Informacinės visuomenės plėtra pasaulyje
Informacijos visuomenės sąvoka pirmą kartą buvo pristatyta septinto dešimtmečio pradžioje. Nuo to laiko daug diskutuojama, ką technologijos gali naudingo pasiūlyti visuomenei. Pastebima, kad informacinės visuomenės kūrimas didžiausios įtakos turi ekonomikos augimui. Stiprėja privatus verslas, kokybiškai gerėja ir gausėja valstybės viešosios paslaugos, auga nauja, išsimokslinusi ir daug naudingų žinių sukaupusi žmonių kartą, gebanti panaudoti ir taikanti žinias praktikoje. Stiprėjant ekonomikai – kyla pragyvenimo lygis, sukuriama daugiau darbo vietų, lengviau sprendžiamos socialinės problemos.
Dėl šių priežasčių dauguma užsienio valstybių, kurios informacinės visuomenės kūrimą jau įgyvendina praktikoje, ėmėsi ryžtingų veiksmų. Gerai žinomi JAV, Japonijos, Airijos pavyzdžiai, kuomet šių šalių vyriausybės deklaravo politinį pasiryžimą kurti ir vystyti žinių visuomenę, o ekonomikos plėtrą ėmė vystyti informacinių technologijų ir telekomunikacijų pagalba.
ES informacinės visuomenės kūrimo prielaidos
Valstybės informacinė kompetencija ir informacinis potencialas vis labiau lemia šalies pozicijas tiek Europos, tiek viso pasaulio ekonominėje ir politinėje struktūroje. Kaip teigiama eEuropa2005 Veiksmų plane, „Informacijos visuomenė turi didžiulį nepanaudotą potencialą gerinti gyvenimo produktyvumą ir kokybę. (…) Vystymasis atveria ženklias ekonomines ir socialines galimybes. Naujos paslaugos, taikomieji sprendimai ir turinys sukurs naujas rinkas ir suteiks naujas priemones leidžiančias didinti produktyvumą ir per tai – augimą ir užimtumą visoje ekonomikoje. Jis taip pat sudarys sąlygas piliečiams patogiau pasiekti informacijos ir ryšių priemones.“
Aštunto dešimtmečio pabaigoje, JAV ekonomika ėmė sparčiai augti. Šį augimą sąlygojo gana greitas informacinių technologijų adaptavimas šalies ekonomikoje. Dėl šios priežasties Vakarų Europai teko susidurti su rimtais išbandymais, kadangi Europos valstybės vis sunkiau galėjo konkuruoti su JAV. Šis ekonominis – technologinis Vakarų Europos atsilikimas nuo JAV ir Japonijos buvo pavadintas simbolišku “Eurosklerozės” vardu. Bendrosios rinkos programos parengimas ir sėkmingas jos įgyvendinimas leido Europos Bendrijai išvengti rimtesnės krizės. Bendrosios rinkos programos atsiradimą iniciavusi Europos Komisija su EB valstybių vadovų pritarimu ėmėsi iniciatyvos megzti ryšius su Europos valstybių pramoninkais ir remti mokslinių tyrimų ir plėtos projektus, kuriuose dalyvaudavo iš karto kelių EB valstybių mokslinių tyrimų centrai ir pramonės įmonės. Taip Europos integracijos kontekste pradėjo veikti net kelios svarbios Bendrijos finansuojamos technologijų plėtros programos, kurios tapo svarbiu, o kartais ir lemiamu finansiniu instrumentu, kurio pagalba, JAV ir Japoniją besivejančioms europiečių įmonėms buvo sudarytos prielaidos rimčiau konkuruoti.
