Medžioklė

LNK televizijos “N-14” laidoje apsikabinusi savo šuniuką šungaudžius koneveikia moteriškė Jonavoje; policininkui nušovus palaidą šunį rauda visa šeimyna; ponas Zenonas Butkevičius žurnale “Gamta-medžioklė-žūklė” (“Negerbiami nei įstatymai, nei žmonės”, Nr.4/5) piktinasi šunų skerdynėmis Vaiguvoje, Kelmės. r., ir džiaugiasi, kad atsirado vienas šuns savininkas, ieškosiąs teisybės teisme už jo šuns sunaikinimą. Nupiešiamas toks vaizdas, jog savivaldybių , seniūnijų pareigūnai, pasitelkę medžiotojus bei visokius degradavusius piliečius, tyko prie šunų savininkų kiemų vartų, kad tik nustvertų jų augintinį ir susidorotų su juo. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip: savivaldybėms valkataujančių ir netvarkingai laikomų šunų ir kačių problema yra pati nemaloniausia. Keturkojų naikinimo ir gaudymo akcijos vykdomos tik neatlaikius gyventojų, negalinčių ramiai per šunis gyventi, spaudimo.

Trūkstant tinkamų pušims augti žemės plotų, buvo nutarta pušies pliusinių medžių klonų archyvą pasodinti buvusios Jiesios girininkijos šlapiose Barauskinės kaimo pievose. Nors ir nelabai man tas sprendimas patiko, teko sutikti su valdžios komisijos išvadomis. Skiepytas ir šiltnamiuose išaugintas pušeles sodinome derlingoje priemolio dirvoje, braidžiodami po vandenį. Dalyje ploto ekskavatoriumi netgi teko sukasti kauburius. Kadangi visoje Jiesios girininkijoje nebuvo nė vienos didelės ar mažos pušies, klonų archyvo želdinius užpuolė briedžiai, kurių tada Jiesios ir Pajiesio miškuose buvo daug.

Visų gyvūnų vystymasis vyksta bangomis, tam tikrais ciklais. Kuo mažesnis gyvis, tuo sunkiau sekasi žmogui reguliuoti jo gyvenimą. Susidarius palankioms sąlygoms, per tam tikrą laiką vabzdžių skaičius sparčiai didėja, populiacija pasiekia klestėjimo maksimumą, o po to sparčiai sunyksta dėl įvairiausių priežasčių: klimato pasikeitimo, maisto stokos ir ligų bei parazitų. Miško patologai paskaičiavo, kad vidutiniškai viename ha kinivarpų nusiaubtų eglynų miško paklotėje žiemoja pusė milijono žievėgraužių. Atšilus orams, kai pradeda sprogti karpotojo beržo pumpurai, ši mažųjų niekadėjų armija pakyla iš miško paklotės ir patraukia į dar sveikus eglynus. Viename pažeistų eglynų hektare peržiemoję vabzdžiai gali nusiaubti tokį pat plotą (hektarą) dar sveikų eglynų.

Vieną liepos vakarą medžiotojas Artūras Gedminas, sėdėdamas bokštelyje prie Kauno marių karklynų, už Piliuonos pakaunėje, laukė bene į avižų lauką užsuks pasmaguriauti šernas ar stirninas. Tačiau pritemus atsliūkino usūrinis šuo. Jis buvo vasariškai beveik plikai “išsirengęs”, su susivėlusia uodega ir tik ilgo plauko “bakenbardai” styrojo galvos šonuose. Kiek pašmirinėjęs avižų lauko pakraštyje žvėrelis atitipeno tiesiai po bokšteliu. Trumpindamas ilgą žvėrių laukimo vakarą medžiotojas bokštelyje gliaudė saulėgrąžas. Iš bokštelio byrančiais saulėgrąžų lukštais susidomėjo usūriokas. Tada šaulys jam tiesiai ant nugaros pabėrė saujelę neišlukštentų sėklų. Kiek išsigandęs žvėrelis šastelėjo į šoną, bet tuoj sugrįžo ir ėmė doroti saulėgrąžas. Kramtė jas su visais lukštais – net dantys girkšėjo. Atrodė, šalimais karklus būtų pradėjęs griaužti bebras.

