Leo LT

Dabar komentuoja ir „vėžinasi” visi, kas netingi – po Igno Staškevičiaus pareiškimo esą valstybė yra įviliojusi NDX energiją į „Leo Lt” sandorį. Prisimenama įvykių chronologija, cituojami ankstesni šios istorijos veikėjų pareiškimai. Supratingai linksima: taip, taip, viskas galop pasitvirtino. Jie gi niekada ir negalvojo nieko statyti, tik gviešėsi kompensacijų ar netesybų, o dabar, norėdami milijardus išvilioti, apsimetėliškai rypauja – įviliojo mus, suviliojo. O patys jau seniai ilgesingai žvalgosi Stokholmo arbitražo link… Sugundymo ir susiviliojimo motyvas šioje istorijoje išties svarbus. Jis apskritai charakterizuoja mūsų krizinę padėtį – kai ir gundytojai, ir susigundusieji staiga atsiduria ant vieno nukentėjusiųjų suolo. Šiuo atžvilgiu „Leo Lt” – ne vien komplikuotas verslo projektas, vienaip ar kitaip (per komentarus bei vertinimus) įtraukęs kone visą visuomenę. Tai ir moralinės vaizduotės objektas. Ir atsparos taškas moralinei meditacijai. Kažkada, vertindamas programinius Artūro Zuoko mėginimus atskirti vidinę moralę nuo procedūrų moralės, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis yra sakęs maždaug taip: „Į verslą, vyruti, – ten tau vieta”. Šiandien A. Zuoko vadovaujami liberalcentristai yra valdančiojoje koalicijoje kartu su Tėvynės sąjunga, ir niekam dėl to nekyla jokių moralinių nepatogumų. Ar toks obuoliavimas reiškia, kad konservatorių deklaruotą moralią politiką įveikė interesas būti valdžioje?