Iliuzijų technologijos Lietuvoje

Politikai sutaria, kad reikia plėtoti aukštąsias technologijas, tačiau plėtros programas svarsto tik vietos profesūra ir biurokratai, o programoms vykdyti skirtos lėšos išdalijamos be konkursų ir tiems patiems mokslininkams.

Dar neseniai politikai savo pareiškimuose ir kalbose tik retkarčiais atkreipdavo dėmesį į jiems beveik mistinę mokslinių tyrimų reikšmę šalies ateičiai. Ateitis atrodė tokia tolima, kad buvo numota į jos finansavimą, matyt, tikintis, kad „dvasingi” dalykai gali būti gyvi dvasia.

Šiandien padėtis pasikeitė. Suvokta, kad mokslo žinios nėra jau tokios neapčiuopiamos, ir joks save gerbiantis Seimo narys ar Vyriausybės biurokratas dabar nepraleis progos skelbti apie paramą žinių visuomenei. Nusivylus tranzito perspektyvomis sutarta, kad gerovę gali sukurti žinių ekonomika, ir šios vizijos įgyvendinimas neseniai įspraustas į labai konkrečius rėmus: pasirašytas Nacionalinis susitarimas tikslui pasiekti suteikia 15 metų.

O kad deklaracijos nebūtų tušti žodžiai ir kad Lietuva Europoje neatrodytų juokinga tyrimams skirdama kuklius 0,6 proc. BNP (Europos Komisija pataria 3 proc.), politikai, atrodo, pagaliau tapo dosnesni.

„Auksinis ketvertas“

Vyriausybė neseniai nustatė ir mokslo bei eksperimentinės plėtros prioritetus, tarp kurių yra biotechnologija, nanotechnologija ir informacinės technologijos (IT). Tai nestebina, nes pastaraisiais metais šias sritis plėtoja kiekviena išsivysčiusi šalis. Netgi Kuba biotechnologijoms rodo išskirtinį dėmesį ir per dešimtmetį investavo apie 1 mlrd. dolerių. Tačiau Lietuvai minėtų prioritetų lyg ir nepakako, todėl Vyriausybės nutarime nurodomos dar kelios kryptys. Ir atsirado papildomas punktas: biotechnologijos, mechatronikos, lazerinių, informacijos ir kitų aukštųjų technologijų kūrimas.

Beveik tuo pačiu metu, kai buvo rengiamas šis nutarimas, pradėta rengti Aukštųjų technologijų plėtros programą (ATPP). Ji numato remti mokslui imlią pramonę: biotechnologijos, mechatronikos, lazerių ir IT įmones.

Valdžios ir mokslo struktūrų korespondencija liudija, kad šios šakos 2003–2007 m. pretenduoja į daugiau kaip 180 mln. litų paramą.

Tačiau sėkmė viena nevaikšto: Krašto apsaugos ministerija, ketindama remti šalies saugumui svarbius tyrimus, į pasirinktus keturis centrus, iš kurių trys yra lazerių, biotechnologijų ir mechatronikos, per trejus metus investuos 14 mln. litų. Naujausias „auksinio ketverto” pasisekimas yra jau minėtas Nacionalinis susitarimas. Jame pasirinktos kelios „proveržio kryptys”, tarp kurių, be abejo, yra biotechnologija, mechatronika, lazeriai ir IT.

Pasitikėjimas

Prognozuoti technologinę plėtrą ir nustatyti prioritetus yra įprasta moderniose šalyse. Prieš keletą metų Šiaurės šalys įgyvendino sėkmingas IT strategijas. JAV 1999 m. prioritetine pasirinko tuo metu dar ne visai pripažintą „subrendusia” nanotechnologijų kryptį. Pagaliau Airija, kuri savo augimo tempais intriguoja Nacionalinio susitarimo iniciatorius, nusprendė, kad kitas jos „didelis biznis” po IT bus biotechnologijos ir farmacija.