Kita vertus, Bendrijos skiriamos finansinės paramos dalį, mokslo ir vystymo reikalams, turėjo papildyti bendrosios rinkos sukūrimo programa, kurios parengimo ir įgyvendinimo iniciatyvos ėmėsi nuo 1985 metų Žako Deloro (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija. Atsakingas už vidaus rinkos plėtrą Komisijos vicepirmininkas Artūras Kokfildas (Arthur Cockfield) 1985 metais parengė išsamų dokumentą (vadinamąją “Baltąją knygą dėl vieningos rinkos kūrimo užbaigimo”), kuriame buvo išdėstyta tai, kas būtina yra padaryti, norint užtikrinti, kad Europos Bendrijos viduje prekės, paslaugos, žmonės ir kapitalas iš tiesų galėtų laisvai ir nekliudomai judėti. Iš esmės vieningos rinkos sukūrimo tikslas nebuvo kažkas visiškai naujo ir netikėto. Pačios Europos ekonominės bendrijos steigimo tikslas buvo sujungti visų dalyvaujančių valstybių nacionalines rinkas į bendrąją rinką. Dėl to net pati Bendrija kasdieninėje kalboje jau buvo vadinama tiesiog “bendrąja rinka”. Nepaisant to, nors nuo 1968 metų pradėjo veikti muitų sąjunga ir EB valstybių tarpusavio prekyboje buvo panaikinti muitai ir kvotos, ir nustatytas bendras išorinis muitas ne EB valstybių prekėms, pasak Baltosios knygos autoriaus, vis dėlto laisvai tarpusavio prekybai ir kitoms laisvėms dar liko daug kitokių kliūčių.
Taigi, A. Kokfildo parengtoji Baltoji knyga – tai iš esmės buvo programa, kurią įgyvendinus galiausiai būtų užbaigtas bendrosios rinkos kūrimas, t.y. pagaliau būtų pasiektas tikslas, vardan kurio buvo steigiama ir pati Bendrija. Baltojoje knygoje buvo numatyta, kad pagrindine netarifinių kliūčių šalinimo priemone turėjo būti priimti atitinkami visos Bendrijos mastu galiojantys teisės aktai. Be pačių teisės aktų Baltojoje knygoje buvo nustatytas ir preliminarus jų priėmimo ir įgyvendinimo tvarkaraštis. Kadangi reikėjo įgyvendinti beveik tris šimtus teisinių priemonių, tai visos programos užbaigimas buvo suplanuotas iki 1992 metų pabaigos. Dėl to vėliau ši programa buvo pavadinta “Europa 1992” programa.
Apie žinių ekonomiką arba žiniomis grįstos ekonomikos sukūrimą vėl buvo prabilta tik 2000 metais. Tų metų pavasarį Europos Sąjungos Portugalijos pirmininkavimo metu, Lisabonoje gegužės 24 dieną Europos Taryba priėmė taip vadinamą Lisabonos strategiją. Lisabonos strategija numatė ES sukurti žiniomis grįstą ekonomiką iki 2010 metų. Taigi iš esmės ši strategija buvo sukurta artimiausiam dešimtmečiui. Vadovaujantis naujai priimta strategija, Europos Komisija parengė veiksmų planą „eEurope“, kuriame buvo numatyti konkretūs informacinės visuomenės plėtros tikslai ir jiems įgyvendinti iškelti uždaviniai. „eEurope“ veiksmų plane numatytos kryptys, įgyvendinimo terminai, pažangos vertinimo kriterijai bei galimi finansavimo šaltiniai. Iniciatyva „eEurope+“, orientuota į ES šalis kandidates, kurios tikslas – padėti šalims kandidatėms lengviau integruotis į „eEurope 2005“ veiksmų planą.
Apibendrinant galima teigti, kad ES žinių ekonomikos srityje, ES veikia nuosekliai. Pirmiausia buvo įvertinta padėtis ir išanalizuoti galimi tolimesni veiksmai, kuriais buvo siekiama sukurti prielaidas vieningai vidaus rinkai atsirasti. Šie pokyčiai leido sukurti galingą ekonominį potencialą turinčią atsvarą JAV, kurį būtina toliau stiprinti. Nauji iššūkiai patvirtinti Lisabonos strategijoje Europos Bendrijai suteikė dar didesnį pagreitį, buvo išreikšta ambicinga ir aiškiai artikuliuota politinė ES šalių valia. Suformuluotas „eEurope“ veiksmų planas leido plėtoti ES programas orientuotas į žinių ekonomikos plėtrą.
