Šiandieninė padėtis policijoje, taškai ant “i”
Šiandien policija prarado pačius geriausius ir labiausiai patyrusius pareigūnus – ši frazė skamba privačiuose pokalbiuose gana dažnai. Kalbama, jog mūsų policija prastai dirba dėl kadrų trūkumo, dėl visiško nebuvimo motyvacijos ir socialinių garantijų. Šiai dienai yra tik vieną privilegija – po 20 tarnybos metų policininkas gali išeiti į pensiją. Policijos komisariatuose šiai dienai nekomplektas siekia 20-25%, ar tai nėra baisūs skaičiai. Šiandien policija išgyvena giliausią krizę per 17 metų. Tokiomis sąlygomis priversti pareigūną dirbti kokybiškai ir atsakingai žiūrėti į savo pareigas praktiškai neįmanoma. Kas prisiims atsakomybę dėl lašas po lašo ištirpusių policijos įstaigose pareigūnų. Ne taip apmaudu, kai patyrę policijos pareigūnai išeina dirbti į kitas valstybines institucijas. Kur kas apmaudžiau, kai jie išeina į privačias įmones. Jie ten išeina tikrai ne todėl, kad ten darbas labai įdomus, bet todėl, kad ten žymiai didesni atlyginimai. Dar blogiau, kai išvyksta geresnio gyvenimo paieškoms į užsienį. Dažnai net iš politikų išgirstame , jei dirbti tokiomis sąlygomis Lietuvoje nepatinka, tai galima važiuoti į užsienį. Tai labai tipiškas šiandieninės visuomenės, valdžios ir visos politinės sistemos požiūris. Šiai dienai policininkų algų problema laikoma ne valstybės, o pačių policininkų problema.
Tai kokios pagrindinės jų išėjimo priežastys?
Atvykę į svečius kolegos dažnai pakraupsta pamatę, kokiomis sąlygomis tenka dirbti Lietuvos pareigūnams. Dirbti policijos pareigūnu nėra jokios motyvacijos, padėtis visiškai nestabili, policijos pareigūnai neturi saugumo jausmo, darbuotojai neapsaugoti nuo nepagrįstų atleidimų, nuobaudų ir t.t. Vienam pareigūnui tenka dirbti už du ar tris, bet už papildomą darbą jiems praktiškai nėra apmokama, o jei kažko nespėja, tai baudžiami, jau nekalbant apie darbo sąlygas, kai už savo pinigus perka kompiuterius, kuriuos naudoja darbui, popierių, su savo asmeniniais automobiliais dažnai tenka vykti į įvykio vietas, tarnybos reikalams naudoja nuosavus mobiliuosius telefonus. Dauguma policijos komisariatų beveik niekada nebuvo remontuojami ir šiandien dienai panašūs į landynes. Reformos policijoje vyksta jau 16 metų, tačiau naudos iš jų – nulis. Šiandien turime demoralizuotą, nemotyvuotą, nestabilią, materialiai ir finansiškai neaprūpintą policiją. Liūdna ir tai, kai į policija ateina jauni, perspektyvūs specialistai, baigę aukštąjį mokslą, mokantys užsienio kalbą, bet jie neišdirba nė kelerių metų, yra tiesiog priversti išeiti. Ir ne todėl, kad neįdomu dirbti, o todėl, kad negali išlaikyti savo šeimos. Nė vienoje man žinomoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje nėra taip blogai apmokama už darbą policijos pareigūnams kaip Lietuvoje.
Į policijos pareigūnus žiūrima kaip į kenkėją
Norint turėti kompetentingus policijos pareigūnus, reikia juos pritraukti ir išlaikyti. Valstybė turi suprasti, kad nėra prabanga jiems mokėti daugiau, nei pvz. statybininkui. Deja, perspektyvos, kad greitu laiku policijos pareigūnų atlyginimai žymiai pakils, nėra. Blogai ir tai, kad nėra pagarbos iš politikų pusės. Į policijos pareigūną žiūrima kaip į kyšininką, paprastą niekšelį siautėjantį keliuose ir panašiai. Tikriausiai nė vienoje senojoje Europos Sąjungos narėje nėra tokios nepagarbos policijos pareigūnams, kaip tai yra Lietuvoje. O juk be tos policijos nebūtų užtikrintas ir visuomenės saugumas.
