Karjera

Apie karjerą yra parašyta nemažai. Tik labai gaila, kad tai daugiausiai yra versta literatūra, todėl mūsų sąlygoms ji nėra pritaikyta, o kartais net juokinga. Norim pateikti jūsų dėmesiui labiau pritaikytus mūsų sąlygoms karjeros būdus. Laiptai. Žmogus (pabaigęs mokyklą, atleistas pagal etatų mažinimą ir t.t.) įsidarbina įstaigoje į pačias žemiausias ir mažiausiai apmokamas pareigas (patirties pretenduoti į geresnę vietą, aišku, neužtenka). Pareigos (ir/arba įmonė) nesuteikia jokių vilčių pakilti tarnyboje, bet duoda labai svarbų dalyką patirtį ir darbo įgūdžių. Padirbus keleta mėnesių ar metus ir įgyjus kai kurių praktinių žinių, darbuotojas palieka įmonę. Jis ieško darbo kitur. Bet pareigos tokios pat arba panašios. Čia jis toliau gilina savo įgūdžius. Padirbus dar keleta mėnesių, darbuotojas vėl keičia darbovietę. Ir taip, kol pasiekia vidutines arba geresnes nei vidutinės darbo sąlygas. Tada jis nebeikeičia darboviečių. Geriau imasi papildomo darbo, kuris duoda ir papildomas pajamas. Jei tos pajamos pakankamos tuo ir pasibaigia darboviečių keitimas. Jeigu ne darbuotojas ieško galimybių pakeisti darbą, bet jau su didesniu atlyginimu. Ir geresnėmis pareigomis. Pakeitus 3-4 darbovietes, žmogus įgyja įvairesnę patirtį. Jis įgauna galimybę pretenduoti į geriau apmokamą darbo vietą. Pagerėja darbo sąlygos. Atsiranda savirealizacijos galimybė. O toliau – galima pradėti savo verslą arba ieškotis dar geresnės darbo vietos.

Silvija jau du metus dirbo personalo vadybininke nedidelėje kompanijoje. Visą kadrų darbą ji atlikdavo viena, pagalbininko neturėjo. Žinojo viską ir visus. Kolektyvas Silviją labai mylėjo ir ji stengėsi iš visų jėgų. Kai kompanija pradėjo augti, viena, net ir labai norėdama, ji nebegalėjo susidoroti su padidėjusiu darbo krūviu. Tačiau ji tylėjo ir sėdėjo biure iki išnaktų, nes buvo tikra, kad jai už darbštumą ir atsidavimą būtinai bus atsidėkota. Po kurio laiko ji išgirdo gandų, kad vadovas galvoja padidinti etatų skaičių personalo skyriuje. „Pagaliau aš tapsiu skyriaus vadove ir turėsiu pagalbininkų!” – galvojo Silvija. Toks siužetas jai atrodė visiškai suprantamas ir teisingiausias. Kai direktorius ją pasikvietė į kabinetą, ji spirgėjo iš džiaugsmo. Tai, kas įvyko paskui, Silvija prisimena kaip baisų sapną. Direktorius pasakė keletą žodžių apie didelį kompanijos augimo tempą ir būtinybę padidinti skyrių. Silvijos, kaip žmogaus, kuris ilgai ir rezultatyviai dirba kompanijoje, paprašė užsiimti personalo skyriaus vadovo… paieškomis. Kodėl? Kodėl startuodamos iš tos pačios pozicijos vienos moterys gana greitai juda pirmyn, jos vertinamos kaip lygiaverčiai partneriai, o kitos taip ir lieka geromis užduotis įvykdančiomis bendradarbėmis ir ne daugiau? Kur vienų sėkmės ir kitų nesėkmės paslaptis? Paprastai pirmieji žingsniai darant karjerą būna sunkūs. Mes mokomės iš savo klaidų, įgyjame patirties.