Lietuva

2001 m. Mokomojo pulko iniciatyvinė karių grupė parengė keturių dienų žygio "Radvilų kelias" projektą, kuris skirtas radvilų dinastijai atminti. Tai nauja Lietuvos kariuomenės tradicija - skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis. Žygis - viena iš kariuomenės tikslų (edukacinių, patriotinių, integracinių) įgyvendinimo formų. 2001 m. liepos 8-12 dienomis Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Jonavos rajone organizavo 4 dienų žygį „Radvilų keliais“, skirtą Jonušui Radvilai atminti. Žygyje dalyvavo apie 576 žygeiviai. 2002 m. liepos 28 - rugpjūčio 1 dienomis vyko antrasis 4 dienų žygis Barborai Radvilaitei atminti. Jame dalyvavo 944 žygeiviai. 2003 m. rugpjūčio 17 - 21 dienomis vyko trečiasis žygis, skirtas Mikalojui Radvilai Rudajam atminti. Žygyje dalyvavo 771 žygeivis. 2004 m. rugpjūčio 15 - 19 dienomis vyko ketvirtasis žygis skirtas Kristupui Radvilai Perkūnui atminti. Žygyje dalyvavo 663 žygeiviai.

2000 metų vasario 21 d. krašto apsaugos Ministro įsakymu Nr.159 Mokomajam pulkui suteiktas Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos vardas, o 2000 metų gegužės 26 d. Ministras pirmajam Mokomojo pulko vadui pulkininkui Stasiui Levuliui iškilmingai įteikė kovinę vėliavą. Tų pačių metų spalio 2 dieną įvyko vadų pasikeitimo ceremonija. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką sudaro 2 mokomieji batalionai, ir aprūpinimo kuopa. Pulkui priklauso 5220 ha ploto Gaižiūnu poligonas su vienomis geriausių Lietuvos kariuomenėje šaudyklų, Ruklos įgulos ambulatorija su paramedikų rengimo centru, Parašiutinio rengimo centras, M-113 šarvuočių specialistų rengimo centras, anglų kalbos mokymo centras. 2000 metų spalio mėnesį pulko iniciatyvinė grupė paruošė keturių dienų žygio, skirto Radvilų dinastijos atminimui „Radvilų kelias“, projektą, kurio tikslas – ryšio tarp kariuomenės ir visuomenės stiprinimas, jaunimo užimtumo problemos sprendimas.

Saliamonas Risinskis (Salomon Rysinki) buvo poetas, antikinės literatūros tyrinėtojas, pedagogas, Kristupo Radvilos dvariškis-archyvaras raštininkas. Spėjama, kad gimė jis apie 1560 m. Risino kaime, Polocko vaivadijoje, o mirė 1625 m. lapkričio 18 d. Doliatičiuose, poeto Danielio Naborovskio dvarelyje. Apie 1596 m. S. Risinskis tapo Kristupo Radvilos, Perkūno jaunesniojo sūnaus, auklėtoju ir mokytoju, 1599-1604 m. lydėjo jį kelionėse į užsienį. Grįžęs į Lietuvą, Risinskis gyveno daugiausia Vilniuje, prie Radvilų rūmų, turėjo didelę biblioteką, kurią sudarė apie 1000 knygų. Kūrybinis rašytojo palikimas labai įvairus - antikinės lit. tyrinėjimai, lenkų patarlių publikavimas, Radvilų giminės biografijos, literatūriniai laiškai. Šioje knygoje publikuojami vertingiausi grožiniai S. Risinskio kūriniai, nurodomi jų gavimo šaltiniai.

Radvilų Biržų pilis naujaisiais amžiais buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek Biržų kunigaikštystėje (toliau – BK), nes abiejuose socialiniuose kultūriniuose arealuose nebuvo į ją panašios. Bastioninės tvirtovės buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui, lokalinei BK visuomenei savaime kūrė specifinį įvairių ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastaruosius, reikia pažymėti, kad pilis turėjo įtakos daugeliui socialinės komunikacijos apraiškų ar jų tarpusavio samplaikai. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia, bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas nuo priešo”(10). Šiuose 1637 m. pasakytuose Kristupo II Radvilos žodžiuose išryškėja trys Biržų pilies svarbos apibrėžtys, arba dimensijos: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė. Socializavę šias dimensijas, gauname tris socialines aplinkas, leidžiančias remiantis šaltiniais tirti pilies komunikatyvumą. Tos trys socialinės aplinkos – tai valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų sistema bei LDK. Dėl pasirinkto tyrimo objekto šiame straipsnyje daugiau dėmesio bus skiriamai pirmajai socialinei aplinkai. Pilies nevienalytės reikšmės (strateginės ir rezidencinės) LDK ir vyraujančios visuomenės elito giminės kontekstuose suvokimas iškart modeliuoja tezę, kad pilis buvo komunikacijų centras, ir kartu padeda pasirinkti galimų tirti klausimų spektrą. Teiginys apie pilį – komunikacijų centrą yra preliminariai aiškus, tik neaišku, kaip tai pasireiškė valstybės, giminės ir konkrečios valdos gyvenime. Todėl verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies reikšmė valstybės bei giminės požiūriu ir nepervertinti jos svarbos, taip pat atskleisti kai kuriuos ne vietinės kilmės BK visuomenės komunikacijos variklius.

