Išvedimo sistemos įrenginiai

Išvesties įrenginių paskirtis – apdorotą informaciją išvesti iš kompiuterio sisteminio bloko. Displėjuje gali būti matoma ir įvedama informacija. Tai padeda ją kontroliuoti, taisyti, bet neturi jokios įtakos jos išvedimui. Prie išvesties įrenginių priskiriami displėjai, specialieji projektoriai, spausdintuvai, braižytuvai, garsiakalbiai (juos ypač naudoja žmonės, kurių sutrikusi rega) ir kt.

Displėjus turi beveik visi kompiuteriai. Jų paskirtis – išvesti grafinę ir tekstinę informaciją. Pagal konstrukciją displėjai skirstomi į kineskopinius (taškinius, CRT) ir plokščiuosius (vektorinius, LTQ). Plokštieji dėl savo mažų matmenų plačiau naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau vaizdo kokybe ir didesne kaina nusileidžia kineskopiniams.

Vaizdo kokybė displėjaus ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičius ekrane), spalvingumo, kadrų dažnio, dažnių juostos. Dauguma displėjų patys prisiderina prie personalinio kompiuterio atvaizdavimo standarto. Personalinio kompiuterio displėjuose, kaip ir televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis taškas, bėgdamas per ekraną. Elektroniniame vamzdyje tašką kuria elektronų spindulys, žadindamas ekrano vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Nuo spindulio intensyvumo priklauso vaizdą sudarančių taškų šviesumas. Vaizdą taškas pradeda piešti iš kairiojo viršutinio ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, po truputėlį leisdamasis žemyn. Paskui staigiai grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę. Taip eilutė po eilutės jis piešia vaizdą iki ekrano apačios, o ją pasiekęs baigia piešti kadrą ir vėl pradeda naują. Displėjuje tuo pačiu metu galima matyti tik grafinį arba tekstinį vaizdą. Kišeniniams ir nešiojamiems personaliniams kompiuteriams naudojami plokštieji nespalvoti ir spalvoti, daugiausia skystųjų kristalų, ekranai. Skystųjų kristalų ekranai vartoja mažiausiai energijos, yra lengvi ir pigūs. Didžiausi jų trūkumai – inertiškumas ir prastesnis skaitomumas – sėkmingai šalinami. Taip pat yra ir plazminiai ekranai. Juose daugiausiai naudojamos neono dujos arba argono ir neono dujų mišinys, todėl jie švyti rausvai oranžine spalva. Displėjaus ekrano dydis (įstrižainė) matuojama coliais. Paprasčiausių kineskopinių displėjų ekranai būna 14 colių. Leidyboje ir kitur, kur reikia dirbti su smulkiais objektais, naudojami ir didesnės įstrižainės ekranai (15, 16 ar 17 colių). Norint sumažinti akims daroma poveikį, senesniems displėjams buvo gaminami specialus filtrai.

Personaliniu kompiuteriu galima įvairiai apdoroti vaizdus, pavyzdžiui: retušuoti, padidinti kontrastą, pakeisti vaizdo spalvas ir elementus, deformuoti ir transformuoti vaizdą, maišyti televizinį ir personalinio kompiuterio sukurtą vaizdą ir t.t. norint vaizdą į personalinį kompiuterį įvesti iš vaizdo magnetofono, TV imtuvo arba personaliniame kompiuteryje sukurtą vaizdą įrašyti į vaizdo juostą ar stebėti televizoriaus ekrane, reikia įsigyti specialias plokštes, suderinančias personalinį kompiuterį ir televizinio vaizdo standartus. Vaizdo plokštes galima suskirstyti į keturias grupes:

1. plokštės televiziniam kadrui arba vaizdui įvesti į kompiuterį. Jos analoginį televizinio vaizdo signalą paverčia skaitmeniniais kompiuterio standarto (VGA, SVGA) signalais (diskretizuoja, kvantuoja, koduoja spalvas);

2. plokštės kompiuterio vaizdui paversti televiziniu vaizdu (VGA/ TV converter – VGA/TV keitikliai). Jos skaitmeninius kompiuterio signalus paverčia analoginiu televizinio vaizdo signalu;

3. plokštės televiziniam ir kompiuterio generuojamiems vaizdams įterpti vieniems į kitus(Video Overlay Card). Jos ne tik suderina kompiuterį ir televizinio vaizdo signalus, bet ir sugeba kompiuterio kuriamą vaizdą ir televizinius vaizdus įterpti vieną į kitą.

