Uncategorized @lt

Mažoji Lietuva  – tai unikalus etnografinis regionas, išsiskiriantis savita krašto gyventojų – lietuvininkų – Kultūra, išraiškinga architektūra ir dar išlikusiais, bet sparčiai nykstančiais Papročiais. Vakariniai Lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki ... Skaityti toliau

Jotvingiai, jų likimas yra, be abejo, vienas tragiškiausių Baltų genčių istorijoje. Lietuviai Jotvingių atsparos dėka sukūrė Valstybę, Prūsai paliko istorijoje bent savo vardą, o Prūsų Kalbos likučiai buvo užrašyti keliuose žodynėliuose, dėl ko tapo įmanoma netgi atkurti „nawaprūsiskan“, naująją Prūsų Kalbą. Tuo tarpu iš Jotvingių, kadaise garsios, gausios ir didingos genties, buvo likę nedaug vietovardžių ... Skaityti toliau

1420 m. Lenkijos Karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją Žmoną. Gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę Karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetė Jogailos viešnagė Lietuvoje. Viename provincijos dvare Vytautas jį ... Skaityti toliau

Leičiai - 1) XIIIa. vidurio - XVIa. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių Žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę Žemę, ėjo pas didįjį kunigaikštį tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. XIIIa. leičiai dažnai buvo ... Skaityti toliau

Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta. Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau ... Skaityti toliau

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi. Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Rondo“ dainos tekstas Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo. Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs ... Skaityti toliau

Taip skambiai Simoną Daukantą (1793–1864) pavadino tikrai ne šio straipsnio autorius. „Iš seno mylimas, mūsų Herodotas“, – skaitydamas S. Daukanto kūrinius ir jais žavėdamasis tarė jo amžininkas, iškilus kultūrininkas, publicistas, kalbininkas Mikalojus Akelaitis, trumpa fraze nusakydamas didžiojo tautos istoriko gyvenimo kelią. Dažnas turbūt nė nesusimąstome, kodėl Lietuvos Respublikos prezidentai, žvelgdami pro savo rūmų sostinėje Vilniuje ... Skaityti toliau

Prof. Alfredo Bumblausko pokalbis su dr. Gintaru Beresnevičiumi (iš LRT laidos „Būtovės slėpiniai. Sesės ir broliai“, 2004 m.) Alfredas Bumblauskas: Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad prieš keletą metų parašydamas knygą „Šventaragio religinė reforma“, turbūt,  apstulbinai bent jau dalį kritikų, kurie, netikėjo Šventaragio mito mitine verte, galvodami, kad tai yra XV-XVI a. pramanas, tai ar dabar archeologų duomenys tave ... Skaityti toliau

Netiesa, kad baltai pradėjo formuotis III tūkst. prieš Kristų. Mitas, kad indoeuropiečių indėlis buvo toks didelis, jog nustelbė vietinę kultūrą. Naujausi archeologijos, istorinės kalbotyros, archeogenetikos duomenys leidžia manyti, jog baltų formavimosi procesas prasidėjo daug anksčiau, o gyvulininkystė ir žemdirbystė čia buvo žinoma iki įsiliejant indoeuropiečiams. Prabaltas yra autochtonas (vietinės kilmės) – poledynmečio žmogus, ilgais amžiais ... Skaityti toliau

Pirmąjį Gvatemalos nepriklausomybės laikotarpį (1840 – 1871 m. m.) šalį valdė konservatyvios politinės jėgos, kurios atstovavo stambiųjų vietos žemvaldžių interesams. 1871 m. revoliuciniu būdu valdžią perėmė liberalūs politikai. Jų lyderis, J.Rufinas Bariosas (J.Rufino Barrios), tapęs prezidentu, įdėjo daug pastangų įdiegti Gvatemaloje plantacinius kavos ūkius, išpardavė daug komunalinių žemių, sudarė sąlygas užsieniečiams įsigyti žemę ir steigti kavos, cukranendrių ir kitokias plantacijas, pritraukė užsienio kompanijas tiesti geležinkelius, suteikdamas jiems žemę ir koncesijas labai palankiomis sąlygomis. Vėliau ir kiti liberalūs prezidentai privatiems užsienio subjektams toliau pardavinėjo (o kartais tiesiog dovanodavo) žemes, teikė koncesijas gamtos turtams išgauti bei susisiekimo infrastruktūrai plėtot

Jeigu jūs manote, kad svarbiausi vergovės požymiai – tai grandinės ir prižiūrėtojai su rimbais, tai turiu jums blogų naujienų. Kapitalizmas sėkmingai pakeitė grandines ir rimbus ekonomine prievarta. Vergas liko tuo pačiu vergu, tik dabar jam atrodo, kad jis laisvas. Panagrinėkime pagrindines vergiškos priklausomybės formas, kurios būdingos šiuolaikinei visuomenei. 1. Vertimas pastoviai dirbti. Šiuolaikinis žmogus turi ... Skaityti toliau

K.Marksas savo laiku yra pasakęs: „Viešpataujančios klasės idėjos yra viešpataujančios idėjos“. Dabartinės viešpataujančios klasės pagrindinė idėja –pristatyti jos interesus užtikrinančią sistemą kaip visuotinai naudingą ir racionaliausiai organizuotą.  Pirmiausia – ekonominiu požiūriu, nes ir marksistai, ir nemarksistai, ir antimarksistai pripažįsta: ekonomika  yra visuomenės vystymosi pamatas. Kokia yra ekonominė santvarka tokia ir visuomenė. Bet apie ekonomiką   viešoje ... Skaityti toliau