Išsamiau norėtųsi aptarti Žemaičių seniūno ir LDK maršalkos Alberto Radvilos ir Dirvėnų tijūno bei Tauragės seniūno Vaitiekaus Važinskio bibliotekas. Abi jos istorikams nežinomos, o buvo pakankamai reikšmingos ir ženkliai išsiskyrė iš išvardintų knygų rinkinių. 1593 m. Vilniuje buvo išleistas "Trenodijų" - "Raudų mirus P. Albertui Radvilai, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui" rinkinys. Jų autoriai - Vilniaus Akademijos Mergelės Marijos sodalicijos geriausi poetai. Kas buvo šis Radvila, ar yra daugiau žinių apie jo biblioteką, sukauptą "garbei Tėvynės ir sūnaus Jono Radvilos naudai"? Katalikiškai linijai priklausęs Radvilos Radvilos Juodojo sūnus Albertas (1558-1592) atsidūrė brolių Mikalojaus (Našlaitėlio) ir Jurgio šešėlyje, ir duomenys apie jo veiklą sausoki. Mokėsi Leipcige, Romoje. Valdė dideles žemes Kauno paviete, o nuo 1583 buvo Žemaičių seniūnas. Visokeriopai rėmė katalikų bažnyčią - fundavo Vilniuje didįjį Šv. Jono bažnyčios altorių, aprūpino pajamomis Rumšiškių bažnyčią. Vadinamas Lietuvos Justinianu, nes vadovavo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo steigimui (1581). Deja, apie jo biblioteką ar joje buvusias ir išlikusias knygas informacijos trūksta. Tegalime spėti, kad raudose apdainuota biblioteka buvo laikoma jo rūmuose Kaune. Greičiausiai ji atiteko vieninteliam sūnui Jonui (Jonui IX Albertui Radvilai), minimam eilėse.

1455 m. balandžio 14 dieną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dovanojimo rašte Radvilai Astikaičiui minimos Biržų žemės. Šiuo žmonių dovanojimo aktu (privilegija) Radvilai Astikaičiui leista anksčiau jo pirktoje žemėje apgyvendinti dovanotuosius žmones. Ši data laikoma ankstyviausia dokumentų paliudyta Biržų paminėjimo data. Miesto istorija susijusi su didikų Radvilų gimine, kuri čia šeimininkavo nuo XV a. vidurio iki 1811 m. Biržų Radvilų šakos pradininkas buvo Jurgis Radvila - legendinės Barboros Radvilaitės tėvas. Jai ištekėjus už Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto, Biržų Radvilos buvo gausiai apdovanoti ir tapo turtingiausiais bei įtakingiausiais Lietuvos didikais. Jie 1586 m. Biržuose pradėjo statyti pilį - tvirtovę ir baigė ją apie 1589 m. Nuo patrankų šaudymo tada nebesaugojo net storiausios sienos, todėl aplinkui pilį buvo supilti gynybiniai pylimai, viską juosė vandens grioviai. Ruošiantis tvirtovės statybai, 1575 m. užtvenkus Apaščios ir Agluonos upelius, Biržuose atsirado Širvėnos ežeras - seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. 1589 m. Kristupas I Radvila Perkūnas išrūpino Biržams Magdeburgo (savivaldos) teises, pastatė pirmąsias bažnyčias Radvilų remiamiems reformatams. Buvo įsteigta mokykla.

Skelbiamas Kėdainių liuteronų kunigo Heinricho Johanseno rankraštinis literatūrinis traktatas, dedikuotas kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, paskutinei Biržų ir Dubingių Radvilų protestantiškosios giminės šakos atstovei, parašytas vokiškai Kėdainiuose 1680 metais, saugomas Slaptojo valstybinio Prūsijos kultūros paveldo archyvo Karaliaučiaus istorinio valstybinio archyvo fonde. Ten pat yra ir lotyniškas šio traktato variantas, kurio turinys atitinka vokiškojo rankraščio tekstą. Į nežymius abiejų tekstų – lotyniškojo ir vokiškojo – skirtumus (papildymus, patikslinimus ar praleidimus) nurodoma skelbiamo rankraščio dalykiniuose komentaruose. Traktatas parašytas dviem kalbomis, mat adresuotas ne tik kunigaikštytei, dar tik einančiai tryliktuosius metus ir Johanseno vadinamai „žaliuojančia liauna kunigaikštiškosios giminės atžala“, bet ir jos kunigaikštysčių gubernatoriams bei ekonomams Kazimierzui Krzysztofui Kłokockiui, Stanisławui Niezabitowskiui, Johannui Richardui Fehrui ir patarėjams Morsteinui ir Reygeriui (jų vardai nenurodomi), kurių vieni galėjo nemokėti vokiečių, gimtosios kunigo Johanseno, kalbos, ir jiems turėjo būti skirtas lotyniškasis variantas.