4. plokštės MPEG (Motion Picture Expert Group) metodu užkoduotiems animaciniams vaizdams atkurti.

Yra plokščių, atliekančių visas minėtas operacijas realiu laiku, t.y. apdorojančių 25 – 30 kadrų per sekundę. Kai kurios vaizdo plokštės turi stereofoninius garso įėjimus, su jomis labai patogu įgarsinti sukurtus vaizdinius siužetus. Yra plokščių,skirtų įvesti pavieniams kadrams bei jiems paversti kompiuterio standarto vaizdu, ir plokščių, sugebančių įvesti į kompiuterį televizinį vaizdą realiu laiku.

Spausdintuvas kompiuterio darbui nebūtinas, tačiau be jo neįmanoma apsieiti, norint atspausdinti dokumentą. Šiandien žmonės labiau pasitiki popieriniu dokumentu nei galimybe perskaityti jį ekrane. Kompiuteriniai spausdintuvai spausdina tekstą, specialius grafinius simbolius ir grafinius vaizdus. Teksto ir grafinių simbolių spausdinimą kompiuteris valdo, siųsdamas spausdintuvui ne simbolio formos aprašymą, o ASCII simbolių lentelės kodus. Spausdintuvai skirstomi į dvi stambias grupes: kontaktinius (tiesioginio veikimo) ir bekontakčius (netiesioginio veikimo). Prie kontaktinių spausdintuvų priskiriami plaktukiniai ir adatiniai, prie bekontakčių – rašaliniai ir lazeriniai. Kontaktiniuose spausdintuvuose taikomas mechaninis spausdinimo principas, t.y. tam tikras mechanizmas per dažančią juostelę susiliečia su popieriumi ir palieka jame pėdsaką.

Plaktukinio spausdintuvo mechanizmą sudaro raidžių pavidalo plaktukėlių rinkinys. Smūgiuodamas į popierių, plaktukėlis palieka jame kokybišką raidės atspaudą, tačiau norint pakeisti šriftą, reikia keisti ir visą raidžių rinkinį. Plaktukiniu spausdintuvu negalima spausdinti grafinių vaizdų. Dėl šių priežasčių jis naudojamas retai.

Adatiniai spausdintuvai Lietuvoje dar gana paplitę. Jie skiriasi adatėlių skaičiumi galvutėje, spausdinimo kokybe ir greičiu. Adatėlės galvutėje yra išdėstytos vertikaliai vienu ar keliais stulpeliais. Adatėles valdo atskiri elektromagnetai. Tarp galvutės ir popieriaus yra dažais įmirkyta juostelė. Adatėlės smūgiu dažai yra perkeliami ant popieriaus. Vaizdas sudaromas iš taškų. Vaizdo kokybė priklauso nuo taškų tankio. Tekstas spausdinamas dviem režimais – juodraščio (Draft) ir švarraščio (LQ ar NLQ). Dažniausiai adatinis spausdintuvas turi atmintį, kurioje aprašyta, kokius veiksmus turi atlikti adata, suformuodama vieną ar kitą simbolį. Kontaktinių spausdintuvų trūkimai – lėtas spausdinimas, triukšmas, žema spausdinimo kokybė. Tačiau palyginus su bekontakčiais, jie yra pakankamai pigūs.

Bekontakčių spausdintuvų mechanizmas tiesiogiai nesiliečia su popieriumi. Rašaliniai spausdintuvai dirba tyliai, nes spausdina taškais purkšdami specialų rašalą ir neliečia popieriaus. Jie spausdina geriau, o kainuoja panašiai kaip ir adatiniai. Tačiau palyginti brangus yra rašalas. Kiekvienos spalvos rašalui purkšti yra keli stulpeliu išdėstyti elektrinio signalo valdomi purkštukai. Purkštukai yra miniatiūriniai, plika akimi sunkiai įžiūrimos. Spausdintuvams naudojamas skystasis arba plastiškasis rašalas. Skystasis rašalas purškiamas tolydžiai arba impulsais. Rašalinių spausdintuvų skiriamoji geba yra iki 720*720 taškų colyje, spausdinimo greitis 3 – 5 nespalvoti puslapiai per minutę, RAM – nuo 32 iki 512 Kbaitų. Spalvotai spausdinama maždaug penkis kartus lėčiau.

