Socialiniai tinklai vagia pas mus tai, ką turime brangiausio

Socialiniai tinklai veikia smegenis taip pat kaip kazino, iškreipdami mūsų laiko suvokimą. Begalinės naujienų juostos ir emociškai įkrautas turinys neigiamai veikia atmintį ir realybės suvokimą, dėl to naudotojams atrodo, kad gyvenimas teka greičiau, rašo „UnHerd“ leidinys.

Šį efektą galima įveikti, bet tam socialiniais tinklais reikia naudotis sąmoningai.

Dažniausiai vartojamas daiktavardis anglų kalboje yra „laikas“. Mes jam jaučiame ypatingą pagarbą, nes laikas yra svarbiausia mūsų pasaulyje. Be jo niekas negali įvykti ir kikvirnam iš mūsų jis yra baigtis. Vis dėlto dauguma mūsų laiką vertina taip, tarsi jis neturėtų ypatingos reikšmės.

Mes labai piktinamės, kai didžiosios aukštųjų technologijų kompanijos vagia mūsų duomenis, tačiau tuo pačiu metu esame stebėtinai abejingi, kai tos pačios kompanijos vagia mūsų laiką.

Viena iš tokio abejingumo priežasčių yra tai, kad tikrasis šio vagystės mastas nuo mūsų slepiamas. Socialinių tinklų platformos jau daugelį metų pagreitina mūsų laiko pojūtį ir tuo pačiu iš esmės sutrumpina mūsų gyvenimą. Be to, jos tai daro taip gudriai ir sumaniai, kad žmogus retai supranta, jog iš jo nuolat vagia laiką.

Kiekvienam socialinių tinklų naudotojui kada nors buvo pavogtas laikas. Pavyzdžiui, kiekvienas iš jūsų tikriausiai dažnai prisijungia prie savo paskyros, ketindamas greitai peržiūrėti informacijos pranešimus, bet staiga pastebi, kad praėjo pusvalandis, o jūs vis dar esate socialiniame tinkle, nesuprantate, kam buvo išeikvotos tos trisdešimt minučių.

Šiam reiškiniui net buvo sugalvotas pavadinimas: „30 minučių bjaurybė“ (originalus terminas: „30-minute ick factor“). Ir ši išvada yra patvirtinta empiriškai. Stebėjimai parodė, kad tokių programėlių kaip „TikTok“ ir „Instagram“* naudotojai jau po kelių minučių nustoja pastebėti laiką, praleidžiamą šiose platformose, net ir tuo atveju, kai jiems aiškiai primenama, kad jie turi stebėti laiką.

Ir šis nesugebėjimas pastebėti laiko, praleisto socialiniuose tinkluose, visiškai nėra atsitiktinis. Štai ką apie tai pasakė „Facebook“ įkūrėjas-prezidentas Šonas Parkeris: „Principas, kuriuo buvo grindžiamos šios programėlės… buvo įgyvendintas daugiausia taip: „Kaip padaryti, kad žmogus praleistų kuo daugiau laiko su mumis ir skirti mums daugiau sąmoningo dėmesio?““

Nenuostabu, kad pats Parkeris nesinaudoja socialiniais tinklais, teigdamas, kad jie „sunaudoja per daug laiko“.

Norėdami suprasti, kaip didelės technologijų kompanijos sugeba pavogti mūsų laiką, pirmiausia turime išsiaiškinti, kaip smegenys jį suvokia (tai vadinama „chronosuvokimu“).

Žmogui ne visada atrodo, kad laikas teka pastoviu greičiu. Kuo nemalonesnis įvykis, tuo jis teka lėčiau. Būtent dėl šios priežasties žmonės linkę pervertinti tokių ekstremalių situacijų, kaip žemės drebėjimai ir avarijos, trukmę.

Apskritai, tam tikras įvykis šiuo metu jaučiamas kaip ilgesnis, jei jį lydi daugiau detalių, jis pasižymi didesniu spalvų įvairove. Tačiau šiuo konkrečiu momentu mes retai galvojame apie laiką; mūsų laiko suvokimas yra labiau linkęs į retrospekciją, nuolatinį grįžimą į praeitį.

O žmogaus laiko suvokimas retrospektyviai priklauso nuo atminties. Kuo daugiau žmonės prisimena apie tam tikrą įvykį, tuo jis suvokiamas kaip ilgesnis, ir tuo lėtesnis atrodo praeinantis laikas.