Balandžio kaitri saulė nutirpdė papilkėjusį sniegą laukuose. Miške jis šlapias ir susmegęs pragulės dar savaitę kitą. Pirmiausia nuo sniego išsivaduos pietiniai graužų ir upelių šlaitai, ir juose ankščiausiai sužibės mėlynos žibuoklių akys. Bet ar tik ankstyvųjų miško gėlių žiedai pasirodys iš po ištirpusio sniego? Deja, deja… Sniegas nutirps ir nuo šiukšlių krūvų. Čia sumirgės ryškios turkiškų skarmalų spalvos. Yra žmonių, kurie tempia miškan viską, kas atlieka jų buityje. Daugiausia miškų pakeles “papuošia” sodininkai. Važiuodami iš miesto į sodus, savo “dovanėles” polietileniniuose maišeliuose jie išmėto tiesiog kelkraščiuose arba 10 – 20 metrų pakelės juostoje. Šiukšlių asortimentas labai įvairus: tai maisto atliekos, plastmasinė, metalinė ir stiklinė tara, stiklo duženos, sudėvėti rūbai ir batai, įvairios įpakavimo medžiagos, statybinis šlamštas ir kt.

Po rujos, ieškodami vietos praleisti žiemą, kartais net dešimtis kilometrų nukeliauja tauriųjų elnių patinai. Pamėgtose giriose jie susiburia į “vyriškas kompanijas”, kad sulaukę rujos pradžios vėl sugrįžtų kiekvienas į savo “vestuvių” vietą. Po plačias apylinkes bastosi ir šernai. Tai jie pajunta, kur gausiai užderėjo ąžuolai, kur ūkininkai pasėjo didesnius kviečių ir mišinių plotus. Tai paprasčiausiai vyksta žvėrių individų pasikeitimas tarp mikropopuliacijų. Ar niekas netrukdo laisvam gyvūnų judėjimui žmogaus, save laikančio gamtos valdovu, įsavintose teritorijose? Paukščiai turi sparnus, jiems atrodo, lengviausia įveikti net didelius atstumus. Tačiau ir jų kelionių trasose tyko daugybė pavojų: kilometrų kilometrus per laukus besidriekiantys elektros linijų laidai, savo maršrutais skrendantys lėktuvai. Vakaruose elektros oro linijos keičiamos požeminiais kabeliais, mūsų šalyje – taip pat, tačiau paukščiai dar ilgai kentės nuo ore ištemptų vielų raizgalyno.

Slankų medžioklė pavasarį – viena įdomiausių. Tai tikras sportas ir poilsis atbundančiame miške. Slankos medžiojamos vakarais, temstant. Atsidūrus gamtoje, užmarštin nuplaukia dienos rūpesčiai, miesto bruzdesys ir triukšmas, Pilna krūtine gali traukti gaivų orą. Miškan atvažiuojame dar šviesiu metu, pasirenkame medžioklei vietą. Traukdamos slankos laikosi tam tikrų maršrutų. Laukti slankų reiktų prie žemesnio miško, jaunuolynų pakraščiuose, prie pievokšnių ar biržių, kur praskrisdami paukščiai nusileidžia žemiau. Tada galima slanką pamatyti iš toliau, lengviau surasti nušautą.

Kad lapės retkarčiais pauogauja: pasibrauko bruknių, mėlynių ar pasirankioja žemuogių ir aviečių, girdėti teko. Gal prieš dvidešimt penkerius metus tykodamas šernų Dzūkijoje, mačiau, kaip didžiulis lapinas skaisčią mėnesienos naktį išsijuosęs braukė jau prinokusias avižas. Braukė ir kramtė savo retais dantimis, pritaikytais tik mėsai. Tad neaišku, kiek ten tų avižų jam pavykdavo sukramtyti. O kad lapės mėgsta kukurūzus, įsitikinau tik šį rudenį. Iš giminaičio gaunu keletą kukurūzų burbuolių sėklai ir jau kelinti metai prie sodybos ir laukuose nedidelį žemės lopinėlį jais apsėju. Kukurūzai kanadietiški, žemaūgiai, subrandinantys mūsų klimato sąlygomis grūdus. Tinka ir į mišrainę įdėti, ir paduoti burbuolę triušiui ar ožkai pagraužti.