Kuo skiriasi prioritetų ir plėtros programų parinkimas minėtose šalyse nuo lietuviškų „proveržių”? Pirmiausia strateginės kryptys nustatomos pasitelkus pasaulyje pripažintus mokslo ir verslo ekspertus. Sudaromos diskusijų grupės ir jų išvados pateikiamos tiek interesų rato, tiek visuomenės svarstymui. Tačiau Lietuvoje, pasirodo, pakanka vietos profesūros ir biurokratų, o ministerijų interneto svetainėse atokiai pateiktose analizėse ir projektuose nerasi netgi jų autorių.

Keista ir tai, kad panašioms programoms vykdyti konkursai neskelbiami, o lėšos tiesiog skiriamos valdininkų parinktiems profesoriams. Tai ir kariškių remiamo VU Lazerių centro pavyzdys, ir nedviprasmiška ATPP rekomendacija biotechnologijų plėtrai skirtas lėšas tiesiog nukreipti į Biotechnologijos institutą. Tuo tarpu pasaulyje į išskirtinį finansavimą pretenduojantys projektai atrenkami itin kruopščiai. Štai JAV neseniai patvirtino ilgalaikę kompetencijos centrų programą. Šeši nugalėtojai galės naudotis 20 mln. dolerių parama. Tačiau kandidatų atranka ir detalus gebėjimo pasinaudoti investicijomis tikrinimas užtruko dvejus metus. Tuo tarpu skurdžioje Lietuvoje, užuot įvertinus kiekvieno investuojamo lito paskirtį, biudžeto lėšos išdalijamos netgi be elementarių atsiskaitomybės kriterijų.

Pagaliau tai, kad Lietuvos ekspertinėse komisijose ir milijonais apdovanotųjų sąrašuose nuolat figūruoja keli tie patys profesoriai, yra ne tik elementarus etikos pažeidimas, bet turėtų sukelti ir rimtų įtarimų korupcija.

Įprastas pasiteisinimas, esą tarptautinė ekspertizė brangi, neatitinka tikrovės: tenka sutikti patyrusių ekspertų, kurie kviečiami mielai patalkintų mainų pagrindais. Ir būtent ekspertizės mechanizmų perėmimui pirmiausia yra skiriamos ES fondų lėšos.

Didžiosios pretenzijos

Garsios „pasaulinio lygio” lietuviškos technologijos tarptautiniu mastu yra vidutiniokės, jų plėtra sustojo maždaug 1990-aisiais. Jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo keleto kitų, neminimų programose. Štai lazerių tyrėjai gali tik pavėluotai stebėti šuoliškai besivystančius ultramodernios optikos mokslus. Šio sektoriaus įmonės remiasi dar 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio atradimais, produktai tiekiami itin siaurai rinkai, o apyvarta menka ir auga kukliai (pavyzdžiui, didžiausios iš jų, „Eksmos”, apyvarta padidėjo nuo 4,5 mln. dolerių 1999 m. iki 5,5 mln. 2001 m.).

Panaši ir biotechnologijų sektoriaus padėtis. Čia dar tik pradedama suprasti, kokie yra pražiopsotų naujausių krypčių, tokių kaip bioinformatika, proteomika, nanobiotechnologija, plėtros mastai. Keista, kad Biotechnologijos institutas dažnai įvardijamas kaip pirmaujantis, nors geriausiai cituojami mokslininkai dirba kitose institucijose. Tai, kad šiandien veikia keletas gyvybingų įmonių, yra sėkmingo privatizavimo rezultatas.

Tačiau naujų firmų steigimosi ir plyno lauko investicijų galimybės kiekvienoje su biotechnologija ką nors bendra turinčioje institucijoje yra vienodai prastos.

Iš dažnai minimų technologijų įmonių į tyrimus ir inovacijas ženkliau investuoja, ko gero, tik „Fermentas”. Likusios yra greičiau pigesne kvalifikuota darbo jėga paremtos gamybos linijos arba smulkios konsultacinės firmos. Jos be išimties sutelktos Vilniuje. Kaune net ir panašaus lygio užuomazgų, deja, nėra. „Mechatronikos miesto” burbulas, matyt, padeda atsiplėšti bent dalį biudžeto lėšų, kurias paprastai dalijasi Vilniaus technologijų „rykliai”. Bet prieš pradedant girtis šiuo žinių branduoliu, iš pradžių reikėtų pasistengti, kad moksliniai tyrimai Kauno universitetuose pasiektų bent jau Vilniaus universiteto lygį. Užuot bandžius gaivinti dviejų dešimtmečių senumo technologijas ir įtikinėjus, kad ne viskas taip jau blogai, derėtų atlikti kardinalią Kauno universitetų pertvarką ir atnaujinimą.