Kartais šiuo metu vykstantis įvykis gali atrodyti trumpas, tačiau atmintyje jis bus suvokiamas kaip ilgas, užsitęsęs. Būna ir atvirkščiai. Klasikinis pavyzdys – „atostogų paradoksas“: atostogų metu laikas prabėga greitai, nes žmogus patiria daug naujų įspūdžių.

Tačiau grįžus iš atostogų laikas atrodo praėjęs ilgiau, nes žmogus turi daug ryškių atostogų prisiminimų, kurie suteikia praeičiai gilumo. Ir atvirkščiai, kai žmogus praleidžia varginančias minutes oro uosto laukimo salėje, nuolat žiūrėdamas į laikrodį, pernelyg didelis suvokimo jautrumas priverčia laiką tuo metu tekėti lėčiau.

Tačiau, kadangi laukimo procese neįvyksta jokių ypatingų įvykių, nėra ryškių prisiminimų, todėl laikas, praleistas oro uoste, kai apie jį bus prisimenama ateityje, atrodys trumpas.

Socialinių tinklų pavojus – ir tai yra jų ypatumas – yra tai, kad jie pagreitina laiko suvokimą tiek dabartyje, tiek retrospektyviai. Šis efektas atsiranda dėl to, kad tuo pačiu metu pablogėja dabartinių įvykių suvokimas ir susilpnėja prisiminimai apie praeitį.

Pabandykite prisiminti, kokią informaciją matėte socialiniuose tinkluose, kai neseniai juos lankėte. Ir taps aišku, kad jūs beveik negalėsite prisiminti nė vieno įrašo, net jei socialiniuose tinkluose praleidote keletą valandų.

Šis reiškinys patvirtintas tyrimais, kurie parodė, kad socialiniai tinklai pablogina tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę atmintį. Naujienų srautas socialiniuose tinkluose yra panašus į Letą – mitinę upę, kurios vandenyse paklydę sielos bandė nuplauti savo nuodėmes, ir prisiminimai apie jas iš tiesų išnykdavo, nes buvo suteikta užmarštis.

<…>

Trumpai tariant, reikalas yra toks: naujienų srautas, kurį jūs peržiūrite socialiniuose tinkluose, priešinasi nuoseklios ir tvarkingos siužeto kompozicijos kūrimui, nes jis yra nuoseklumo ir tvarkingumo priešingybė. Taip yra dėl to, kad jis yra ne kas kita, kaip laiko labirintas.

Jis neturi nei pradžios, nei vidurio, nei pabaigos, o kiekvienas naujas įrašas šiame naujienų sraute nėra susijęs su ankstesniuoju, todėl peržiūrėti šį naujienų srautą yra tas pats, kas skaityti knygą esant stipriam vėjui: vėjas greitai verčia puslapius, labai sunku susikoncentruoti į tekstą – trumpai tariant, perskaitytus fragmentus neįmanoma sujungti į vieną nuoseklų tekstą ir jį įsiminti.

Taigi, peržiūrėdamas publikacijas socialiniuose tinkluose, naudotojas ne tik praranda laiko pojūtį, bet ir pamiršta pačių publikacijų turinį. Pavyzdžiui, mes be vargo galime papasakoti perskaitytos knygos ar pernai žiūrėto filmo siužetą, bet vargu ar galime prisiminti naujienas, kurias vakar matėme internete.

Nepaisant to, kad jūs menkai prisimenate naujienas, kurios pasirodė jūsų socialiniuose tinkluose, vis dėlto jūs nesate prieš tai, kad peržiūrėtumėte naujienų srautą, ir darote tai su malonumu. Tikriausiai tai taip pat yra gudrybė.

Tyrimai parodė, kad naudotojai laiką, praleistą socialiniuose tinkluose, vertina kaip malonesnį, jei būdami internete jie pamiršta viską kitą, įskaitant laiką. Kitaip tariant, kai žmogus jaučiasi gerai ir linksmai, laikas bėga greitai; galima pasakyti ir atvirkščiai, jei laikas bėga greitai, žmogus mano, kad jam buvo gerai ir linksma.

Taigi, dėmesio pritraukimo specialistai stengiasi, kad žmogus kuo mažiau gailėtųsi laiko, praleisto internete.