Terminį spausdintuvą sudaro trys pagrindiniai elementai: terminė galvutė, speciali juostelė ir popierius. Terminė galvutė susideda iš šiluminių elementų, kurie, atėjus signalui, yra įkaitinami. Šie spausdintuvai ne brangesni už adatinius, spausdina tyliai ir gerai, tačiau jiems reikia specialaus popieriaus arba specialios vienkartinės juostelės, todėl jų eksploatacija taip pat gerokai brangesnė negu adatinių.

Lazerinių spausdintuvų, kaip ir dokumentų dauginimo technikos, veikimo principas pagrįstas lazerinio įrenginio (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno elektrostatinį dokumento atvaizdą. Lazerinis spausdintuvas spausdina visą puslapį iš karto, kaip kopijavimo aparatas. Veikimo principas. Pirmiausiai specialus skustuvas nuvalo būgno paviršių. Paskui paviršius teigiamai jonizuojamas elektriniu išlydžiu. Lazerio spindulys, moduliuotas įrašoma informacija, daugiabriauniu veidrodžiu yra skleidžiamas eilutėmis besisukančio būgno paviršiuje. Jis invertuoja paviršinius krūvius ir padaro juos neigiamus. Šitaip gaunamas elektrostatinis spausdinimo atvaizdas. Vaizdas išryškinamas teigiamą krūvį turinčias dažų milteliais, kurie prilimpa neigiamai įelektrintuose būgno paviršiaus taškuose. Paskui dažai perkeliami ant neigiamai įelektrintų popieriaus lapų. Dažnai popieriuje užfiksuojami jį kaitinant. Lazeriniai spausdintuvai turi turėti talpią operatyviąją atmintį. Lazerinis spausdintuvas, kaip ir kiti, veikia dviem režimais.

Bekontakčių spausdintuvų privalumai – labai gera kokybė, galimybė greitai spausdinti (iki 20 puslapių per minutę), tačiau kainuoja jie dažnai brangiau nei pats kompiuteris. Todėl bekontakčiai spausdintuvai paprastai naudojami ten, kur reikia aukštos kokybės, pavyzdžiui, leidybinėse sistemose.

Braižytuvai. Braižytuvai pagal brėžinio formatą skirstomi į tris grupes: mažo formato (A ir B ANSI standarto formatai), vidutinio formato (C ir D formatai) ir didelio formato (E formatas). Pagal piešimo būdą skiriami vektoriniai ir rastriniai braižytuvai.

Vektoriniai braižytuvai yra pieštukiniai. Imituodami braižytoją, jie braižo linijomis vienu ar keliais skirtingų spalvų pieštukais.

Rastriniai braižytuvai veikia panašiai kaip spausdintuvai. Jie būna elektrostatiniai, terminiai, rašaliniai, adatiniai. Šie braižytuvai dažniausiai būna lygiagretūs, t.y. jie neturi judamosios spausdinimo galvutės ir spausdina iš karto visame dokumento plotyje. Seniausi ir plačiausiai naudojami yra pieštukiniai braižytuvai. Kai kuriuose jų popierius ir pieštukai juda statmenai vienas kitam. Kituose popierius klojamas ant braižymo stalo ir juda tik pieštukas. Pieštukiniai braižytuvai yra universalūs, nelabai brangūs, tinka ir mažų, ir didelių formatų dokumentams, tačiau palyginti lėtai veikia.

Elektrostatinių braižytuvų galvutė įelektrina tam tikras popieriaus vietas, kad jos pritrauktu dažus. Jie yra spalvoti, turi didelę skiriamają gebą, veikia gerokai greičiau negu pieštukiniai, tačiau brangūs ir jiems reikia specialaus popieriaus, kurio paviršius padengtas dielektriko sluoksniu.

Elektrografinis braižytuvas gali būti lazerinis spausdintuvas arba įrenginys, į kurio būgną informacija įrašoma ne lazeriu, o dokumento pločio spindulių liniuote. Vienas spindulys atitinka viena tašką.

Terminiai braižytuvai nebrangūs, spalvoti, tačiau veikia palyginti lėtai, mažesnė jų skiriamoji geba. Jiems reikia specialaus popieriaus arba spausdinimo juostelės.

Rašaliniai braižytuvai analogiški spausdintuvams. Nuosekliems adatiniams braižytuvams naudojamos galvutės, turinčios ne mažiau kaip 24 adatas. Jie yra analogiški LQ spausdintuvams.

Literatūra:

1. Bangimantas Starkus “Personalinis Kompiuteris” 1997m. Kaunas
2. “Informatikos Skaitiniai” 1996m. Kaunas