Duomenų perdavimas radijo ryšiu
Interneto vystymosi laikais tinklo technologijos leidžia prisijungti prie informacinio kompiuterių pasaulio, kuris gali rastis netikėčiausiose vietose. Viena iš tokių galimybių leidžia tinklai, kurie naudoja radijo ryšį, arba, radijo tinklai.
Radijo tinklai perduoda duomenis tais atvejais, kai organizuoti optinio kabelio ar kokio kito kabelio fiziškai neįmanoma, ar turimi ryšio kabeliai nepatenkina vartotojų dėl informacijos greičio perdavimo, arba, jų manymų, yra ekonomiškai netenkinami.
Kompiuterinius tinklus galima padalinti į tris lygius – tai globaliniai ir nacionaliniai tinklai WAN (Wide Area Network), regioniniai miesto arba rajono (Metropolitan Area Network) ir įmones lokaliniai tinklai LAN (Lokal Area Network).
Kokiame lygyje radijo ryšio naudojimas yra ekonomiškai pateisinamas? Jų naudojimas yra pateisinamas kuriant LAN tinklą.
Dabar apžvelgsime kokie įrenginiai gali būti naudojami kuriant radijo tinklą duomenų perdavimui, pagal kokius požymius jie kvalifikuojami ir ko galima tikėtis iš vienų ar kitų įrenginių.
Pirmiausiai įrenginius galima kvalifikuoti pagal radijo dažnių parametrus, pagrindinis iš kurių yra radijo dažnis, kuriame šie įrenginiai dirba. Priklausomai kokiame dažnyje dirba įrenginiai, priklauso tokie rodikliai, kaip ryšio nuotolis, informacijos perdavimo greitis ir reikalavimai atlikti “tiesioginį matomumą”, ryšio kokybės priklausomybę nuo oro sąlygų. Daugiausiai platinami dažnių diapazonai, skirti duomenų perdavimui, tai 136-174 MHz, 400-512 MHZ, 820-960 MHZ, 2,4GHz, 5 GHz, 10-12 GHz, 30-35 GHz ir didesni. Parametrų priklausomybė tokia: kuo didesnis dažnis, tuo didesnis gali būti duomenų perdavimo greitis, mažesnis nuotolis, aukštesni reikalavimai tiesioginio matomumui ir didesnis jautrumas oro permainoms. Ši priklausomybė vaizduojama sekančiais pavyzdžiais, parodančiais kokių ryšio parametrų galima pasiekti naudojant skirtingų diapazonų dažnius:
136-174 Mhz – duomenų perdavimo greitis iki 19.2 Kb/s, ryšio nuotolis iki 50-70 km, ryšys gali būti atliekamas “iš už kampo” ir už horizonto, dėka radijo spindulio kelio perėjimo lūžio prie žemės. Ryšio parametrai praktiškai nepriklauso nuo oro sąlygų.
400-512 MHz – duomenų perdavimo greitis iki 128Kbit/s, ryšio ilgis iki 40-50 km. Galimas radijo ryšis signalų priėmimo, dėka atspindžio nuo įvairių pastatų ir konstrukcijų, kalnų ir t.t.
800-960 MHZ diapazonuose ir daugiau yra galimybes organizuoti kanalą su duomenų perdavimo greičių daugiau negu 2Mbit/s, tuo pačiu, tarp antenų turi būti tiesioginis matomumas. Su dažnio didėjimų, didėja oro sąlygų poveikis ir mažėja ryšio nuotolis, nes radijo dažnio sklidimo sąlygos šiame diapazone prilygsta šviesos sklidimo greičiui.
Kitas svarbus parametras pagal kurį skiriasi įrenginiai, tai spinduliuojančio signalo tipas. Siaurų juostų įrenginiai spinduliuoja į eterį signalus tokio spektro pločio: 25-200kHz, be to spektro spinduliavimo plotas didėja, didėjant informacijos perdavimo greičiui. Siaurajuostės sistemos turi labai didelius trūkumus: jeigu tokios sistemos dažnio diapazono atsiranda trukdžiai, tai ryšio kokybė ryškiai krenta.
Daugiau apsaugoti nuo trukdžių yra plačiajuosčiai įrenginiai. Jie naudoja signalus su spektro pločiu iki keletos megahercų. Yra du variantai tokių sistemų. Viename iš jų naudojamas vienlaikinio perdavimo signalas per kelis siaurus diapazonus. Jei kuriame nors iš jų (arba keliuose) atsiranda trukdžiai, sistema atpažįsta teisingą duomenų kryptį, kuri atrenka didžiausią vienodą krypčių kiekį. Antrame variante plačiajuosčių sistemų signalai transliuojami viename dažnyje. Bet radijo modemas šiame dažnyje užsilaiko labai trumpą laiko dalį – keletą milisekundžių, o paskui su modemu sinchroniškai pereina į kita dažnį. Tokių būdų tuo pačių metu pasiekiami du rezultatai – aukštas pasipriešinimas trikdžiams ir tam tikra informacijos apsauga nuo pasikėsinimų iš išorės, kadangi dažnio pasikeitimo nuostatas žino tik siuntėjas ir gavėjas. Be to tokia plačiajuostė sistema leidžia dirbti ant viename dažnio diapazone keliems stotims tuo pačiu laiku, ne trukdydamos viena kitai, nes skirtingos stotys naudoja skirtingus po etapinius dažnio pasikeitimus.
Trečias klasifikacijos metodas – tai tinklo kūrimo principas. Tinklas gali būti kuriamas pagal principą “taškas-taškas”, kai kartu dirba du įrenginiai, aprūpinti kryptingom antenom, arba pagal principą “žvaigžde”, kai keletą abonentų įrenginių, aprūpinti kryptingom antenom, palaiko ryšį su vienų centrinių įrenginių. Centrinis įrenginys dažniausiai su krypties diagramą.
Kitas parametras pagal kurį galima klasifikuoti duomenų perdavimą radijo ryšio įrenginiais, tai protokolai, palaikomi tais įrenginiais.
Pats paprasčiausias variantas yra taip vadinami transparentiniai radijo modemai naudojami organizuoti radijo ryšį “taškas-taškas”. Transparentiniai radijo modemai dažniausiai turi sinchroninius prievadžius (portus). Duomenų perdavimo greitis, yra 1,2 Kbit/s iki E1. Dėka radijo modemų galima sujungti tarpusavyje dvi skaitmenines ATS arba du lokalinius tinklus (naudojant išorinius maršrutizatorius.)
Naudojant radijo modemus galima organizuoti prailgintas radijo ryšio linijas, panaudojant tarpinius retransliatorius.