Trūksta aiškaus karjeros vaizdo
Tai šiuo metu yra nepaprastai svarbus dalykas. Turi būti persvarstyti įstatymai, priimti sprendimai, kurie leistų sudaryti geras darbo sąlygas, naudoti priemones, kurios padėtų kolektyvui jaustis komanda, kas labai svarbu siekiant rezultatų, kad veikla būtų orientuota ne į procesą, o į rezultatą. Taip pat nėra pakankamų galimybių siūlyti daryti karjerą, nėra sukurtos karjeros sistemos pačioje valstybės tarnyboje, kad žmogui būtų aiškios jo perspektyvos, ką jis pasieks po trejų, po penkerių metų. Jaunesniems žmonėms labai trūksta aiškaus karjeros vaizdo. Vadovai nemoka dirbti su žmonėms, rūpintis jais. Kai matai, kad žmonės bėga iš policijos, turi kažką daryti, kad sustabdytum tą bėgimą. Jei nėra finansinių galimybių, turi galvoti, kaip sudėlioti karjeros perspektyvas, pagaliau, kaip pasakyti žmogui gerą žodį. Jei atsiranda aukštesnė laisva vieta, ar daug surasime vadovų, kurie pirmiausia atsigręžtų į savus, ateitų ir paklaustų, ar darbuotojas nenorėtų dalyvauti konkurse, paskatintų. Vienu žodžiu nors ir nedaug, bet yra tų motyvavimo būdų, tik reikia juos naudoti.
Kaip motyvuoti pareigūnus likti tarnyboje?
Galima būtu sukurti tam tikrus kompensavimo mechanizmus, kuriuos turi visos pažangios Europos ir pasaulio valstybės. Vienas iš tokių galėtų būti studijų finansavimas, tai būtų gana patrauklus dalykas, didelis privalumas. Sukurti pareigūnams beprocentines banko paskolos gavimo mechanizmus būstui ir t.t.. Nemaža dalis institucijų užsienyje sėkmingai taiko šias motyvavimo priemones. Turėtų būti švenčiamos profesinės ir kitos šventės. Vadovai neturėtų sukti galvos, kaip bent iš dalies finansuoti tokius renginius. Bijoma, kad tam skirtos lėšos bus laikomos netinkamai panaudotomis. Nematau nieko blogo, jei įstaiga skirs kolektyvo šventei šiek tiek pinigų. Tai tokie menki nuostoliai, palyginus su gaunama nauda: žmonės suburiami dirbti komandoje, mažiau lieka neišsakytų dalykų, stiprėja vidinė komunikacija.
Ar bazinio atlyginimo dydžio padidinimas padės spręsti šią problemą?
Manau kad ne, kainos kyla dažniau nei bazinis dydis. Nepamirškime ir to, kad eilę metų bazinis dydis išvis nekito. Tokios sumos kaip 200-400 litų gal ką nors reiškia tik pensininkams. Nesakau, kad jie pas mus labai sotūs ir aprūpinti, bet jų poreikiai mažesni negu jauno darbingo pareigūno, kuris turi išlaikyti šeimą. Kokybiškai toks padidėjimas nieko nereiškia. Dėl to nepadaugės kvalifikuotų specialistų, kurie norėjo išeiti, tie ir išeis. O tuos, kurie sėdi laukdami pensijos, gal ir pamalonina tokie padidėjimai. Pagrindinė masė pareigūnų , kuri reikalinga valstybei, nuo tokių trupinių sotesnė nepasidarys. Kokios yra tokios kaitos grėsmės visai valstybei? Kas bus, jei padėtis nesikeis? Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad tų realiai teigiamų pokyčių nematau. Atvirkščiai, padaugėjo žmonių, kurie laukia pensijos. Nors tarp jų yra labai puikių žmonių. Gal būt reiktų sugalvoti mechanizmą, kad jie neišeitų, kad norėtų pratęsti tarnybos laiką, nes šiai dienai jų nėra kam pakeisti. Kalbu ne apie tą dalį, kuri eina į darbą, tik kad eitų, o apie darbščius ir puikiai savo darbą išmanančius ir gabius pareigūnus. Juk dar viena problema, kad yra gan nemažai pareigūnų, kurie nepadaro net to kas jiems priklauso. Bijoma investuoti į pareigūnų darbo užmokestį, kad kas neapkaltintų, kad per daug jiems mokame, o tas nemokėjimas pavirsta didele žala Lietuvos valstybei – neužtikrinamas pakankamas visuomenės saugumas. Būtų įdomu jei kas paskaičiuotų, ką mes prarandame bijodami padaryti tą nepopuliarų sprendimą. Situacija ir toliau kasdien labai blogėja, ar taip neprieisim liepto galą, o gal mes jį jau priėjome…??? Ar padaugės į policija ateinančio dirbti jaunimo, baigusio mokslus? Manau kad ne. Manau, kad artimiausiu metu turėsime tokią kritinę situaciją, kad politikams nebeliks nieko kito, kaip kardinaliai pakeisti savo požiūrį į policijos sistemos finansavimą ir į pareigūnų atlyginimus, bet ar nebus per vėlu?…
Pagrindinis sprendimas – didesni atlyginimai?