Į prioritetus patekusių ITT įmonių grupė su moksliniais tyrimais taip pat turi mažai ką bendra. Šio sektoriaus plėtrą iš tiesų verta skatinti. Tačiau vargu ar šios firmos yra svarbiausiomis technologijomis besirūpinančių strateginių programų objektas. Tuo tarpu jose tradicinė inžinerija, programavimas ir netgi prekyba nuolat mėgėjiškai painiojami su aukštosiomis technologijomis.

Įtakingiems profesoriams – po slėnį

Aiškėja, kad šalies mokslo ir aukštųjų technologijų prioritetai yra nekonkretūs ir parengti, švelniai tariant, atsitiktinai. Keista, kodėl prioritetine nebuvo įvardyta, pavyzdžiui, optoelektronika, būtinai išskiriant lazerius.

Taip pat nei ATTP, nei tarp „proveržio krypčių” nėra pasaulyje ateities lydere laikomos nanotechnologijos.

Vienas iš Lietuvos žinių ekonomikos ideologų E.Vilkas „Veide” teigė, kad naujos technologijos yra rizikingos, todėl esą saugiau rinktis laiko patikrintas.

Tačiau gal tada saugiausia būtų investuoti į pienininkystę?

Be jokios abejonės, dėmesys biotechnologijoms yra sveikintinas, o numatomas Biotechnologijų centro steigimas būtinas (tai, beje, prieš kurį laiką siūlė tiek senosios, tiek naujosios išeivijos mokslininkai). Bet jis negali būti susaistytas išskirtinai su viena moksline grupe ar firma.

Būtina sutelkti aukščiausią mokslinę kompetenciją, gerą finansavimą ir profesionalią vadybą. Pastarajai, kitaip nei lietuviai, daug dėmesio skiria estai. Estijos genų bankui įgyvendinti lyderių ieškota JAV, kur farmacijos verslo patirtis kaupėsi dešimtmečiais. Ten pat įsteigta kompanija „EGeen International”, komercializuosianti ir finansuosianti šį 150 mln. dolerių projektą. Bet jeigu šalies biotechnologams Estija neatrodo verta dėmesio, užuot tiesmukiškai gviešęsi biudžeto pinigų, jie galėtų bent pateikti scenarijus, kaip Lietuva rengiasi konkuruoti su kaimynystėje, Pietų Skandinavijoje ir Stokholmo regione, esančiais biotechnologijų branduoliais (vien pastarasis per penkerius metus pritraukė apie 1 mlrd. dolerių rizikos kapitalo).

Akivaizdu, kad susipainiojus tarp daugybės smulkių prioritetų, sklaidant ir taip jau ribotus išteklius ir stengiantis įtikti atskiram profesoriui ar įmonei, žlunga unikali tikrojo proveržio galimybė. Bandymai vienu metu vien Vilniuje steigti kelis technologijų „slėnius” ir viltingai pakartoti Silicon Valley, Medicon Valley ar Oksfordo, Kembridžo sėkmę yra naivūs.

Tiems, kurie suvokia esmines Lietuvos mokslo problemas, aišku, kad pučiamas technologijų burbulas yra tik dėsninga neįvykdytų mokslo valdymo ir struktūrinių reformų pasekmė.

Išsivysčiusiose šalyse nežinoma Lietuvos mokslo „savivalda” pasireiškia tuo, kad biudžeto lėšos paprasčiausiai išsidalijamos. Žinoma, nuo pyrago daugiausia atsiriekia tas, kuris užkariauja politikų simpatijas. Visuomenė pralaimi visuomet, nes mokesčių mokėtojų pinigai, užuot rėmę tikrai šalies ateičiai įtakos turėsiančius gerai parengtus projektus, nuplaukia įtakingų profesorių ambicijoms tenkinti. Taip mokslas izoliuojamas ir galiausiai atsilieka visuotinėje konkurencijoje, o šalis pasidaro nebeįdomi investuotojams.

