Pirmojo karo centras – Europa, antrasis karas vyksta Šiaurės Afrikoj ir pietryčių Azijoj ir Ramiajame vandenyne. I kare okupuotos teritorijos apdėtos mokesčiais, traukiantis išvežamas turtas, II be ekonominės prievartos vykdomas ir masinis gyventojų persekiojimas, rasiniu, religiniu požiūriu, vyksta masinis žmonių naikinimas. I kare klesti infliacija, skolos užsieniui, II nebelieka civilinės pramonės, pinigai išstumiami iš prekybos. I kare viską sprendžia žmogus – kareivis, II – daugiausia viskas priklauso nuo technikos, panaudojamas atominis ginklas. I kare masiškai nebuvo naikinami žydai, II jų sunaikinta 6 mln.

Nuo 1945 iki 1990 tarp JAV ir Tarybų Sąjungos vyko politika kuria vad. šaltuoju karu. Tai didžiulės ginklavimosi varžybos, ideologinė kova, nepasitikėjimas, ekonominės blokados, kova dėl įtakos sferų pasaulyje. Jėgų išbandymas per tarpininkus lokaliniuose karuose. Tai karai Vietname, Korėjoje, Kambodžoje, Afganistane. Šios šalys įvairiais laikotarpiais tampa tarptautiniais poligonais, kur išbandomi Tarybų Sąjungos ir JAV ginklai. Kodėl kilo tokia politika: po karo JAV išliko ekonomiškai stipriausia pasaulyje. Spėjo pasigaminti ir atominį ginklą ir norėjo, kad pasaulis jai paklustų. Tarybų Sąjungos ji bijojo kaip socialistinių idėjų ekspansijos šaltinio.TSRS karo nualinta, bet turi didžiausią pasaulio armiją ir jos padedama valdo visą rytų Europą.

Džordžas Geršvinas gimė 1898 rugsėjo 26 d. ir išaugo 1st–Saido gatvėse. Būdamas 6 metų intensyviai pradėjo domėtis pačia geriausia muzika kaip antai: Rubenšteino “Melodija”, Dvoržako “Jumoreska”. Būdamas 8 metų susidraugavo su vyresniu, žinomu smuikininku Maksu Rozencveigu. “Maksas man atskleidė muzikos pasaulį”–prisiminė Geršvinas. Rozencveigo namuose išmoko pats groti fortepijonu. Iš klausos mėgino groti populiarias melodijas, aranžavo, mėgino kurti: niekas iš artimųjų namuose, neįtarė apie Džordžo užsiėmimą. Bet kartą, namuose atsirado naujas pianinas, pirktas broliui Airui, kuris jau du metus mokėsi muzikos pas mokytoją. Išaiškėjo, kad Džordžas geriau grojo fortepijonu, negu jo brolis, ir tėvai nusprendė, kad muzikos toliau mokysis Džordžas.

Džono Brauno sukilimas buvo tik vienas iš revoliucinės krizės augimo rodiklių. 1859m. lapkričio mėn. Fermeriai ir vergai plantacijose sudegino daug sandėlių ir kitų pastatų. Kanzase sukilo fermeriai ir pabėgėliai vergai, kuriems vadovavo Brauno draugas kapitonas Montogomeris. Kruvini negrų ir vergvaldžių susirėmimai įvyko Tenesyje, Alabamoje, Floridoje ir kitose valstijose. Susidariusioms sąlygoms ypatingai didelę reikšmę įgavo kova dėl prezidento valdžios. Vergvaldiškoje “demokratų” partijoje nebuvo vienybės rinkimų platformos klausimu. Nuo šios partijos, kurios pagrindinė jėga buvo Pietų vergvaldžiai, įvairiomis priemonėmis siekę paskleisti vergiją visoje šalyje, atskilo Šiaurės demokratų partija. Pastaroji atstovavo reakcinėms stambioms buržuazijos grupėms, susijusioms su verdvaldžiais, bet nelinkusiomis pritarti prievartiniam vergijos skleidimui Šiaurėje ir Vakaruose. Atskilo taip pat pasienio ir iš dalies Pietų valstijų vergvaldžių grupė, kuri gynė kiek nuosaikesnę vergijos skleidimo programą. Skilimas demokratų partijoje susilpnino jos pozicijas prezidento rinkimų metu.

Grįžęs į Venesuelą, įsitraukė į kovą prieš Ispanijos valdžią. Bolivaras prisijungė prie patriotų, kurie užgrobė Karakasą ir 1810m. paskelbė nepriklausomą vyriausybę. Jis nukeliavo į Britaniją prašyti pagalbos, bet gavo tik neutralumo pažadą. Tada jis grįžo į tėvynę ir ėmė vadovauti patriotų armijai. 1811 ir 1813 metais Bolivaras skelbė Venesuelos respubliką, bet ją užkariavo Ispanija. 1816 metų pabaigoje Bolivaro būrys Haičio prezidento padedamas, išsilaipino Venesueloje, panaikino vergovę ir dekretu paskelbė, kad žemė (1817m.) bus dalijama išsivadavimo kariuomenės kariams. Savo pažadais jis sutelkė dar didesnę kariuomenę ir plačiųjų liaudies masių pritarimą. 1819m. Bolivaras su savo kariuomene išlaisvino N. Granadą (dab. Kolumbiją) ir pats buvo išrinktas Didžiosios Kolumbijos (Venesuelos ir N. Granados) prezidentu.

Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš volskų krašto plebėjų Oktavijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m.pr.Kr.). Siaubingomis proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m.pr.Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.
Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumbo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:
“Jeilio universitetas šiandien pranešė apie nuostabiausią mūsų amžiaus kartografijos atradimą – apie išlikusį vienintelį ikikolumbinių laikų žemėlapį tų Naujojo Pasaulio kraštų, kurious XI amžiuje atrado Leifas Eiriksonas”. Prie straipsnio buvo pridėtas ir žemėlapis.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918 m. kovo 3 d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” – ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę – Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją – šiandieninį Iraną. Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.