<…>

Dabar, kai tai supratome, galime pabandyti kažkaip išspręsti iškeltą problemą. Laimei, turime priemonių, padedančių aktyviai sulėtinti mūsų laiko suvokimą. Viena iš jų – visiškai atsisakyti socialinių tinklų arba bent jau apriboti jų naudojimą.

Tyrimai rodo, kad atsisakymas socialinių tinklų gali akimirksniu sulėtinti laiko suvokimą, ypač tiems naudotojams, kurie yra labai priklausomi nuo jų. Be to, kaip parodė tyrimas, kuriame dalyvavo 35 tūkstančiai žmonių, socialinių tinklų atsisakymas paprastai jau po kelių savaičių gali turėti teigiamą poveikį psichinei sveikatai.

Tačiau tame pačiame tyrime taip pat buvo nustatyta, kad laikas, kurį sutaupė žmonės, atsisakę socialinių tinklų, dažnai buvo praleidžiamas peržiūrint kitas programas, į kurias vis dažniau įdiegiamos socialiniams tinklams būdingos laiko iškraipymo funkcijos.

Paimkime, pavyzdžiui, pokalbių botus. Iš esmės jie sukurti kaip labirintai: jie ne tik dažnai pateikia atsakymus, kurie neatitinka realybės, bet ir linkę „kompensuoti daugžodžiavimu“, t. y. dažnai painiojasi ir pateikia dviprasmiškus atsakymus, dėl to kiekvienas jų atsakymas kelia dar daugiau klausimų ir sukuria savotišką verbalinį „Grueno efektą“.

Jie taip pat linkę patvirtinti vartotojų klaidingas nuomones, vis giliau įtraukdami juos į apgaulingus ir pavojingus „triušio urvus“, t. y. įtraukdami į sudėtingus ir ilgus labirintus, iš kurių sunku išbristi dar ir emociškai.

Taigi, pagrindinė problema, kuri čia svarstoma, yra ne socialiniai tinklai ar pokalbių botai savaime, o vingiuoti, painūs labirintai.

Išsaugoti sąmoningą realybės suvokimą ir stebėti laiką galėsime tik tada, jei vietoj to, kad klajotume po labirintus jų sklandžiai vingiuojančiais keliais, vedančiais į niekur, pradėsime staigiai kreiptis į aiškiai apibrėžtus tikslus.

Mes netgi galėtume išmokti naudoti socialinius tinklus ir pokalbių robotus (beje, tai dvi neįtikėtinai naudingos technologijos) savo naudai – kad jie pripildytų mūsų gyvenimą naudingu turiniu, o ne jį nuskurdintų.

<…>

Dabar mes žinome, kaip socialinių tinklų platformos sugeba pagreitinti laiką. Jei sugebėsime naudoti priešingus metodus, tuomet nėra atmestina, kad mums pavyks sulėtinti laiko tėkmę. Kad gerai įsimintų kokius nors įvykius, žmogaus smegenims reikia kokių nors reikšmingų stimulų: netikėtų, ryškių įvykių, stiprių jausmų, kokių nors reikšmingų dalykų.

Socialiniai tinklai sukuria visų šių dalykų iliuziją, nors iš tiesų jie juos sunaikina. Vietoj to, kad ieškotume visų šių dalykų virtualiame pasaulyje, turėtume jų ieškoti tikrovėje.

Vienas iš būdų neprarasti ryšio su realybe yra visada laikytis tokio požiūrio į gyvenimą, kuris, labiausiai tikėtina, nuves teisingu keliu: skaityti knygas, o ne sėdėti socialiniuose tinkluose; leistis į įdomias keliones, o ne sėdėti namuose.

Žmogus taip pat turi sutelkti dėmesį į įspūdžius, kuriuos sukels jo įvaizdis. Paprasčiausias būdas sustiprinti jausmą – juo mėgautis.

Todėl nustokite abejingai vartyti gyvenimo būdo puslapius, tarsi tai būtų naujienų juosta, ir išmokite sutelkti dėmesį į dabartį, į šį akimirką.

Apibendrinant keturiasdešimt septyniuose moksliniuose straipsniuose išdėstytą informaciją, galima padaryti tokią išvadą: egzistuoja ryšys tarp gerai išvystyto sąmoningumo ir subjektyvaus laiko sulėtėjimo (sąmoningumas – tai gebėjimas išlaikyti dėmesį dabartiniame momente).