Konkuruoti ar fantazuoti?

Nors pagal žinių ekonomikos potencialo įvertinimus Lietuva tarp narystės ES siekiančių šalių yra paskutinė, galimybės išlieka apylygės. Tačiau laikas eina ne mūsų naudai.

Apsisprendus gerovės kūrimą susieti su technologine plėtra, neišvengiamai turi būti išpildytos kelios būtinos sąlygos.

Pirma, organizuoti kvalifikuotą mokslo valdymą ir įvykdyti ligšiol vilkinamą struktūrinę reformą. Papildomas biudžeto ir privačias lėšas telkti specialiuose fonduose ir skirstyti konkursų būdu, tam pasitelkiant tarptautinę ekspertizę.

Antra, kritiškai įvertinti turimą potencialą ir pasirinkti daugiausia dvi proveržio kryptis. Resursai turi būti ne švaistomi, o koncentruojami dideliems moderniems dariniams, kurie būtų palyginami su analogiškais išsivysčiusių šalių pajėgumais. Iš pradžių būtų realiausia steigti po vieną bendro naudojimo daugiadisciplininį eksperimentinės plėtros centrą Vilniuje ir Kaune, o vėliau ir kitur. Tokios sankaupos geriausiai atitiktų tiek pramonės, tiek universitetų interesus, kadangi suteiktų galimybę ir tiems tyrimams, kurie nepatektų į proveržio kryptis.

Trečia ignoruojama sąlyga yra vadybinė kompetencija ir žmogiškieji ištekliai. Jau minėta Estija į savo Mokslo ir technologijų tarybą įtraukė ir Suomijos nacionalinio mokslo ir plėtros fondo direktorių. Kinija neseniai pradėjo agresyvią specialistų pritraukimo iš JAV atgal į tėvynę politiką. Kadangi neatrodo, kad panašiems sprendimams Lietuvoje atsirastų politinės valios, iš pradžių pakaktų bent atverti prioritetines mokslo ir technologijų programas išeivijos mokslininkų paraiškoms.

Šio straipsnio tikslas nėra menkinti pasiekimus. Tiesiog atkreipiamas dėmesys, kad toliau puoselėjant iliuzijas, aklai spėliojant, simpatizuojant vienam ar kitam profesoriui ir stumdantis prie biudžeto, padariniai gali būti liūdni. Toli gražu ne geriausia pasaulio lošėja Lietuva ant kortos stato būsimas užsienio investicijas, tūkstančius naujų darbo vietų ir regioninę įtaką.

Autorius yra Švedijos Linköpingo universiteto tyrėjas

Iš Lietuvos politinių partijų pasirašyto Nacionalinio susitarimo dėl socialinės ir ekonominės plėtros

1. Prioritetinių „proveržio“ krypčių išskyrimas.

Prioritetinėmis aukštųjų technologijų plėtros sritimis turi būti pripažįstamos tos kryptys, kuriose Lietuvoje vykdytų mokslo tyrimų pagrindu jau yra sukurtos pasaulio rinkose sugebančios varžytis įmonės arba jau yra įmonės, kurių technologijų plėtrai reikia mokslo indėlio. Tai:

– biotechnologijos ir farmacija;

– informacinės technologijos ir telekomunikacinės technologijos;

– lazerinės technologijos;

– elektronika ir mechatronika.

Tradicinėje pramonėje „proveržio“ kryptys yra tos šakos, kuriose jau yra pasiektas aukštas konkurentiškumas, spartus augimas ir eksporto augimas bei pastebimos žinių branduolių kūrimosi užuomazgos. Tai:

– medienos perdirbimas ir baldų gamyba;

– tekstilė ir apranga;

– chemijos pramonė;

– transporto sektorius (tranzito paslaugos Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų kryptimis);

– maisto produktų (pieno bei mėsos) gamyba;

– statybų pramonė.

Ramūnas Valiokas