modelius ir, kas svarbiausia, gaminti juos pagal ISO 9001 standartą. Kabiną naujiems D-LINE sunkvežimiams sukūrė Anglijos konstruktorių centras, 100 kW dyzelis atitinka Euro 3 reikalavimus, yra variklio stabdys, diferencialo blokavimas, ABS stabdžių sistema, o už papildomą mokestį galima užsisakyti kalną komforto įrangos – oro kondicionierių, elektrinius stiklų kėliklius, sėdynę su oriniais amortizatoriais ir t. t. Atėjus metui, kai autotraukiniai nesimals po miestų centrus, o važinės nuo terminalo iki terminalo, tokių sunkvežimiukų paklausa, be abejonės, išaugs. Verta įsidėmėti!