Žydai

LDK jau Vytauto laikais žydų gyveno 6000. Vytauto privilegijos ne visada padėjo LDK žydams. 1945 m. žydai buvo išvaryti iš LDK – 8 metams. Ir tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje. Akcijos priežastis kaip ir daugelio Europos šalių – valdovo ir valstybės sunki finansinė ir ekonominė padėtis. 1503 m. žydams buvo leista sugrįšti ir vėl kaip ir iki išvarymo žydų bendruomenės – kahalai (hebrajų k.- kehika; kahalu buvo vadinamas ir bendruomenės reikalus tvarkantis savivaldos organas) autonomiškai tvarkė vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis. Jau XVIa. Žydų bendruomenė LDK tapo didele ekonomine ir visuomenine jėga su kuria valdovai buvo priversti skaitytis.

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 - 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimo politika, dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti - registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą "carui išvaduotojui" Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke - beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams "štetl" tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai - keletas), chederai (vėliau - mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą.

Advokatai ieško Lietuvos žydams anksčiau priklausiusių religinės paskirties statinių, kuriuos valstybė planuoja grąžinti šiai bendruomenei. Dienraštis "Lietuvos rytas" rašo, kad netrukus Lietuvos archyvų departamentas turi pateikti 63 pastatų dokumentus, įrodančius, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą jie priklausė žydų bendruomenei. 24 iš jų yra Vilniuje, 22 - Kaune, 12 - Panevėžyje, 5 - Ukmergėje. Šių metų pradžioje Lietuvos archyvams buvo pateikti du žydų bendruomenių turto sąrašai. Lietuvos žydų bendruomenės sąraše buvo 145, o Pasaulio žydų turto organizacijos pateiktame sąraše - 150 objektų. Šiuos sąrašus sulyginus ir sujungus, bendrą sąrašą sudarė 190 objektų. Archyvų departamento darbo grupė daugiausia dėmesio skyrė 75 objektams, kurie buvo pažymėti kaip išlikę. Archyvuose pavyko rasti 64 pastatų dokumentus. Keturių pastatų dokumentai rodė, kad jie priklausė ne žydų bendruomenei, o buvo privati žydų nuosavybė.