Žmonės

Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I.K.Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Teklija populiarėjo dėl paprasto ir nuoširdaus poetinio žodžio, kurio nenustelbė pastangos žengti su laiko nuotaika bei reikalavimais. Jos jėgų ir įkvėpimo šaltinis - žemė, gimtieji laukai, jų gamta. žemė nėra visada nebyli, ji ir rūpestinga visų globėja, laukams neša žiedus, padangei - dainą vyturių, o kartais ji kaip vaikas trokšta švelnių rankų, jautrios širdies ir didelės, nuostabiai šviesios meilės. Iš eilėraščių veržiasi nuolatinis laukimas, viltis, tikėjimas ir troškimas gėrio bei grožio. Jautri poetės širdis negali namatyti, aplinkinio gyvenimo, tačiau ji jo stengiasi neliesti, o gal nesuranda tinkamų žodžių. Dar gyvai poetei esant, teko vartyti jos asmeninį archyvą, dalis jo atėjo į muziejų. Iš neskelbtų eilių matyti, kad gamtos apdainavimą, veržimąsį į grožį bei gėrį neretai pakeičia susirūpinimas gimtine, kurios vargai sugretinami su Kryžiaus kelio kančiomis. Labiausiai poetę jaudina ir verčia priešintis tai, kad gimtinės žmonės turi tarnauti svetimiems.

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.

Kunigas, lietuvių kalbos mylėtojas. Gimė Pandėlyje, Rokiškio apsk. 1857 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Čia ypatingai susidraugavo su A. Baranausku ir Kl. Kairiu, su kuriais drauge rūpinosi lietuvių kalba ir svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę. 1862 m. išleido dar seminarijoje išverstą K. Antoniewicz knygelę “Swentadienis darbas arba skajtimaj szwetosi dienosi del broliu lietuwiu 1862”. Apie trijų dvasininkų draugystę byloja išlikę laiškai. Pats P. Viksva bičiuliams rašė daugiausia lietuviškai, kas anuo metu buvo labai retas dalykas. Spaudos draudimo laikotarpiu P. Viksva platino lietuvišką spaudą, telkė parapijose knygnešius, pinigais rėmė “Tėvynės sargą”, slaptąją šv. Kazimiero draugiją, nukentėjusius už platinimą knygnešius. Šiek tiek rašinėjo “Tėvynės sargui”, “Nedėldienio skaitymui”.

Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius. Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A.Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M.Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F.Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P.Patlaba (1909–1986).