Kiek turėtų uždirbti policijos pareigūnas, kad nenorėtų palikti darbo? Negaliu pasakyti kiek, bet tikrai ne tiek, kiek dabar. Labai sunku suvokti, kad 1100-1300 litų uždirbantis žmogus gali išlaikyti šeimą. Ne mano kompetencija yra skaičiuoti. Tą galėtų imtis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri turėtų prognozuoti atlyginimų kaitą, atsižvelgti į kainų kilimą. Tokie darbo užmokesčio apskaičiavimo mechanizmai visame pasaulyje sugalvoti. Šios srities specialistai, kurie dirba Vidaus reikalų ministerijoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Finansų ministerijoje, tikiu, kad gerai juos išmano. Atlyginimas yra vienas iš veiksnių, kuris lemia policijoje krizinę situaciją. Atrodytų, kad padėtis turi keistis iš esmės, juk įstojome į Europos Sąjungą, pasikeitė ekonominis gyvenimas. Deja taip nėra, nes Valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtinta valstybės tarnautojų motyvavimo sistema. Visame pasaulyje kalbama, kad iš savo atlyginimo valstybės tarnautojas turi išmaitinti šeimą, patenkinti savo buitinius, poilsio poreikius. Žmogus turi realizuoti save kaip asmenybė, jausti pasitenkinimą darbu, kuris duoda naudos ir pačiam, ir institucijai, ir valstybei. Šiandien Lietuvos policija krizėje, kai nebeužtenka konstatuoti krizę ir laukti geresnių laikų. Šiai dienai atlyginimus reiktų padaryti prestižinius ir daugiau lėšų policijos finansavimui reikia rasti valstybės biudžete. Tai būtų pirmieji žingsniai, stabdantys Lietuvos policijos sistemos degradaciją, grąžinantys policijos autoritetą. Juk policijos pareigūnų stokos nekompensuos didesni darbo krūviai. Gerai finansuojama policija įgytų naujų kompetencijų, dalyvautų projektuose, tobulėtų profesinėje srityje. Tai būtų pirmas pertvarkos žingsnis. Jei nori turėti kvalifikuotą pareigūną, turi jam mokėti pakankamai, kad galėtum konkuruoti su privačiuoju sektoriumi. Jei tvarka liks tokia pati, tai policijos sistema ir toliau degraduos. Bet šiandien Lietuvos policija krizėje, kai nebeužtenka konstatuoti krizę ir laukti geresnių laikų. Problemos yra didelės, skaudžios ir esminės, susijusios net ne su pačia policija, o su autoriteto problema. Vienas skaudžiausių dalykų, kad policija mūsų visuomenėje prarado autoritetą. Norint grąžinti policijos autoritetą, turi realiai matytis valdžios dėmesys policijos pareigūnams. Policijos pareigūno profesija turinti tapti prestižine, o tam reikia prestižinių atlyginimų. Policijos krizė padiktuota netinkamais sprendimais, kai nueita pigios darbo jėgos ekonomikos keliu, bet šiai dienai pasiektas taškas, kai nebegalima tik konstatuoti krizės ir laukti. Reikia peržiūrėti valstybės prioritetus, ryžtis investicijoms, parodyti dėmesį ir tik tada galima tikėtis kardinalių pasikeitimų policijos sistemoje. Pirmas žingsnis, turėtų būti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų sukūrimas. Turi būti sukurta ilgalaikė ir nuosekli atlyginimų kėlimo programa, pagal kurią atlyginimas atitiktų Europos gerosios praktikos pavyzdžius. Reiktų keisti darbo apmokėjimo sistemą, sukurti darbo grupę, kuri kiekvienais metais persvarstytų valstybės tarnautojų atlyginimus, lyginant su privačiuoju sektoriumi. Nors Lietuvoje pareigūną būtų sunku lyginti su privataus sektoriaus darbuotoju, nes nežinome tiksliai, kiek versle žmonės uždirba. Atlyginimas vokeliuose dar gana dažna atsiskaitimo forma, todėl nesimato tikrosios padėties. Visos kalbos apie policijos problemų sprendimą – tuščios. Šiai dienai valstybės prioritetai turėtų būti, švietimas, sveikata ir visuomenės saugumas, bet realiai šalies prioritetais yra Valdovų rūmai ir stadionai.
Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narys
Rimas Armaitis
